Juozo Miltinio dramos teatre (JMDT) meno vadovo Aleksandro Špilevojaus pastatytas spektaklis „Sala, kurios nėra“ dar prieš premjerą žadino susidomėjimą: sklandė gandai, kad spektaklyje apie žymųjį režisierių Juozą Miltinį pagaliau pamatysime ne (tik) eilinį susižavėjimą maestro talentu, bet ir jo darbo etikos ypatumus. O, remdamiesi Lietuvos teatro istorija ir „Juozo Miltinio repeticijų“ knygomis, galime numanyti, kad jo metodai buvo despotiški, pilni patyčių ir reikalavimų atsiduoti tik teatrui. Tiksliau - tik jo teatrui ir jo supratimui apie tai, koks teatras turėtų būti.
Vis dėlto tai - tik gandai, ką ir pabrėžia spektaklio personažai, pasitinkantys publiką fojė. Pirmą sceną, kurioje lengvai ir linksmai dalijamasi paskalomis apie Miltinio poelgius, aktoriai surengė dar neįžengę į salę. Tarsi teatras veržtųsi į žiūrovų gyvenimus nepriklausomai nuo to, kada jie pasiruošę jį įsileisti. Panašiai turbūt egzistavo Miltinis, jis ne kūrė teatrą, bet juo ir jame gyveno. Ir vertė tai daryti jį supančius žmones.
„Sala, kurios nėra“ - teatrui ir miestui reikšmingas projektas. Špilevojaus užrašyta pjesė paremta išlikusia informacija apie JMDT įkūrėją, jos personažai - iš tiesų egzistavę žmonės: Miltinis, Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Vaclovas Blėdis, Gediminas Karka, Eugenija Šulgaitė, Regina Zdanavičiūtė. Tikėtina, kad vėliau pasirodantys keturi kritikai taip pat atitinka tikras asmenybes, tik jų atveju tapatinimas mažiau akivaizdus.
Spektaklio scenas galima skirstyti į du tipus: realistiškesnes, kurios atskleidžia Miltinio teatro kūrimo politiką ir etiką, ir metaforiškas ar net simboliškas, iliustruojančias vidinio režisieriaus pasaulio sumaištį. Per visą spektaklį scenos gale matome Panevėžio muzikinio teatro simfoninį orkestrą, jis ne tik užpildo salę melancholiška Mantvydo Pranulio muzika, bet ir veikia kaip įspūdinga dekoracija, savo masiškumu liudijanti didingą Miltinio epochą.
„Salą, kurios nėra“ laikau sėkmingu spektakliu. Pjesės autorius ir režisierius surinko charakteringas istorijas, atpažįstamas, todėl natūraliai dominančias asmenybes, be to, sugebėjo pateisinti senojo (vaidinamo Albino Kėlerio) ir jaunojo (vaidinamo Lauryno Jurgelio) Miltinių buvimą scenoje tuo pačiu metu (nors būtų nesunku manyti, kad senasis atsirado vien dėl įspūdžio).
Žiūrovams geriau žinomas Kėlerio įkūnytas įvaizdis - elegantiškas senelis pasipūtėliška eisena. Tad Jurgelio vaidinamas jaunas senos sielos žmogus turėtų atrodyti tarsi Miltinio atgarsis, visai nebūtinas mums pažįstamam režisieriaus paveikslui. Vis dėlto čia senelis lieka šmėkla ir būtent Jurgelio personažas tampa aplinkinį pasaulį įsukančiu ir savo realybę primetančiu režisieriumi, iki pat senatvės tikėjusiu ankstyvaisiais kūrybos metais suformuluotais principais. Tai, kad jaunasis ir senasis Miltiniai spektaklyje vertina situacijas tais pačiais žodžiais, išmuša iš vėžių. Kaip gali būti, kad tiek daug patirties įgijęs žmogus, nuolat apsuptas kitų, dešimtmečiais vadovaujasi sustabarėjusiu mąstymu? Manau, kad atsakymas pasufleruotas pavadinime: Miltinis susikūrė kūrybos salą, joje praleido visą gyvenimą. O uždaręs protą tame, ką jau žinai, negauni resursų, kurie padėtų keistis.
Tai paaiškina vienos iš spektaklio problemų kilmę: nors jame daug veiksmo, pati istorija gana statiška. Žinoma, kaitą diktuoja sėkmingai suvaidinta spalvinga personažo asmenybė - Miltinis vaizduojamas kaip įvairus, dinamiškas, aistringas, o svarbiausia - piktdžiugiškas, pašaipus, ironiškas. Jo charakteris statiškas, tačiau nuotaika keičiasi kas keletą sekundžių ir jis ją drąsiai demonstruoja pažeidžiamiesiems - aktoriams. Kaip baisiai beskambėtų, iš šalies patyčios atrodo nepaprastai juokingai, tad būtent jos tampa spektaklio varikliu.
