Kas ten – už aptvaro?

Wi­toldas Gombrowiczius. Nuotrauka iš www.alangullette.com

„Aš esu humoristas, lošėjas, esu akrobatas ir pro­vo­katorius“, – šitaip save ironiškai charakterizavo gar­sus pasaulyje lenkų avangardistas – talentingas dra­maturgas, poetas, romanistas, eseistas, novelistas – Wi­toldas Gombrowiczius. Kad jis yra provokatorius, tikra tiesa, nes vieną populiariausių savo pjesių „Ivo­na, Burgundo kunigaikštytė“, nuo pat parašymo da­­tos – 1938 metų – iki šiol sėkmingai keliaujančią per pasaulio scenas, dramaturgas pavadino tikrai provo­kuojamai, tarsi užmetė meškerę su masalu žiūro­vams. Ant jos ypač lengvai „užkimba“ sielos, teatre trokš­tančios egzotikos, paslapčių, „romantizuotų“ istorijų, laukinių aistrų, audringo sekso ir, pasak Ma­jakovskio, „gražumo“!

Gombrowicziaus pjesės pava­dinimas iš tikrųjų kaitina fantaziją, žadina „roman­ti­zuotus“ vaiz­dinius, susijusius su riterių epocha, vi­du­ramžiais vy­kusiais „rožių“ karais, apkaišytais pi­kan­tiškomis detalėmis, tarkime, kaip žiauriai riteriai bandė užsitik­rinti žmonų ištikimybę – užsegdavo joms geležinius diržus su spynomis... Taigi lakoniškas pjesės pava­di­nimas duoda didelį impulsą fantazijai, bet ir klaidina, nes jau pirmosios replikos negailestingai smūgiuoja žiūrovams „romantikams“ į paširdžius. Še tau „ro­man­tika“, še tau „viduramžių egzotika“! Gombro­wi­czius pasirinko aštrų groteską, o negailestingai ty­čio­tis jis tikrai turėjo iš ko. Kad ir kaip būtų paradoksalu, groteskiniai kūriniai – dramos, romanai ar poezija – dažnai griebiasi istorinių temų, manipuliuoja gran­dio­zinėmis idėjomis. Turintis galingą griaunamąją jė­gą, groteskas ką nors sunaikindamas tik dar labiau išryškina virš niekingo siužeto plevenantį idealą.

„Ivona...“ parašyta prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Gombrowiczius tarsi nujautė artėjančią grėsmę žmo­nijai. Burgundo karalystė, nežinia kur geografiškai egzistuojanti, pjesėje pateikta kaip civilizacijos, pa­saulietinės valdžios ir paties homo sapiens klaiki de­formacija, absoliutus išgvėrimas ir išsigimimas. Ka­raliaus Ignoto dvaras – tai tikras atavistinis reiš­kinys, rudimentinė valdžios liekana, negrįžtamai nutolusi nuo tų, kuriuos karalius tariasi vis dar valdantis.

Iškiliausią Lenkijos modernistą šiandien mums pristato režisierius Jonas Vaitkus. Gombrowiczius jam neabejotinai labai artimas tiek savo dvasia, tiek estetika. Pakaktų prisiminti Vaitkaus spektaklius fejerverkus A. Jarry „Karalių Ūbą“ ar I. Radojevo „Rau­dona ir ruda“ Kauno dramos teatre – tai dvi Absurdo karalystės, kuriose irgi karaliavo groteskas. Ir Gombrowicziaus, ir Vaitkaus laikysena panaši – abu tarsi stovi ringe ir įnirtingai atakuoja tuštybę ir bukumą, nuolat šaiposi, ironizuoja, sarkastiškai kva­toja iš nesąmonių, absurdo, idiotizmo, pretenzin­gumo – iš viso to, kuo paženklinta ir viduramžių, ir (ypač!) XXI amžiaus visuomenė, braidanti po pseu­dointelektualinius sąvartynus.

Aukšta geležinė tvora atskleidžia grotesko esmę

Vaitkaus spektaklis „Ivona, Burgundo kuni­gaikš­tytė“ Jaunimo teatro scenoje – tikra atgaiva, sakyčiau, režisieriaus kūrybinis atgimimas po nenusisekusių spek­taklių, ypač Nacionaliniame dramos teatre („Ma­rija Stiuart“, „Madam Bovari“, „Demonai“...). „Ivo­na...“ vėl priminė ne tik tvirtą režisieriaus ranką, bet ir kandų sąmojį, fantazijos šėlsmą, tikslų ir imlų gro­tes­ko pojūtį, gebėjimą skaudžiai gelti į silpniausią vietą.

