Gaja, Mara, La Loba, Švenčionys

Skaitomiausi
Dovilė Zavedskaitė 2023 11 15 menufaktura.lt
Akimirka iš judesio spektaklio vaikams „Gaja Mara“, režisierė Ieva Jackevičiūtė. Remio Ščerbausko nuotrauka iš Kauno miesto kamerinio teatro archyvo
Akimirka iš judesio spektaklio vaikams „Gaja Mara“, režisierė Ieva Jackevičiūtė. Remio Ščerbausko nuotrauka iš Kauno miesto kamerinio teatro archyvo

aA

Švenčionys, lopšelis-darželis „Gandriukas“. Įeinu, sutinku moterį su šluota, klausiu, kur šiandien teatras. Sako, tiesiai ir į dešinę. Į dešinę nieko nerandu, grįžtu. Sutinku moterį su puodais. Ji nuveda tiesiai prie nykštukų dydžio salės durų. Akyse - akivaizdus šventės jausmas: į lopšelį atvažiavo teatras.

Kasmetinio Assitej Lithuania / Lietuvos Asitežas projekto „Teatras keliauja pas vaikus“ maršrutai šiemet veda per Aukštaitiją. 18 miestų ir miestelių, 18 teatrų, 18 spektaklių vaikams ir šūkis „Kasmet Lietuvoje daugėja vaikų, mačiusių gerą teatrą!“ Kai pamatai akyse tą šventės jausmą, kurį išvydau šeimininkutės žvilgsnyje, supranti: tikrai reikia vežioti teatrą.

Simboliška, kad iki spektaklio mane vedė lopšelio moterys - tvirtos, griežtokos, bet motiniškos, šiltos. Ievos Jackevičiūtės spektaklis „Gaja Mara“ - irgi toks: apie moterų-motinų perduodamą šimtmečių išmintį, kurioje telpa ir gamtos ritualai, ir pagoniškos jausenos, ir universali motiniška patirtis. Į akis pirmiausia krinta dviejų spektaklio aktorių - Violos Klimčiauskaitės ir Kristinos Savickytės - įsižeminimas. Jų kūnų plastika, žingsnių plotis, drąsus erdvės užėmimas, jėga klubuose rodo viena - šios moterys yra žemės vaikų gimdytojos ir saugotojos, gyvybės nešiotojos ir augintojos. Žiūrėdama į jas, prisiminiau Clarissos Pinkola Estes knygoje „Bėgančios su vilkais. Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose“ aprašomą La Loba - moterį-senolę, kurios vienintelis darbas - rinkti ir saugoti tai, kam gresia išnykimas. Todėl ji renka vilkų, elnių, varnų kaulus, deda iš jų griaučius ir gieda tol, kol žvėrys atgyja.

Panašų darbą atlieka ir šio spektaklio Gaja (šviesa) ir Mara (tamsa): jos po žodelį rankioja senąją lietuvių tautosaką - žaidinimus, lalavimus, pasakas, sutartines - ir veria iš jų lopšelinukams ir kūdikiams prieinamą struktūrą. Jos dirba sakralų darbą, konfrontuojantį su pasaulio, kuriame gimsta šiandieninės kartos, triukšmu, pertekliumi ir aktyvumu. Įpinti tautosakinius motyvus į profesionalų meną taip, kad jie patys nesiimtų tuščiai triukšmauti ir nerėžtų akies savo nutolimu nuo šiuolaikybės, nėra paprasta. Norint tai padaryti be meninių nuostolių, reikia ir labai aukštos atlikimo kokybės, ir saiko, ir griežto stilistikos valdymo.

Spektaklyje „Gaja Mara“ visko yra taip saikingai, kad beveik ima trūkti. Tačiau trūkumas gali pasijusti tik jei esi suaugęs, o tikslinės kūrinio auditorijos - kūdikių ir vaikų iki trejų metų - dėmesys čia sąmoningai valdomas minutėmis. Ievos Jackevičiūtės darbuose patiems mažiausiems visuomet jauti absoliutų tikslumą: metas garsui, metas tylai, metas objektui, metas susitikimui, metas taisyklėms, metas laisvam žaidimui. Metas sutelkti dėmesį - metas išsiblaškyti, metas sukilti susidomėjimui - metas pavargti ir pailsėti. Poveikio įvairove čia žongliruojama preciziškai ir užtikrintai, nes spektakliai kuriami dalyvaujant vaikams, tikrinantis jų reakcijas, todėl beveik nelieka erdvėms kūrybinėms abejonėms. Nebent beribiam atsitiktinumui.

