Nuorodose ištirpusi esybė

Laura Šimkutė 2022-06-17 menufaktura.lt
Scena iš šokio spektaklio „Esybė“, choreografas Ryu Suzuki (šokio teatras „Aura“, 2022). Nuotrauka iš teatro archyvo
Scena iš šokio spektaklio „Esybė“, choreografas Ryu Suzuki (šokio teatras „Aura“, 2022). Nuotrauka iš teatro archyvo

aA

Pastaruoju metu pastebimas nemažas susidomėjimas Rytų kultūra - ar tai būtų komiksai, ar animacija, ar muzika (ko vertas vien tokių Korėjos popmuzikos grupių kaip „BTS“ ar „Blackpink“ populiarumo fenomenas), ar tiesiog estetinių elementų pasiskolinimas. Niekas japoniškų anime turbūt nesupainios su vakarietiškais animaciniais filmukais - kūrinių stilistika tokia savita ir atpažįstama, kad ją galima nors imti ir brand'inti. O mes norim dar, dar ir dar... Bet kiek čia troškimo ne tik tuo grožėtis it kokia egzotika, bet ir suprasti? Kiek vadinamosios kultūrinės apropriacijos, o kiek šitai - natūrali kultūrų sampyna? Gi dabar globalumo amžius (bent jau tuo esame linkę tikėti).

„Auros“ šokio teatro premjera „Esybė“ prasideda aštriais muzikiniais motyvais iš japoniškų anime. Garsais tirštai užpildytoje erdvėje gerą pusvalandį „veikia“ tik lėlės, ryškios šviesos ir ta viską persmelkianti muzika, kurią, jei būtų vakarietiška, tikriausiai tiktų apibūdinti kaip truputį nepritinkančią išlavintam skoniui (anglakalbiai sakytų tacky). Įtariu, kad panašiai gali skambėti kokios turistams skirtų suvenyrų ir parduotuvėlių užgultos gatvės, kur oriai prasilenkti su aplinkiniais neįmanoma. Tokia koncentruota kultūrinių elementų versija. Smarkiai koncentruota. Klausimas, kiek šis sprendimas yra spektaklio dalis, o kiek - bandymas užpildyti laiką iki atlikėjai galės žengti į sceną, lieka atviras, bet apie tai - vėliau.

„Esybę“ norėtųsi pavadinti minimalistine eklektika. Minimalistine, nes atlikimo maniera nemažą laiko dalį pati iš savęs yra ganėtinai švari. Eklektika, nes pradžioje sukurta turistinės suvenyrų parduotuvės atmosfera vėliau jokios papildomos prasmės neprideda, prie ištakų nebegrįžtama, tačiau įtakų ir kontekstų gausa niekur nesitraukia.

Japonų choreografo Ryu Suzuki „Esybėje“ atrodo, kad tai, kas įvardijama pavadinimu, pasimeta pertekliuje (nors, žinoma, galima argumentuoti, jog pati esybė sudaryta iš gausos ir chaoso, tačiau toks pateisinimas jau būtų pritemptas) - spektaklyje lyg pinama kontekstų pynė. Scenoje stilistikos mainosi nuo preciziškumu pasižyminčio baleto iki kažko panašaus į sirtakį. Kiekvieną naują artistų pasirodymą lydi vis kita srovė, vis kita įtaka. Kaleidoskopas.

Kūrėjai nemažai įkvėpimo sėmėsi iš dabar itin populiarios ir nepaneigiamai tebeaktualios (tik ar dar nepabodusios?) interneto galimybių bei socialinių tinklų temos (kaip sakoma, jau tuoj gyvensime metavisatoje). Scenoje atlikėjai slepiasi už avatarų - nesvarbu, ar tai jau minėtos lėlės, ar makiažas, ar kaukės, ar kiti šokėjai - stengiamasi kurti dirbtinę, pagerintą, nušlifuotą tapatybę. Pirmoje dalyje minimalizmo bei preciziškumo judesio plastikoje turbūt daugiausia - lyg bandant pabrėžti tą kitos tapatybės tobulumą ir pastangas jam pasiekti.

Kaip būdinga „Auros“ šokio teatro spektakliams, ekspresyvūs ne tik judantys atlikėjų kūnai - čia nemažai balso panaudojimo, išsirėkimo, kuris dažniausiai neturi konkretaus tekstinio pavidalo, yra labiau instinktyvus, gaivališkas - kalbine prasme, sakytume, universalus. Šiame kūrinyje riksmas įkūnija tikrosios tapatybės norą pasirodyti, troškimą nebesislėpti už avataro. Tokia gyvumo ir netobulumo apraiška idealiai suprogramuotame pasaulyje.

Įtariu, kad kiekviena lėlė bei jos atvaizdas turi savas reikšmes, kurioms teisingai nuskaityti reikia specifinių žinių, - tada spektaklio elementai, ko gero, imtų ir dar sklandžiau susijungtų, jis įgautų aiškesnį pavidalą. Šį kartą tai panašu į plaukiančią tekstų bei kontekstų upę; joje plūduriuojantys atlikėjai bando rodytis vis tikresni ir tikresni, kuo toliau, tuo labiau apnuogindami savo kūnus, o simboliškai - ir tapatybę. Kad gyvename netikrumo kupinais laikais ir nebėra nieko gryno, žinome seniai - tokia jau globalizacijos kaina.

Grįžtant prie įžangos: kai 45 minutes turėjęs trukti spektaklis staiga tampa 1 valandos 30 minučių trukmės opusu, kurio viena dalis net neaišku, ar tikrai yra jo dalis, tai nuteikia mažų mažiausiai keistai. Net dar visiškai neužgesus šviesoms garsiai suskambusi muzika ima atrodyti tarsi bandymas išpirkti kaltę už tai, kad žiūrovai čia įstrigę ilgiau, nei planavo, lyg sakoma: „Imkite trumpą pramogą to, ką jūs čia suprantate kaip Japoniją.“ Ir galimai šitaip iš rankų išslysta pats spektaklio raktas - gal jokios eklektikos iš tiesų nebuvo nė kvapo, tik taip ėmė atrodyti, kadangi duotas toks tonas. Nes neapleidžia jausmas, kad tikrosios „Esybės“ pamatyti vis tik nepavyko. Išsitrynė.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

recenzijos
  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.

  • Apie Romeo Castelluccio spektaklį „Bros“

    Castellucci kuria kūdikiško švelnumo smurto skulptūrą, kurią išrengia, sumuša vėzdais, sušaudo, nukankina nesibaigiančia vandens srove, perpjauna išilgai, vėl sujungia.

  • Kiekvieno mūsų Pilėnai

    Ar nuoširdus apsikabinimas, kurio kasdieniame gyvenime kartais išsigąsta „Pilėnų*“ atlikėjai ir daugybė pasaulio vyrų, yra herojiško pasipriešinimo alternatyva?