Išties labai paprasta istorija

Skaitomiausi
Vilmantas Juškėnas 2007 03 06

aA

““
Kaimynas – Sigitas Jakubauskas. Šiaulių dramos teatro archyvas
Šiaulių dramos teatras gastrolių Nacionaliniame dramos teatre metu pristatė tris spektaklius, iš kurių du – premjeriniai. Smagu ir intriguoja. Kalbėsiu apie vieną iš šių spektaklių – Gyčio Padegimo režisuotą „Labai paprastą istoriją" pagal to paties pavadinimo ukrainiečių dramaturgės Marijos Lado pjesę.

Sensacija (menine) šio spektaklio nepavadinsi, nors taip ir teigia įvairūs informaciniai-reklaminiai spektaklio straipsniukai ar programėlės. Greičiau tai – paprastas, kupinas juokingų, kartais sentimentaliai graudžių, dramatiškų, o kartais ir nuobodokų ar keistai naivių detalių kūrinys. Ypatingom kūrybinėm naujovėm šis spektaklis nepasižymi. Tiesa, galbūt šiokia tokia sensacija ir gautųsi, jei Nacionalinis dramos teatras butų parūpinęs organiškai netradicinę erdvę spektakliui, juk, regis, „Labai paprastos istorijos" premjera įvyko ne Šiaulių dramos teatro scenoje, bet tikroje kaimiškoje aplinkoje – Kurtuvėnų svirne.

Sakysime, padvelkė klojimo teatro praeities kvapu? Ne. Teatrinio veiksmo daržinėje vieta šiuo atveju joks ne atsitiktinumas, originalus sumanymas ar aliuzija į istoriją. Tiesiog pačios pjesės siužetas vystomas ūkininko sodybos gyvulių tvarte. Scenoje šį sumanymą gan stereotipiškai realizavo dailininkė Birutė Ukrinaitė, iš įvairių šienu aplipintų formų sukūrusi daržinės iliuziją: spektaklio pradžios tamsos migloje šviesa mums išryškina įvairius šieno kubus, mažesnius ir didesnius, kuriuose regime neaiškias žmogystų figūras. Tik greit paaiškėja, jog tos žmogystos – tai naminiai gyvuliai. Kai kurie iš jų tarsi įkalinti savuosiuose aptvėrimuose – šieninėse būdelėse. Arklio žvengimas, kiaulės kriuksėjimas, karvės mūkimas – šie pirmieji garsai neleidžia žiūrovams apsirikti, ką jie regi scenoje. Sąlygiškus gyvulių įvaizdžius sustiprina ir juos išskiriantys kostiumai, su įvairiomis stilizuotomis detalėmis: Kumelė Sesutė (Vilija Paleckaitė) karts nuo karto, tarsi kanopomis sudaužia prie rankogalių pritaisytas lėkšteles, Kiaulė (Danguolė Petraitytė) nepaleidžia iš rankų medinio šaukšto su dubeniu, gauruotu kostiumu vilkintis Šuo Drutkis (Dalius Jančiauskas) niekur nesiskiria su dideliu kaulu. „Gyvuliškieji" personažai ne tik atrodo, bet ir elgiasi „kitaip". Čia ir prasideda smagumas stebėti naivios, svajojančios skraidyti Kiaulės pastangas suprasti ją supantį pasaulį, jos nuolatinį ėdalo troškimą, arba pasipūtėlišką raudonkasio Gaidžio (Antanas Kišūnas) laikyseną, jo juokingas vištiškas balso intonacijas, arbą romią, lėtą Karvę Aušrelę (Lina Bocytė) su geraširdiška veido išraiška ir didžiulėmis kasomis.

