Paprasta užduotis: papasakoti istoriją

Vaidas Jauniškis 2022 10 21 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Liudijimai“ pagal Ukrainos moterų pasakojimus, režisierius Oskaras Koršunovas, režisierius-asistentas Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Liudijimai“ pagal Ukrainos moterų pasakojimus, režisierius Oskaras Koršunovas, režisierius-asistentas Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Ukraina - tai žodis, kuris turėtų teatralams nueiti nuo lūpų ir iš minčių. Nes ką jie gali parodyti ir papasakoti scenoje tuo metu, kai viskas vyksta ten dabar iš tiesų, kai scenoje bet kokia sirenos imitacija ar gęstanti šviesa simultaniškai ir tik apgailėtinai atkartos realius siaubus Chersone ar Charkive? Ką dar pasakyti iš toliau, visažinio balsu, kai pro mūsų ekranus ir taip plūsta žinios, politologų prognozės, įvykių suvestinės? Kai pusė žmonių patys gula su mintimis apie tos šalies žmones ir iš lovos lanko Arestovičiaus psichoterapijos seansus, girdi Piontkovskio pranašystes, vietinių politologų trečios dienos aidą, ilgos videoblogerių galerijos sąmokslo teorijas?..

Apie tai, kaip negalima liesti šios temos, įtikinamai parodė Vladimiro Gurfinkelio ir Mariaus Ivaškevičiaus „Dievų aušra“ dar anuometiniame Lietuvos rusų dramos teatre: kūrėjai pamiršo bet kokius teatro dėsnius ir neatsispyrė pagundai tikras aktores ukrainietes dar sykį išprievartauti, tik jau scenoje. Nes karo vaizdavimas sustiprintais krintančių lentų garsais, reikalavimai pasakoti, kas buvo išgyventa, jau yra prievarta ne tik joms, bet ir žiūrovams, nuolatos atakuojamiems garsų, vaizdų ir įsakymų apsimesti, kad čia mes matome karą. Apsimesti, kad nieko negirdėjome apie Manto Kvedaravičiaus likimą. Ne strategija, o teatrinė Čiornobajivka.

Žinoma, teatras galėtų imtis seno patikrinto „šiandien per klasiką“, į tašką per aplinkui. Bet tai vėlgi būtų labiau konjunktūra nei meno misija: kam priminti žiūrovams tai, ko jie ir taip nepamiršę? Ir gal tą Antiką žiūri neišsijungę išmaniųjų, sekdami žinias.

Įvairios pavasarinės įvairių žmonių akcijos buvo tai, kas nesipudravo menu, - tai buvo momentinės reakcijos į aktualijas, šių sukelti tikri jausmai: reakcijos į ES politikų neveiksnumą, į žudynes ir prievartą. Performanse visada yra šiek tiek simbolių, tad tikri žmonės apsipildavo kraujo spalvos skysčiu, gėrė kruviną „šampaną“, Rūta Meilutytė plaukė per kraujo jūrą, su savanoriais pylė kalnelį gėlėms... Tai buvo veiksmai, skatinę nesiliauti aukoti, rūpintis, priglausti, reaguoti. Nesvarbu, kiek ten buvo estetikos ir meno (nors „(iš)plaukti“ su Meilutyte atsidūrė Nacionalinio dailės muziejaus kolekcijoje) - esmė buvo kitur. Ir čia namo balkone išsikelta Ukrainos vėliava ir menininko akcija yra tolygios: veiksmas sulygina statusus, nes tikslas tas pats.

Toks kontekstas išsirikiavo prieš Nacionalinio dramos teatro „Liudijimus“. Teatrui lieka du variantai: arba imti tą minėtą „plačiau“, - abstrakčiau už žiniasklaidą ir jos pranešimus, „amžiniau“ dėka klasikos - arba gerokai giliau. Teatras pasirinko pastarąjį. Nes, skirtingai nuo kitų šalių, mūsų ekranuose veik nėra pasakojimų apie gyvus tikrus žmones. T. y. tos tragedijos, ne statistikos, ne nominalių reportažų greta sugriauto namo. Bet pasirinkimą dar reikia pateisinti, ir čia jau į sceną žengia forma ir estetika.

