Bežaidžiant Orwellą

Ramunė Balevičiūtė 2022-12-03 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“, režisierius Paulius Tamolė, dramaturgas Rimantas Kmita (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“, režisierius Paulius Tamolė, dramaturgas Rimantas Kmita (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Afišos, anonsuojančios naują Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklį pagal George'o Orwello apysaką „Gyvulių ūkis“, sostinėje pasirodė, berods, dar neprasidėjus sezonui. Galbūt dėl to, o gal dėl kūrinio, kadaise buvusio kultiniu (Lietuvoje knyga leista net penkis kartus), ir įspūdingos kūrėjų komandos, vos paskelbus premjeros datą, bilietai buvo bemat išpirkti. Lūkesčius kurstė ir aktualią interpretaciją žadantis spektaklio pavadinimas - „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. Tiesa, intrigavo ir spektaklio vizualas - keturpėsčio žmogaus kūno, sudaryto iš „sprandinės“, „nugarinės“, „šoninės“ ir kitų žmogaus valgomų gyvulio dalių, vaizdinys. Paskutinį lapkričio savaitgalį įvykusi premjera parodė, kad atskiri teatro padaliniai dirba puikiai, tik kas sau: su režisieriaus Pauliaus Tamolės spektakliu, kurio dramaturgiją pagal Orwello kūrinį ir aktorių improvizacijas sudėliojo Rimantas Kmita, visa tai turi ne tiek daug bendra.

Ne, negali sakyti, kad kūrinio veiksmas neperkeliamas į XXI amžių. Spektaklyje vaizduojama šiandiena, tačiau už nuorodą į šiuolaikybę yra svarbesnė konkreti situacija - aktoriai, atsisakę režisieriaus, stato Orwello „Gyvulių ūkį“. Nepasakyčiau, kad „teatro teatre“ principas išėjęs iš mados, tačiau šiuolaikiniuose scenos kūriniuose jis dažniausiai įgyja kitokias - subjektyvesnes ir labiau provokuojančias - formas nei klasikinėse pjesėse, kur rodoma pati spektaklio kūrimo situacija. Naujajame LNDT spektaklyje viskas paprasta: pramaišiui derinamos „Gyvulių ūkio“ ir spektaklio repeticijų scenos. Paaiškėja, kad be režisieriaus nusprendę apsieiti aktoriai patenka į aklavietę, o kūrybinė krizė grupėje suformuoja santykius, nedviprasmiškai primenančius Orwello satyriškai vaizduojamą totalitarinį režimą. Tik Orwello kūrinio siaubas ir beviltiškumas, persišviečiantis pro komišką satyros paviršių, virsta smagiu metateatriniu žaidimu.

Viena iš žaidimu paremtų kūrinių savybių yra ta, kad daugiausia malonumo jie suteikia geriausiai „informuotai“ auditorijai. Kuo daugiau žinai - tuo daugiau šansų patirti intelektualinį pasitenkinimą, iššifravus užuominas, perpratus analogijas, atpažinus nuorodas ir pan. Tad ir LNDT „Gyvulių ūkis“, ko gero, labiausiai patiks iš arčiau pažįstantiems teatro virtuvę. Nors apskritai visų žiūrovų simpatijas gali padėti pelnyti kūrėjų nuoširdumas ir saviironija. Įsileisdami publiką į savo kūrybos laboratoriją, jie ir flirtuoja, ir yra pažeidžiami vienu metu. Pažeidžiami ta prasme, kad jie tarsi dekonstruoja kūrybinės nesėkmės istoriją. Vis dėlto pernelyg arti šios istorijos aktoriai neprisileidžia, asmeninių atverčių nesiūlo ir nuolat išlaiko žaidybinę distanciją. Aktoriai Vytautas Anužis, Kęstutis Cicėnas, Vitalija Mockevičiūtė, Kamilė Petruškevičiūtė, Augustė Pociūtė, Artiomas Rybakovas, Arūnas Sakalauskas, Rytis Saladžius ir Vainius Sodeika, vaidina aktorius, repetuojančius Orwellą, tačiau sykiu kartkartėmis mirkteli žiūrovams, kad šie neužsimirštų stebintys mėgstamus iš LNDT ir kitų teatrų bei televizijos pažįstamus aktorius.