Kitos scenos, kuriose atskleidžiamas vidinis režisieriaus pasaulis, regis, skirtos tam, kad pasufleruotų galimas Miltinio charakterio priežastis. Sakau „pasufleruotų“, o ne „paaiškintų“, nes Špilevojus spektaklyje praktiškai nieko neteigia, vien tik mėto etiškas užuominas, jas interpretuoti galime remdamiesi savo žiniomis, užtat neturime priežasčių kaltinti režisierių išsigalvojimais.
Pavyzdžiui, spektaklyje neužsimenama apie tai, kad Miltinis galimai buvo homoseksualus, tačiau tam iliustruoti parinktos tikslios detalės: patyčios iš moteriškos lyties, Tado Gryn vaidinamo šuniuko Arielio paglostymas, keletas Blėdžiui skirtų frazių, liudijančių tarp jų egzistuojančią buitį. Taip pat tiesiogiai neįvardijama Babkausko savižudybė (manau, kad toks žingsnis atsakingas): aktorių vaidinantis Mantas Pauliukonis Mirtimi tapusiam ir Bronių primygtinai nuo savęs stumiančiam Arieliui kartoja, kad nori pailsėti.
Špilevojus meistriškai vengia atviresnės pozicijos. Ir gali būti, kad JMDT būtent to ir reikia: pagarbaus ir atsargaus priėjimo prie aktualių temų, vienu metu glostant teatro ir jo publikos savimeilę ir įdiegiant atviresnį, jautresnį, netgi kokybiškesnį meną, nei galbūt buvo įprasta.
Nors spektaklis kur kas dinamiškesnis nei dauguma matytų pastaruoju metu, trys su puse valandos pasirodė stipriai per daug. Neadekvačiai ištęstos vidinę Miltinio būseną atspindinčios scenos, kuriose veikia jis pats, antikinės figūros arba vienuoliai ir vienuolės, simbolizuojančios jo patirtis vienuolyne. Spektaklio scenų trukmė atrodė visiškai neadekvati, tačiau vėliau atradau teoriją, kuri galėtų tai paaiškinti: visų pirma tai yra ne vaidybinės, bet muzikinės scenos, jas sutrumpinus būtų nurėžti kompozitoriaus kūriniai ir Simfoninio orkestro išraiškos laikas. Tad gali būti, kad palaikant menininkus ir jų darbą nuspręsta paaukoti šiek tiek žiūrovų laiko ir kantrybės.
Ištęsta ir Babkausko pasiryžimo pailsėti scena. Gali būti, kad ji turėjo tapti psichologinio Miltinio smurto kulminacija, nors tiesioginės sąsajos režisierius, žinoma, neparodė. Ši scena iššovė be jokio pagrindo, nes per visą spektaklį nebuvo suteikta erdvės Pauliukonio raidos procesui. Kita vertus, galbūt režisierius tikėjosi, kad dauguma žiūrovų žinos istoriją ir tam, kad jų vaizduotėje gimtų veiksmas, pakaks padrikų nuorodų.
Man sunku susitaikyti su tuo, kad tiek daug žmonių leido Miltiniui elgtis taip, kaip jis pasirinko elgtis. Galiu numanyti to priežastis, tačiau, kaip ir Špilevojus, pasilaikysiu kategoriškesnes išvadas sau. Tik pažymėsiu, kad sprendimas neaiškinti, kodėl aktoriai liko tokioje aplinkoje, šiek tiek pakenkė spektakliui - jame nepamatome aktorių transformacijos, nepajaučiame Miltinio teatro legendos, kuri pateisintų ir jo žinomumą, ir žmonių pasiryžimą taikstytis su despotizmu ir nuolatiniu žeminimu. Tik sėdime ir juokiamės, nes skausmą dėl neteisybės gožia pasitenkinimas intelektualiomis patyčiomis ir hipnotizuojantis Jurgelio ir Kėlerio gebėjimas vaizduoti visuotinai pripažintą Miltinio tipažą.
Spektaklyje Miltinį pamačiau tokį, apie kokį pasakojo šviesaus atminimo profesorė Irena Aleksaitė: griežtą, bekompromisį, savo vertę pabrėžiantį žmogų, iš kurio gautu komplimentu „galėjai savaitę gyventi be maisto“.
Labai malonu, kai menas atitinka lūkesčius ir leidžia pasijusti atsidūrus bendrų žinių suburtoje kompanijoje. Tik kilo klausimas, kiek ilgai Panevėžys, o ypač jo teatras, gyvens Miltinio legenda? Ir kiek laiko vaidins jo salą, kurios, be šeimininko ir galbūt jo šunelio Arielio, greičiausiai niekas iš tiesų taip ir nesuprato.
-----
Teatro kritikės Aušros Kaminskaitės recenziją galite išgirsti LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.