„Gaja Mara“ moterys, pasitelkdamos įvairų aukštos kokybės garsyną, kuriamą kanklėmis, metalofonais, mėnulio būgnais, įvairia perkusija, vokalu, pasakoja gamtos ciklo istoriją. Pradėjusios nuo pavasariško kiaušinių dalijimo ir žolės glostymo, Gaja ir Mara iš po žolės traukia žalias ant žiedų suvertas juostas - gamtos žalumą ir gaivumą. Žalumą keičia vanduo su spalvotais burbulėliais, tada pradeda skraidyti obuoliai, o sukabinus obuolius ant šito pasaulio centro - balto medžio (dailininkė Indrė Pačėsaitė), ateina metas vakarinei pasakai. Galiausiai Gaja ir Mara traukia nertas snaiges, o pasaką keičia Kalėdos daina.

Ir Gaja, ir Mara - abi sklidinos šviesos, jų skirtumą galėtum įžvelgti nebent kostiumuose, kuriems būdinga atvirkštinė spalvų logika. Ar tai reiškia, kad šviesa ir tamsa yra vienas ir tas pats? Ar kad kiekviename reiškinyje gyvena abi? Ar tai nereiškia nieko, o apie gamtos gyvybę ir rimtį viską papasakoja spektaklio sezonų kaitą narpliojantis naratyvas? Ir vis dėlto klausimų kyla - juk yra erdvės Gajai būti tikra Gaja, o Marai - tikra Mara.

Kuriant teatrą mažiausiems žiūrovams, tampa svarbūs netikėti niuansai: pavyzdžiui, kaip paimti iš vaiko jam duotą objektą tokiu būdu, kad jis neimtų verkti? Dar geriau - kad jis pats veržtųsi atiduoti? Spektaklio „Gaja Mara“ Švenčionių versijoje nebuvo nubraukta nė viena ašara ir nekilo joks irzulys - nes žiedus su juostomis reikia ne šiaip atiduoti aktorėms, o mauti ant baslio, obuoliukus - kabinti ant medžio, butelėlius su vandeniu - dėti į gilų kaip šulinys krepšį. Be to, abi aktorės, kaip tikros mamos, nėra linkusios pernelyg derėtis - jos itin tvirtos savo sprendimuose ir drauge visiškai ramios. Vaikai tą jaučia, ir turbūt kaip tik todėl spektaklis nevirsta chaosu.

Gražu žiūrėti, kaip mažieji be žodžių supranta spektaklio taisykles ir - visai neaišku kodėl - jų laikosi. Suvaldyti keturiasdešimt lopšelinukų - nuostabiai sunku. Bet spektakliui pavyksta. Galvoju, kodėl? Kaip tai įmanoma? Man regis, čia ne tik profesionalaus teatro vaikams ir psichologinės vaikų raidos išmanymo klausimas. „Gajos Maros“ atveju - tai ir Mamų klausimas: tiek ant lopšelinės kėdutės sėdinti režisierė, tiek dvi aktorės mamos, tiek ant spektaklio žolės-kilimo išraižyti baltiški ženklai, į spektaklį įjungiantys kolektyvinę mamų pasąmonę, sukuria patikimą erdvę, saugų lauką, kuriame tvyro meditatyvi būsena. Meditatyvi - tai ne slopinanti. Meditatyvi - tai ir raminanti, ir aktyvuojanti, bet visa tai daranti iš vidinės pilnatvės jausmo. Vidinio žinojimo. Tebūnie, pasakysiu - motinoms būdingo žinojimo. Kai turi vaikų, kartais rodosi, kad visi vaikai yra tavo. Arba kad nesvarbu kurie vaikai - visi yra mūsų. Ir kai kas nors kur nors sušunka Mama!, visada atsisuki, nors ir tikrai žinai, kad ieško ne tavęs. Tai - kolektyvinis motinų jausmas. Mūsų ląstelėse glūdinčios mamos. Būtent šis ląstelių lygmuo aktyvus ir „Gajoje Maroje“.

Vis dėlto svarbiausia Ievos Jackevičiūtės kuriamų teatrinių ritualų vaikams savybė - kolektyvinis džiaugsmas. Nors toli gražu ne linksminti vaikų čia ateina aktoriai - regis, visai atvirkščiai - atiduoti atvirą, nuoširdų save; bet, kiek esu buvus, visuomet susikuria būti kartu ir galbūt pirmąkart patirti teatrą džiugesys. Čia visi džiaugiasi už visus. Ir visi su visais gal pirmąkart paleidžia mamos ranką.

----

Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS projektą „Teatras keliauja pas vaikus“ ir šią publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba.

-----

Redakcijos pastaba: kalba netaisyta

Recenzijos