Košmariškų sapnų atmosferoje – kūrėjo likimo misterija

Ramunė Balevičiūtė 2007-03-13 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2007 03 13

aA

Raudonasis kambarys su Motina (Nelė Savičenko) ir knyga

Staiga namų netekęs Klaipėdos dramos teatras naująją premjerą – Oskaro Koršunovo spektaklį „Kelias į Damaską“ pagal itin retai statomą Augusto Strindbergo trilogiją – buvo priverstas parodyti pirmiausia sostinėje.

Pernai rudenį, tarptautinio festivalio „Sirenos“ metu, spektaklio eskizą buvo galima išvysti „Menų spaustuvės“ angare. Košmariškų sapnų ir vizijų atmosferos, kurią tuomet tarsi materializavo atšiauri erdvė, tradicinė scena-dėžutė nepražudė. Toji atmosfera nė akimirkai neapleidžia per visą daugiau kaip trijų valandų spektaklį ir dar ilgai jam pasibaigus.

Visada sunku kalbėti apie spektaklius, kurie yra ne tik vieno ar kito dramos kūrinio interpretacija, bet ir nuoširdūs asmeniniai menininko išsisakymai. Kita vertus, regis, būtent to labiausiai trūko paskutiniuose O.Koršunovo darbuose.

Geriausi scenos meno pavyzdžiai dažnai įrodo, kad beatodairiškas atvirumas gali būti nemalonus, gali trikdyti, net žeisti. Paties A.Strindbergo kūriniai, spektakliai pagal juos buvo aršiai puolami, ne sykį uždrausti. Kaip ir pagrindinio „Kelio į Damaską“ herojaus – Nepažįstamojo.

XIX-XX amžių sandūroje sukurta draminė trilogija priskiriama A.Strindbergo kūrybos periodui, vadinamam „žiauriuoju teatru“. Dramaturgas sujungė natūralizmo principus ir modernizmo ieškojimus: maksimaliai aštrūs konfliktai, kartais sutirštinami iki grotesko, čia dera su nuoseklia psichologine motyvacija ir atpažįstamomis situacijomis.

„Kelias į Damaską“ – tai žmogaus, menininko, kelias paties savęs, artimo savo ir Dievo link. Kūryba, Meilė ir Dievas yra kertinės temos, vienijančios ir įvairiais leitmotyvais skambančios spektaklyje – didingoje menininko likimo misterijoje.

Ji prasideda jo, Nepažįstamojo (aktorius Vytautas Anužis), šiurpiu pamišėlišku kliedesiu. „Sapno liepsna teka mano gyslomis“, – ištaria žmogus, regintis savo praeities, karščiuojančios savo sielos ar paties sukurtos meninės tikrovės šmėklas.

Sceną beprotnamyje iškeldamas į pačią spektaklio pradžią, režisierius suteikia keletą suvokimo perspektyvų pasakojamai istorijai. Ar Nepažįstamasis jau po mirties keliaus skaistyklos ratais, ar savo viduje išgyvens akistatą su savimi ir aukštesnėmis jėgomis, ar tiesiog prisimins jau nueitą kelią?

Skirtingiausias veiksmo vietas spektaklyje atstoja keletas scenografės Jūratės Paulėkaitės sukurtų stiklinių narvų su kraupiomis pragariškomis instaliacijomis ir stumdomas gultas su uždengtu numirėliu. Viename tų narvų – raudonajame pamišėlio kambaryje – kabo pragaištingoji knyga. Iš šitos knygos Nepažįstamasis skaito apie pirmąjį susitikimą su Dama – vienintele ir tikra mylimąja (aktorė Eglė Barauskaitė).

Šitą knygą apspjaudo pasišlykštėję dėl joje skelbiamų erezijų ir šventvagysčių aplinkiniai. Šitos knygos pažada neskaityti Dama. Šita knyga pagaliau pražudo patį jos kūrėją. Tad kas yra kūryba – Dievo dovana ar prakeikimas – svarstoma spektaklyje. „Prakeiktas, prakeiktas“ – šiurpą keliančių Gintaro Sodeikos muzikos akordų lydimas gieda pamėklių choras spektaklio pradžioje.

Dama (Eglė Barauskaitė), Sesuo (Regina Šaltenytė) ir Nepažįstamasis (Vytautas Anužis). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Ar gali žmogus ateiti į pasaulį pažymėtas blogio įdago, ar tai tėra pasiteisinimas dėl sąmoningai kuriamo blogio? Ar gali išvengti atpildo už padarytą blogį? Ar gali meilė padėti pabėgti nuo kaltės, nuo savo paties demonų?

Tokius klausimus slepia, rodos, paprastos ir net schematiškos „Kelio į Damaską“ situacijos. Nepažįstamasis įsimyli ištekėjusią moterį, apsigyvena jos namuose, vėliau pabėga su ja, veda, skurdo prispirtas atvyksta į jos tėvų namus, išguitas iš ten patenka į beprotnamį. Paskui jis grįžta ieškoti mylimosios, galop yra priverstas nusilenkti prieš Aukščiausiąjį ir vėl leistis į kelią – tik dabar jau atgailos ir susitaikymo link.

Visas spektaklis tvinksi didžiule įtampa. Net kai košmariškas vizijas keičia lyriškos ar sąmojumi kibirkščiuojančios scenos. Tai, be abejo, sudėtingas iššūkis aktoriams, pratusiems, beje, prie visai kitokios vaidybos stilistikos. Tiesa, tai jau antrasis O.Koršunovo darbas su Klaipėdos teatro trupe, tačiau jis mažai kuo primena prieš keletą metų statytą „Šaltą vaiką“. Drąsiai galima teigti, kad ne vienas „Kelio į Damaską“ aktorius čia sukūrė geriausius pastarojo meto savo vaidmenis.

Spektaklyje nėra nė vieno blankaus veikėjo. Visi jie – Vytautas Paukštė, Igoris Reklaitis, Darius Meškauskas, Nelė Savičenko, Regina Šaltenytė, Rytis Gustaitis, Eglė Jackaitė – nuausti iš niuansų, paslėptų troškimų bei ketinimų. O iš tiesų netikėtas V.Anužio ir E.Barauskaitės duetas inspiruoja daugybę asociacijų – nuo buitinių iki biblinių – ir sukuria emocingiausias spektaklio akimirkas.

„Strindbergas yra atviras. Jis ypač aktualus šiandien, nes atskleidžia tokias temas, apie kurias dabartinėje visuomenėje nenorime kalbėti, – apie savo dvasines nesėkmes ir ligas, tokius dalykus kaip sąžinė, tikėjimas ir abejonės“, – sakė spektaklio režisierius.

Čia jis tiksliai suformulavo teatro misiją, apie kurią šiandien irgi nebenorime kalbėti.

recenzijos
  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.

  • Apie Romeo Castelluccio spektaklį „Bros“

    Castellucci kuria kūdikiško švelnumo smurto skulptūrą, kurią išrengia, sumuša vėzdais, sušaudo, nukankina nesibaigiančia vandens srove, perpjauna išilgai, vėl sujungia.

  • Kiekvieno mūsų Pilėnai

    Ar nuoširdus apsikabinimas, kurio kasdieniame gyvenime kartais išsigąsta „Pilėnų*“ atlikėjai ir daugybė pasaulio vyrų, yra herojiško pasipriešinimo alternatyva?