Neramių vandenų gyventojai

Kristina Steiblytė 2023-05-05 menufaktura.lt
Scena iš monospektaklio „Po vandeniu“; idėjos autorė, režisierė, kompozitorė ir aktorė Dominyka Budinavičiūtė (Kauno valstybinis lėlių teatras, 2022). Miško Motės nuotrauka
Scena iš monospektaklio „Po vandeniu“; idėjos autorė, režisierė, kompozitorė ir aktorė Dominyka Budinavičiūtė (Kauno valstybinis lėlių teatras, 2022). Miško Motės nuotrauka

aA

Aptikus vienintelį kitu dažniu nei visi kiti bendraujantį banginį, daugybei žmonių jo pagailo. Juk šis, kreipdamasis į savo giminaičius kitokiu balsu, nesusikalbės su savo būriu. Ir blogiausia - liks be poros. Visiškai vienas. Tad ir vadinamas jis ne tik 52-uoju, pagal savo balso dažnį hercais, bet ir vienišiausiu banginiu planetoje. Tik ar banginis jaučia vienatvę, kokį nors trūkumą ir ar apskritai šis banginis neturi poros - nežinome.

Būtent apie tokią, - nuspalvintą kitų ar savo paties gailesčiu ir apipintą įvairiausiais įsivaizdavimais, - vienatvę kalba Dominykos Budinavičiūtės spektaklis „Po vandeniu“ (Kauno valstybinis lėlių teatras, premjera - 2022 m. spalio 29 d.). Jauna aktorė, šio kūrinio režisierė, dramaturgė, kompozitorė ir atlikėja, neria į vienatvės vandenis ir kviečia prisijungti paauglius - rečiausiai teatralų dėmesio sulaukiančią auditoriją.

Spektaklio autorės pasirinkimas kalbėtis su paaugliais džiugina. Nors jaunos aktorės ir mokyklos dar nebaigusio jaunimo gyvenimiškos patirtys radikaliai skiriasi, ypač dėl pandemijos, kai paaugliai prarado daugybę galimybių susitikti ir kurti savas bendruomenes, jauno suaugusio žmogaus atviras kalbėjimas gali tapti priemone spektaklio žiūrovams įsivardyti savus jausmus. Tuo labiau, kad vienoje pirmųjų „Po vandeniu“ scenų apie vienišumą kalbant pagalvei ir knygai suvaidinami psichologai. Nors pokalbio ir temos rimtumą griauna televizijos laidos formatas ir psichologų reiškiamos simpatijos, tačiau spėjama įvardyti svarbių terminų ir sąvokų, kuriuos, jei tema imtų ir pataikytų kam nors į širdį, galima susirasti ir pasitikslinti.

Atpažįstama turėtų būti ir scenoje sukurta erdvė: lova šiltu mediniu rėmu, stalinės lempos, televizorius, atokiau stovi gitara (dailininkas Rokas Lažaunykas). Jaukumu dvelkianti poilsio erdvė spektaklyje tampa ir saugiu užutėkiu, ir Marianų lovio dugnu: čia kuriama, žaidžiama, pasakojamos istorijos, bet kartu ir skęstama tamsoje, bijoma, slepiamasi, atsiribojama nuo pasaulio. Toks asmeninės erdvės dvilypumas pabrėžia vienatvės bei vienišumo skirtį: savanoriškas atsitraukimas nuo bendruomenės ir jo panaudojimas kūrybai, mokymuisi, savęs pažinimui yra visai ne tas pat, kaip jausmas, jog nepriklausai kolektyvui, esi atskirtas, nereikalingas.