Šiame Vaitkaus spektaklyje yra viena ypač išra­din­ga detalė, atskleidžianti „Ivonos...“ grotesko esmę – tai aukšta geležinė tvora, nutiesta palei pat rampą ir ati­tverianti sceną nuo žiūrovų salės. Viską, kas vyksta scenoje, matome pro metalines grotas. Esama daug problemų, susijusių su tvoromis, – jos svarstomos aukš­čiausiu lygiu, bet valdininkai vis tiek skuba ap­sitverti vieteles prie ežerų, atsignybti gabalą pajūrio... Tvora – mūsų keistos epochos ženklas, tiek režisieriui Jonui Vaitkui, tiek scenografui Gintarui Makarevičiui toli gražu ne vienareikšmis simbolis. Atitverta zona – tai karališ­ko­jo Burgundo dvaro panoptikumas su re­čiau­sių žmo­gia­gyvių pavieniais egzemplioriais, keis­tų antropo­mor­finių būtybių žvėrynas. Neatsitiktinai ant tos tvoros iškabintas ženklas: žmogui įeiti griežtai draudžiama. Karalių Ignotą ir gausią jo svitą tai ap­saugo nuo sve­timkūnių invazijos į jų teritoriją, už­tik­rina, kad ka­rališkos ramybės niekas nedrums. Kita ver­tus, toks ženklas gali būti ir signalas normaliam ho­mo sapiens – nekišk nosies, nes gali jos netekti...

Tvora šiame spektaklyje – tai ir valdžios atsitvė­ri­mas nuo „mylimos“ tautos, nuo viskuo nepatenkintų inteligentų, mokslininkų, menininkų ir kitokios „smulk­­mės“. Kartais karalius Ignotas ir jo palyda pri­eina prie tvoros ir bukai, nepatikliai, su baime žvelgia į anapus jos verdantį gyvenimą.

Žiūrovai, savo ruožtu, už grotų tvoros mato saulėtą pliažą – tai lietuvio sielai mielas peizažas su mediniais takeliais, su ramiai tyvuliuojančia jūra, su šezlongais ir įvairiomis pozomis tysančiais poilsiautojų kūnais. Tiesa, Gombrowiczius pjesėje nurodė parko aplinką – medžiai, suoliukai yra neutralesnis veiksmo fonas.

Pasirinkęs vieną sunkiausių žanrų – groteską, Vait­kus prisodrina, prifarširuoja juo kiekvieną mažiausią spektaklio detalę, jau nekalbant apie personažus. Marga karališkoji palyda staiga įgauna makabriškai-hofmanišką pavidalą, panašu, kad į Burgundų kara­lystę galėjo įsisukti net pats Bulgakovo Volandas. Vai­dinime pasiekiama tokios deformacijos, kad jis įgauna ne tik labai juokingą, bet ir mistiškai šiurpų pavidalą. Režisierius meistriškai manipuliuoja žanrų, ritmų kaita. Karališkoji svita, o ir pats karalius Ig­no­tas, kartais primena nesubrendusius, pirmuosius žo­džius dadaistiškai lemenančius, keistus nekoordi­nuo­tų judesių „kūdikius“, o kartais jie ima traukti operų arijas.

Pasirinkęs vieną sunkiausių žanrų – groteską, Vait­kus prisodrina, prifarširuoja juo kiekvieną mažiausią spektaklio detalę, jau nekalbant apie personažus.

Kai prasideda karaliaus Ignoto (Ro­lan­das Kazlas) seksualinis siautėjimas, „švento Vito šo­kis“, režisieriaus fantazija pranoksta pati save: pa­matome tokių vyriškos potencijos sim­bolių, kokių nė sapne nesusapnuosi. Bet visa tai pa­teikta su di­džiau­siu humoru ir subtiliai jaučiant estetinio saiko ribas.

Sceninį gro­teską efektingai „įformina“ kos­tiumų dailininkė San­dra Straukaitė. Ji brūkšteli tarsi bai­gia­mąjį kiekvieno personažo charak­terio štrichą. Po sce­ną tipena dvi visiškai nuogos (net ne­atspėsi, kad tai kostiu­mo gudrybė) Ivonos tetulės (Kristina Andre­jaus­kai­tė ir Dalia Morozovaitė), tiesa, nuo­dė­mingiausias kūno vietas pridengia juodi širdelių pavidalo lo­pinėliai. Nie­ko keista, juk čia pliažas... Keistai vi­bruoja efektingas Damos Izos (Aušra Pukelytė) drabužis, kai ji žings­niuoja mediniais pliažo takeliais. Iš­didžiai tarsi povės puošnų karališką rūbą „neša“ Trečioji Dama (Danutė Kuodytė) ir Ketvirtoji (Asta Baukutė).