Septynių aktorių pasakojimai apie septynias ukrainietes, jų likimus. Žanras - tarp spektaklio ir pilietinės akcijos. Todėl pagrindinis reikalavimas čia tas pats, kaip performansuose: neapsimesti. Todėl šis spektaklis atviras visais užkulisiais: aktorės neslepia ir nevaidina. Jos pasakoja, kad gavo užduotį susirasti istorijų ir jas perpasakoti. Jos ėjo į savanorių centrus, kalbėjosi su viena ar kita ukrainiete, kažkuriai nepavyko, kažkuri nenorėjo, užsisklendė. Ne taip lengva gaudyti istorijas. O po to jos jas perpasakoja mums.

Tai sunkiausia užduotis: kaip papasakoti, kad tai išliktų, persiduotų. Kad tai būtų išgirsta ir galbūt papasakota toliau. Kad būtų vėl pabudintas jau nuo žinių atbukęs užuojautos mechanizmas. Vaidyba viską nubrauks, tačiau ir paprastas ne-aktoriškas pasakojimas palaidos istoriją (tuo galėjome įsitikinti per ne-aktorių spektaklius-paskaitas „Sirenose“). Todėl režisierius Oskaras Koršunovas ir jam padėjęs Antanas Obcarskas radikaliai ryžosi nubraukti bet kokį teatrališkumą. Kėdė ir aktorė. Tyliai ir subtiliai tarp istorijų nuskambantis Antano Jasenkos muzikos fragmentas. Vos prislopinta, bet neišsijungianti šviesa žiūrovų salėje, nes čia jokios iliuzijos, aktorės mato, kam kalba.

Man atrodo, kad vertinti, kaip kas pasakojo, yra kažkiek šventvagiška. Lyg recenzuočiau ukrainiečių moterų likimus. Nes čia nėra teatrališkumo, tiksliau - jo minimaliai, ir atrodo, kad stebime, kaip susitinka du realūs žmonės, o ne apsimetinėjimo technikos. Aktorės neįsijaučia, neperima ukrainiečių kūno ar intonacijų, jos lieka savimi. Bet retrospektyviai gali pajusti sumaniai išdėliotą kompoziciją, pradedamą nuo sunkių, lyg į duobę (tiksliau, rūsį) smengančių patirčių Neringos Bulotaitės ir Dianos Anevičiūtės pasakojimuose, juos prablaivantį, konkretų Jurgos Kalvaitytės balso toną. Jovita Balčiūnaitė (sakiau - nerecenzuosiu) visgi dar kuria kažkokį personažą su užduotimi „rankas į kelnių kišenes“. Vaiva Mainelytė neslepia, kaip jai pačiai buvo sunku rasti istoriją, o kai atrado - kaip ją buvo nelengva išgirsti. Rasa Samuolytė tragiškus įvykius vis grąžina į patį pasakojimo momentą kavinėje, ir stebiesi, kiek ji pastabi smulkmenoms, kuriančioms „sceną scenoje“. Ir šviesus, viltingas Jūratės Vilūnaitės finalas. Nes iš esmės kas joms (ir mums) lieka, jei ne viltis? Jokių balso ar scenos „užkėlimų“, atvira ir intymi būsena. Lyg sėdėtume bombarduojamame rūsyje per Kūčias.

Kartais minimalumas pasiekia maksimumą. Tekstų kalba autentiška, gal tik šiek tiek aplyginta, ačiū Živilei Zablackaitei, nesuliteratūrinta. Karolina Fiodorovaitė, programėlėje rašoma, „parinko kostiumus“ - ir nežinai, kiek jie pačių aktorių, kiek juose menkų, bet tikslių detalių į toną. Šviesos (Vilius Vilutis) gęsta ar sustiprėja tarp „vos“ ir „vos-vos“. Video (Artis Dzerve) - trumpas, bet kažko tokio reikėjo žengtelėti kiek į šoną nuo istorijų.

Gerai, kad šio spektaklio „apie ką“ aprašyti neįmanoma. Nes tada jis virs paprastu įrašu feisbuke, žiniasklaidos sakiniais. Čia kalba apie telkiančią klausymosi patirtį. Tai - tikriausias vaizduotės teatras, prikeliamas iš žodžių, o jis jau yra kiekvieno individualus ir - paveikiausias.

Aktorės nusprendė neišeiti lenktis. Tarsi tai ne jų nuopelnas, juk pasakojo svetimas istorijas, tad neva nenusipelno aplodismentų. Nusipelno. Dar ir kaip.

Recenzijos