Skirtumą tarp vienatvės ir vienišumo spektaklyje galima pajausti, nes asmeninėmis patirtimis bei istorijomis iš gamtos gyvenimo ir psichologijos žiniomis paremti D. Budinavičiūtės tekstai išskiria tai vieną, tai kitą. Tačiau spektaklio autorė nebrėžia ribų tarp saugių jausmų ir pavojingų situacijų, kai jau reikėtų prašyti pagalbos. Vienišumas ir vienatvė persipina ir ima rodytis, kad spektaklio autorė vis dėlto neapsisprendė, apie kurį iš jų nori kalbėti: kviečia nebijoti nardyti vienatvės vandenyse ar perspėja apie vienišumo pavojus. Štai vienoje scenoje aktorė pasakoja apie tai, kaip vaikystėje gulėdama ligoninėje daug piešė: būdama vaikas ji labai skaudžiai išgyveno vienišumą, atskyrimą nuo įprasto gyvenimo ir artimųjų. Kitoje - atkreipia dėmesį į senolių vienatvę ir vienišumą, dar kitoje - kviečia suabejoti, ar vienišiausias banginis planetoje tikrai yra vienišas.

Gausybė scenų ir temų, metaforos keičia viena kitą, vienatvę ir vienišumą reprezentuojantis banginis, apie kurį aktorė papasakoja, sraigė, kurią suvaidina D. Budinavičiūtė iš antklodės sukonstravusi kiautą, ir šešėlių teatre pasirodęs Andy Warholas - tiek estetiškai, tiek turiniu vieni nuo kitų nutolsta taip, kad spektaklis ima atrodyti chaotiškas. Čia, greta asmeninio gyvenimo istorijų ir gamtos pasaulio, atsiranda net ir savo mirties meditacija, artima budistinei maranasati praktikai.

Tačiau ilgainiui, stebint spektaklį ir jame siūlomos informacijos gausą ima atrodyti, kad tokia pasakojimų, temų, formų įvairovė, negalėjimas kūrinio pabaigti, keturi spektaklio finalai yra ne tik patirties stokos išraiška, bet ir sąmoningai pasirinktos priemonės, kad atskleistų vienatvės ir vienišumo baimę. Tarsi kalbėjimas, vaidinimas, muzikavimas, televizoriaus ar senų piešinių žiūrėjimas tebūtų antklodės, po kuriomis slepiamasi nuo „blogų“ jausmų. Juk kuo daugiau visko imiesi, tuo mažiau laiko lieka jausti. Tačiau kartu ir mažiau laiko būti savimi, patirti pasaulį.

Vienas geriausių kūrybinių D. Budinavičiūtės sprendimų yra „Po vandeniu“ parodyti ne tik tokią baimę ir jos gimdomą chaosą, bet ir tai, kad viskas įveikiama. D. Budinavičiūtė, spektaklyje kūrusi dainininko Styvo personažą, finale jo atsisako ir dainuoja jau pati - viena, įsitaisiusi savo lovoje, tarsi plūduriuojanti vienatvės, o ne vienišumo vandenyne. Šioje scenoje, apsisprendusi neleisti baimei kontroliuoti pasirinkimų, D. Budinavičiūtė dainuoja, kad jos nebėra. Tarsi savos mirties meditacija būtų pabudinusi ryžtą toliau gyventi be baimės.

Šis, ant vos regimos budizmo gijos suvertas spektaklis, nėra gerai sukonstruotas, atrodo kiek naivus ir ne iki galo panaudoja visos komandos pajėgumą. Bet savo auditoriją jis pasiekia, prisibeldžia į jaunas širdis ir pakviečia nebijoti vienatvės: nerti į jos vandenis tarsi nebebūtume žemės gyventojai ir leistis nešamiems savęs pažinimo ir atsiveriančių naujų kūrybos, žinių, aiškesnės būties srovės.

Spektaklis žiūrėtas balandžio 26 d., VII tarptautiniame ASITEŽO festivalyje „Jėga / Cool“ Alytuje.
Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS festivalį „Jėga / Cool“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

recenzijos
  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.

  • Apie Romeo Castelluccio spektaklį „Bros“

    Castellucci kuria kūdikiško švelnumo smurto skulptūrą, kurią išrengia, sumuša vėzdais, sušaudo, nukankina nesibaigiančia vandens srove, perpjauna išilgai, vėl sujungia.

  • Kiekvieno mūsų Pilėnai

    Ar nuoširdus apsikabinimas, kurio kasdieniame gyvenime kartais išsigąsta „Pilėnų*“ atlikėjai ir daugybė pasaulio vyrų, yra herojiško pasipriešinimo alternatyva?