Įmantriai modeliuotų skrybėlių joms galėtų pavydėti net šio „žanro“ entuziastai, pavyz­džiui, Ang­lijos karalienė Elžbieta II. Keistas, manie­ringai pretenzingas, išdidus karališkosios palydos slam­pinėjimas, maivymasis scenoje, pasitelkiant ta­riamai „aristokratišką“ diduomenės plastiką iš bra­zilų ar meksikiečių „muilo operų“, iš „aukštųjų“ sluoksnių etiketo, primena cirko paradą. Straukaitė drąsiai de­rina įvairių epochų detales, pritaiko jas šiuolaikinei vyrų aprangai, bet tai nė kiek nesipjauna, nes gro­teskas pakantus eklektikai ir ne tik jai...

Didžiulis krūvis neabejotinai tenka aktoriams, re­ži­sieriaus įsuktiems į grotesko sūkurį. Šį sykį Vaitkus subūrė ypač stiprią atlikėjų trupę iš Jaunimo ir kitų teatrų aktorių, kurie dar nori vaidinti, dar turi kūry­binių ambicijų, dar nėra išbarstę savo talento apgai­lėtinuose televizijos šou.

Groteskas aktoriams visada didžiulis išbandymas: ar pakaks fantazijos, gebėjimo improvizuoti, vidinio paslankumo, vaidybinės formos pojūčio. Kuriamo cha­rakterio stipri hiperbolizacija, tyčinė jo deforma­cija lemia, kad, pasak Konstantino Stanislavskio, išo­rinė personažo forma susprogdina turinį. Vsevo­lo­das Mejerholdas yra sakęs, kad groteskas – tai sąmoninga natūros (gamtos) deformacija, čia susiejami tokie da­lykai, kurių jungtis nei gamtoje, nei žmogaus kasdie­niniame patyrime yra neįmanoma. Groteske susilieja komiškumas, karikatūra, burleska, šaržas, ironija, sar­kazmas, satyra ir išgaunamas keistas, netikėtas efek­tas, kurį perteikti scenoje – tai aktoriaus meistriš­kumo rodiklis.

Rolandas Kazlas – nepralenkiamas publikos numy­lė­tinis.

Vaitkaus spektaklyje šitą pavydėtiną gebėjimą leng­vai, atrodytų, be jokių pastangų demonstruoja Rolandas Kazlas, nepralenkiamas publikos numy­lė­tinis. Jo kuriamas Burgundų karalius Ignotas išoriškai panašus į apipešiotą gaidį, o iš esmės – chameleonų chameleonas, prisitaikėlis, nuolat keičiantis spalvas, pavidalus, įvaizdį... Scenoje regime nuolatinę šio ka­raliaus transformaciją – tai jis saldžiai „demokra­tiš­kas“, tai bando vaizduoti pretenzingai rūstų, tai elgiasi kaip kaprizingas ištižėlis, tai siautėja kaip pras­čiokas, chamas arba seksualinis maniakas...

Talentingą Rolando Kazlo vaidybą šiame spektak­lyje palyginčiau su veržlia nenutrūkstama kaskada – jis dosniai žeria visas grotesko spalvas, tobulai jaus­damas žanrą.

Groteskas vaidyboje reikalauja hiperbolizuoti, de­for­muoti charakterius, pasitelkiant plastiką, mimiką, net balso tembrą, ir nė akimirkai nenuklysti į kitą vaidybos stilistiką. Ne visiems aktoriams šiame „Ivo­nos...“ spek­taklyje pavyksta savo rankose tvirtai lai­kyti judrų gro­tesko vairą. Bet dauguma tai daro sėk­mingai.

Iš karaliaus svitos šiuo atžvilgiu išskirčiau princą Filipą (Andrius Bialobžeskis) ir Cirilą, nuolatinį jo palydovą (Arnoldas Jalianiauskas). Tai groteskiškai komiškas duetas: princas – pretenzingų manierų kap­rizingas pasipūtėlis, pats sau atrodantis itin reikš­min­ga persona, nuolat sekliai „filosofuojantis“ ir žeriantis banalias „sentencijas“, gerai dera prie absoliučios savo priešingybės – netašytų manierų mušeikos Ci­rilo, kurio įniršį ir agresyvumą „subtilesnis“ princas nuolat tramdo.