Bet ši „labai paprasta istorija" ne tik apie naminius gyvulius, komišką jų tarpusavio bendravimą, naivias svajones ir baimes. Gyvulėliai egzistuoja čia tam (o jų egzistavimas šalia žmogiškųjų veikėjų šiek tiek neįprastas, galbūt tai labiau tiktų vaikams skirtame spektaklyje, kita vertus, siužeto problemos čia ne vaikiškos), kad išryškintų šalia jų esančio žmonių pasaulio ydas ir dramatizmą. Šio spektaklio kolizija vystoma eilinės kaimiškos šeimos dramoje: jauna mergina Daša (Monika Šaltytė) laukiasi kūdikio, tačiau nesantaika tarp jos mylimojo Aleksejaus (Evaldas Kapilioras) ir jos tėvo (Juozas Žibūda) kelia grėsmę užgimusiai gyvybei. Dirbtinai nutraukti nėštumą ar ne – čia visa išorinė veikėjų problema. Tačiau slypi ir gilesnė problematika: žmonių nesupratingumas, abejingumas vienas kitam griauna jų santykius, verčia kentėti. Konfliktų veikėjų santykiuose čia nepagailėta: ūkio šeimininkui posakis „vienas lauke – ne karys" jam neegzistuoja. Tarp mylimųjų taip pat ne viskam rožėm klota. Regis, visi žmogiškieji veikėjai vieniši, konfliktuojantys visi vieni su kitais. Tuo tarpu gyvuliai visados kartu. Jie stebi vykstančią šeimos dramą ir komentuoja įvykius: neadekvačios jų reakcijos į žmonių veiksmus sukuria komiškas situacijas, o naivus, sąlygiškus gyvulių tipažus atitinkantis mąstymas išryškina tokias žmogiškas vertybes kaip užuojauta, pasiaukojimas ir meilė.

Šiuos du spektaklyje pasaulius, „žmogiškąjį" ir gyvulių, jungia Sigito Jakubausko kuriamas dainingasis Kaimynas, Aleksejaus prasigėręs tėvas. Jis yra kone pagrindinė nesantaikos ašis, nes labiau ant jo dėl praeities įvykių bei dabartinio elgesio pyksta Dašos tėvas, ūkio šeimininkas, ir draudžia mylimiesiems būti kartu. Problemos dėl nėštumo išsprendžiamos fantastiniu būdu. Nestokojančioje liaudiško humoro situacijoje išgėręs Kaimynas daržinėje pradeda suprasti gyvulių šneką (ne, jam baltieji nesivaidena, jis mato tik paskerstos Kiaulės dvasią) ir taip įtraukiamas į kuriamą vaiko gyvybės gelbėjimo „sąmokslą". Galiausiai kaimynas savanoriškai tampa tragiška šio „sąmokslo" auka – nusišauna.

Spektaklio pabaigoje dramatizmą užgožia komiški prasigėrusio dabar jau paties šeimininko bei laimingos jaunųjų šeimos vaizdeliai. Moralinė etika lyg ir triumfuoja.

Spektaklio kompozitorius Gintaras Kizevičius apsiriboja pakankamai kukliu muzikinio fono diapazonu: be keleto egzotiškomis dambrelėmis atliktų muzikinių leitmotyvų, atmintyje labiau išlieka emocingieji Jakubausko Kaimyno rusiškų, nors ir nelabai aiškiai išdainuotų romansų fragmentai.

Kartais įvairios situacijos spektaklyje sukelia juoką: ne vietoj pasakytas žodis, neadekvati reakcija ar veiksmas – komiškas efektas garantuotas. Kartais šiame spektaklyje viršų ima ir nuobodulys, ypač tokiose neskoningose scenose kaip Kiaulės prisikėlimas iš mirusiųjų, kur šviesos išplėšta sėdinti ant medinių konstrukcijų balta suknele vilkinti būtybė – Kiaulės dvasia vėliau „sklendžia" link veikėjų.

Spektaklis nereikalauja ypatingų filosofinių žinių, specialaus apsiskaitymo ar „kultūrinio" bagažo. Čia nieks nieko nešokiruoja, siužetas nepainus, gyvenimiškas, akcentuotos vertybės aiškios ir paprastai suprantamos visiems. Tad, regis, spektaklyje papasakojama išties labai paprasta istorija.

Recenzijos