Tad spektaklio pradžioje matome devynis skirtingų gyvulių kaukes dėvinčius aktorius (kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė), kurie scenografo Marijaus Jacovskio sukurtame tuščiame paviljone su veterinariniais stalais vaidina „Gyvulių ūkio“ personažus, sukurstomus sukilti prieš tironą žmogų. Tačiau po keliolikos minučių aktoriai vienas po kito nusiima kaukes, nes, pasirodo, suabejoja kūrybiniais sprendimais. Pirmiausia grupę palieka Arūnas Sakalauskas, nes turi kitų reikalų, kiek vėliau - Augustė Pociūtė, nes netiki sumanymo idėja. Režisierius Paulius Tamolė su švelnia ironija konstruoja grupės tarpusavio santykių tinklą. Grupės, atsisakiusios vieno lyderio ir bandančios pasikliauti visų komandos narių kūrybiškumu. Čia gausu užkulisinių teatro situacijų, klišinių nuostatų apie gerą ir blogą teatrą, režisūrinio ir kolektyvine kūryba grįsto teatro sutirštinto supriešinimo. Pasirodo, kad kiekvienas komandos narys laikosi įsikibęs savo įsivaizdavimo, kaip reikėtų statyti Orwelą, bet nė vienas neturi vizijos, kaip skirtingas idėjas sutelkti meniniam rezultatui pasiekti.

Ir, žinoma, netrunka atsirasti gelbėtojas, pasišovęs išvesti aktorius iš aklavietės. Lyderio vaidmens imasi Vytauto Anužio personažas. Iškėlęs profesionalumo ir tarnystės menui vėliavą, jis akimirksniu transformuojasi į savo galia besimėgaujantį diktatorių. O sykiu žiūrovams padovanoja žavingą benefisą, kur taikliai pašiepia senosios teatrinės pedagogikos ir hierarchinės teatro sistemos (o iš tiesų ir bet kurios hierarchinės sistemos) papročius. Kaip ir galima tikėtis, į premjerą šis naujai iškeptas režisierius trupės neatveda. Sprendimas galų gale randamas vėl susibūrus visai komandai ir į žaidimą įtraukus žiūrovus. Jei publika vis dėlto nepriimtų kvietimo skanduoti kartu su aktoriais lozungo apie tai, kad visi lygūs, bet kai kurie lygesni, žaidimas neįvyktų, nes pamatinė žaidimo sąlyga - savanoriškas visų žaidėjų įsitraukimas.

Spektaklis „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ labiau krypsta į pramogą nei į mąstyti skatinantį kritinį komentarą galios santykių tema. Tačiau jis ir neapsimeta tuo, kuo nėra, o pamąstyti vis dėlto yra apie ką. Ar teatras gali egzistuoti be lyderio? Kur gali atvesti žūtbūtinis paviršutiniškai suprantamo lygiateisiškumo siekis? Ar kolektyvinė kūryba savaime garantuoja kokybišką meninį rezultatą? Visame pasaulyje jau senokai klibinamos teatrinės hierarchijos struktūros, raginama dekolonizuoti režisūrą, vienodai įgalinant kiekvieną kūrybinės komandos narį. Tad sveika į šią tendenciją pažvelgti kiek kritiškiau.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

recenzijos
  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.

  • Apie Romeo Castelluccio spektaklį „Bros“

    Castellucci kuria kūdikiško švelnumo smurto skulptūrą, kurią išrengia, sumuša vėzdais, sušaudo, nukankina nesibaigiančia vandens srove, perpjauna išilgai, vėl sujungia.

  • Kiekvieno mūsų Pilėnai

    Ar nuoširdus apsikabinimas, kurio kasdieniame gyvenime kartais išsigąsta „Pilėnų*“ atlikėjai ir daugybė pasaulio vyrų, yra herojiško pasipriešinimo alternatyva?