Kai kuriomis grotesko spalvomis sužėri karalienė Margarita (jauna aktorė Severija Janušauskaitė), is­terikė, „vamp“ stiliaus valdovė, tarsi kokia XIX a. operos primadona, valdingu balsu drebinanti pliažą ir jūrą. Tačiau išbaigto, nuoseklaus vaidybos piešinio čia dar nėra. Sėkmingesnis šiuo atžvilgiu yra Nerijaus Gadliausko vaidmuo – šleikščiai įkyrus, plepus įsi­my­­lėjėlis Inokentas.

Kai kurios karaliaus dvaro damos, nors ir neturi teksto, yra tokios išraiškingos, kad tiesiog įsikerta į atmintį. O štai toks įdomus aktorius kaip Tomas Ki­zelis galėtų kur kas įtaigiau suvaidinti Kapelioną.

Didžiausia visko kaltininkė, sudrumstusi karaliaus dvaro – baigiančios užakti pelkės – ramybę, sukėlusi di­džiulį sąmyšį, baimę, nuostabą, pasipiktinimą, dvariškių pakrikimą, – Ivona, kuri vos vos netapo Burgundo kunigaikštyte, princo Filipo žmona. Ji yra tikras šio spektaklio atradimas. Vaidinti Ivoną re­žisierius Vaitkus pakvietė teatro kritikę Ingridą Dau­noravičiūtę. Tokios efektingos Ivonos galėtų pavydėti bet koks teatras, statęs šią pjesę. Tam visų pirma labai tiko Daunoravičiūtės išoriniai duo­menys: galingas ūgis, monumentalus stotas. Šalia dvariškių ši Ivona atrodo tarsi Guliveris liliputų šalyje... O kai greta milžinės atsistoja nedidukas sužadėtinis – prin­cas Filipas (Andrius Bialobžeskis), publika netveria juoku.

Aprengta ryškiai raudona suknele, apauta juodais bateliais, Ivona primena didelę lėlę, nes visą laiką tyli ir į nieką nereaguoja. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Ivonos efektingumas dar labiau sustiprėja, kai pasidaro aišku, kad ši galiūnė neturi jokių galiūniškų užmojų. Aprengta ryškiai raudona suknele, apauta juodais bateliais, ji primena didelę lėlę, nes visą laiką tyli ir į nieką nereaguoja. Iš pradžių Ivoną už rankos vedžioja dvi senstelėjusios tetulės, vėliau tampo paskui save sužadėtinis – princas Filipas. Ar šita tylinti galiūnė atrodo keista? Tam tikru atžvilgiu – taip. Ar ji normali? Neabejotinai! Ar ji natūrali? Taip, nes ji nesijuokia, jei nėra iš ko juoktis, nesistebi, jei nėra kuo stebėtis, nesižemina, nesilanksto, bet ir nesipiktina. Ji – stebėtoja, ir tiek... Dvariškius kaip tik tai ir erzina, kelia sąmyšį, pasipiktinimą, isteriką, nes visa karališkoji palyda, kartu su hipertrofuotų jausmų karalium Ignotu, – tai nenormalus, deformuotas pasaulis, natūralumas čia nesuvokiamas, pavojingas ir klastingas dalykas.

Reikia skubiai likviduoti šitą „keistuolę“ – tylenę Ivoną, nors ji niekam nepadarė nieko blogo. Labai juo­kinga spektaklio vieta, kai rezgamas sąmokslas prieš Ivoną: vietoj tradicinio apnuodyto vyno, kaip dera „kruvinoms“ tragedijoms, sugalvojama „egze­ku­cija“ su karosu, turinčiu daug smulkių ašakų, kuriomis Ivona būtinai pasprings. Štai tipiška gro­tesko detalė! „Khe khe“, – repetuoja Ivonos pasprin­gimą princas Filipas su Cirilu. „Khe khe“, – ir jokių įkalčių!

Ivona iš tikrųjų paspringsta nelemta karoso ašaka.

Kad mes, kvatodami ir šiurpdami, Burgundo ka­ra­lys­tę matome pro grotas – nieko keista. Bet ne tik mes stebime, o ir patys esame stebimi. Karaliaus dvaro gy­ven­to­jų akimis žiūrint, ne jie, o mes, atseit, nor­ma­lie­ji, esa­me aptvare. O kaip jiems atrodome, tai įdomus ir mįs­lingas klausimas... Gudruolis tas Jonas Vaitkus!