Galbūt klystu, bet susidaro įspūdis, kad iš visų ne Vilniuje kuriančių teatro kolektyvų Klaipėdos jaunimo teatras labiausiai rūpinasi tuo, kad būtų pamatytas ir įvertintas sostinėje. Be to, jie anaiptol neverda savo sultyse, o nuolat ieško naujų idėjų ir repertuarui, ir tarp kūrėjų. Kad tai atneša įdomių rezultatų, galėjome įsitikinti praėjusią savaitę, kai „Menų spaustuvėje“ klaipėdiečiai parodė naujausią savo darbą - režisieriaus Dariaus Rabašausko spektaklį „Motina“ pagal Maksimo Gorkio pjesę „Motina (Vasa Železnova)“.
Statant šią jau kuris laikas ant naujos populiarumo bangos atsidūrusią klasikinę pjesę, labai daug kas priklauso nuo to, kokia bus pagrindinė veikėja Vasa - nuožmi verslininkė, negailestinga nei sau, nei kitiems, darbą vertinanti labiau nei santykius su artimaisiais. Klaipėdos jaunimo teatras šiam vaidmeniui pakvietė aktorę, kuri, regis, mažiausiai jam tinka, - trapumą ir švelnumą spinduliuojančią Viktoriją Kuodytę. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad teatro ir kino istorijoje Vasą dažniausiai vaidino galingo stoto ir balso aktorės, tačiau anaiptol ne visada. Pakanka prisiminti Iną Čiurikovą 1983 m. režisieriaus Glebo Panfilovo filme „Vasa“. Vis dėlto emocionalioje Viktorijos Kuodytės sceninėje prigimtyje greičiau atpažinsime maištingą vaiką ir aukotis gebančią mylinčiąją nei valdingą motiną. Kita vertus, galime prisiminti tokius aktorės vaidmenis kaip Keraitienė Jono Vaitkaus „Atžalyne“ arba Bado meistras to paties pavadinimo Eimunto Nekrošiaus spektaklyje. Jie liudija neišsemiamas Viktorijos Kuodytės sceninės transformacijos galimybes. Kad ir kaip būtų, režisieriaus Dariaus Rabašausko sumanymas Gorkio Motiną patikėti šiai aktorei tapo, ko gero, vienu didžiausių naujojo Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio laimėjimų.
Šiuo metu Vilniuje galima pamatyti kitą Gorkio pjesės pastatymą: Vilniaus mažajame teatre rodomas Kirilo Glušajevo spektaklis, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidina visai kitokios sceninės prigimties aktorė Eglė Gabrėnaitė. Glušajevo sukurtame scenos pasaulyje ankšta, trošku - ir tiesiogine (scenografijos), ir perkeltine (santykių) prasme. Tas pasaulis pritvinkęs keršto, neapykantos, agresijos. Įtampa tvenkiasi tol, kol sprogsta, prasiveržia nevaldomais pykčio ir smurto priepuoliais. Tvyranti įtampa kone materiali, daiktiška - regis, galėtum ją pačiupinėti. Dariaus Rabašausko sukurtas Vasos Železnovos pasaulis kitoks. Jis veikiau primena fantasmagoriją, keistą ir slogų, kai kada juokingą sapną. Galbūt todėl nėra svarbu, kada vyksta veiksmas. Spektaklio veikėjai muziką leidžia iš mobiliojo telefono, jų kostiumai daugmaž neutralūs (tikrai ne XX a. pradžios, bet ir ne NIKE), tačiau, pavyzdžiui, apie kontracepciją svarsto iš XIX a. pažiūrų pozicijos. Svarbiausia klaipėdiečių „Motinoje“ - personažų santykiai ir jų modelio perėjimas iš kartos į kartą.
Sapniškumo ir savotiško minkštumo sceniniam vaizdui suteikia pirmiausia Renatos Valčik scenografija, vaizduojanti kambarinių gėlių botanikos sodą. Tai - Gorkio pjesėje minimas Vasos obelų sodas, kurį prižiūrėdama ji pailsi, atsigauna. Tačiau žalumos skleidžiama gyvybė apgaulinga. Kaip ir viskas šiuose Železnovų namuose. Paviršinis lengvumas, atsainumas slepia nemeilę ir nepasitenkinimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viską šiuose namuose valdo moterys - ne tik Vasa, bet ir jos marčios Liudmila (Vaiva Kvedaravičiūtė) bei Natalija (Rugilė Latvėnaitė), vėliau ir duktė Ana (Ieva Pakštytė). Jaunosios moterys pilnos gyvybės, aistros, gaivališkumo - kad ir primityvaus, stačiokiško kaip Liudmilos arba užgniaužto, sutramdyto kaip Anos. Jų užgožti vyrai - Pauliaus Pinigio Pavelas, Donato Želvio Semionas ir net Kęstučio Macijausko „velnias“ Prochoras - bejėgiai bestuburiai, kurių vienintelė jėga, kaip netrunka paaiškėti, - šiurkštumas ir tariamos viršenybės demonstravimas. Tačiau gailesčio šie personažai nekelia - vietomis Rabašausko spektaklis primena tragifarsą ar net groteską, kur personažų rietenos, siekiant pasipelnyti, nuslėpti savo nuodėmes arba tiesiog ištrūkti, sutirštintos tiek, kad priartėja prie absurdo.
Žanriniam spektaklio vairui krypstant farso ir parodijos link, vienintelė Viktorija Kuodytė išlaiko vaidmens nepermatomumą. Vasos šaltumas ir santūrumas net kraštutinėse situacijose tiesiog fenomenalus. Atrodo, ji jau tiek visko mačiusi, kad niekas nebegali jos išmušti iš vėžių - jokios artimųjų nuodėmės, jokios nelaimės ir net jos vaikų požiūris į ją pačią. Kelia šiurpą spektaklio finalas, kur Motina projektuoja savo, dukters, marčios ir savo anūkų ateitį. Klaipėdiečių spektaklyje, kitaip nei Gorkio pjesėje, Motina neprašo savo vaikų meilės. Ir jos ryžtingas susitaikymas su gyvenimu be jausmų atrodo baisesnis už atvirus konfliktus: regis, nėra visiškai jokios išeities iš šio užburto nemeilės rato. Spektaklio pabaigoje Vasa sunerimsta, išgirdusi šmėklų pasaulio kvietimą, tačiau aišku, kad netrukus jos vietą užėmusios Liudmila ir Ana perims jos likimo giją.
