Išviešinti intymumai

Marina Prochorova ir Irmantas Bačelis spektaklyje „Lolita“.

Dar prieš dvidešimt metų turbūt neįsivaizdavome, kad ateis laikas, kai pasipils it iš gausybės rago spektakliai apie itin privatų, intymų žmonių gyvenimą. Lietuvos rusų dramos teatras vaidina „Paleistuvį“ (Giuliano di Capuos režisuotas spektaklis pagal E.E.Schmitt pjesę), kuriame Vladimiro Jefremovo Didro azartiškai flirtuoja su Ingos Maškarinos ponia Terbuš ir Aleksandros Metalnikovos madmuazele Golbach, kol pakliūva į moralinius flirto spąstus. Dalia Tamulevičiūtė pamečiui sukūrė spektaklius – teatro žaisme papuoštą M.Gavrano „Viskas apie moteris“ (Klaipėdos dramos teatras; čia tarsi atviroje teatro dirbtuvėje vaidybos džiaugsmu dalinasi, po keletą vaidmenų kuria šio teatro trupės lyderės Regina Šaltenytė, Nelė Savičenko ir Valentina Leonavičiūtė) ir žanro bei stiliaus požiūriu „nepatogų“ E.Albee’o „Ožka, arba Kas ta Silvija“ (Valstybinis jaunimo teatras); pastarasis spektaklis žiūrovus gal trikdo dėl to, jog neįmanoma susitapatinti, sunku atjausti specifinės patirties herojų Martiną Grėjų (ar nebus Kosto Smorigino, sukūrusio pažeistą, priešintis aplinkinių spaudimui nepasirengusį herojų, vienas lyriškiausių vaidmenų? ypač pirmoje dalyje aktorius akcentuoja personažo pažeidžiamumą, kaltės artimiesiems suvokimą). Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šia tema žiūrovų širdis virpina Rasos Rapalytės dainuojamieji monospektakliai. „Menų spaustuvė“ pateikė staigmeną – Larisos Kalpokaitės monospektaklį – Juozo Marcinkevičiaus „Meilė ir poezija Lesbo saloje“, kuriame aukštinamas gyvenimo geismas ir parodomas egzistencijos akligatvis, į kurį patenka pusamžė herojė. Moterys be vyrų, vyrai be moterų, moterys su moterimis, vyrai su keliomis iš karto (arba su ožkomis)...

Lyčių santykių dramos, nevienaprasmiai nuotykiai, aistrų audros ir po jų išdegusios dykumos širdyse vilioja ir jaunuosius kūrėjus. Štai gruodžio 13 d. „Menų spaustuvėje“ (programa „Ateinantys“) įvyko Irmanto Bačelio šokio spektaklio „Lolita“ (pagal V.Nabokovą) premjera. Keistuolių teatro aktorius I. Bačelis pasakojo, kad jis kadaise lankė pramoginius šokius, o pastaraisiais metais pats organizuoja tango užsiėmimus. Nenuspėjami aktorių biografijų keliai! Tarkim, studijuodamas vaidybą antrame kurse, gali vaidinti Eimunto Nekrošiaus ar Gintaro Varno spektaklyje, o po kelerių metų – papildyti savo vietos teatruose neradusių aktorių gretas. Mokėjimas kūrybiškai prisitaikyti prie vaidmenų „bado“ (I.Bačelis kaži kodėl neturi naujų rimtesnių vaidmenų Keistuolių teatre), rasti, kaip save išreikšti viena ar kita meno forma, – taip pat neramių talentingųjų bruožas.

Spektaklio kūrėjas I. Bačelis – gana gudrus lošėjas. Jo komandoje nėra profesionalių artistų, tačiau visi (mano, šleivakojo, požiūriu) neblogai šoka tango, o šio šokio aistringais duetais, trio, kvartetais ir pagrįsta spektaklio dramaturgija. Svarbiausia, spektaklyje yra Lolita – Marina Prochorova, paaugliškos figūros itin emocionali vaidintoja. It besiskleidžiantis moteriškumo žiedas, Lolita iš pradžių droviai vilioja vyresnį Humbertą (I.Bačelis). Šis blaškosi tarp Lolitos ir jo nenorinčios paleisti ambicingos Šarlotės (Giedrė Matačiūnaitė). Geismų sūkuriai herojus trumpam pakelia gerokai „virš žemės“, bet jų krytis – skaudus. Po pirmosios, sakytume, delikačios patirties Lolitai tenka ir kitokia – ją bemaž išprievartauja jaunas mačio (Sergejus Jerpyliovas)... Toliau, kaip „žiauriame romanse“, eina vyrų dvikova, kuri baigiasi mirtimi... Žiedo kompozicijos principu ši istorija iš laiko perspektyvos apgaubiama Šarlotės prisiminimais.

Spektaklio privalumas tas, kad režisierius neapsimeta esąs gudresnis už žiūrovus, jis pasikliauja publikos „geismo atmintimi“, bet nesuvulgarina amžino lyčių žaidimo – vilionių. I.Bačelis dėmesingas personažams, jų santykių raidai, įvykiams. Aistrų istorija pasakojama šokiu, ir nors tokios krypties spektakliuose visuomet prisimintinas klausimas „Vardan ko šito imamės?“, „Lolita“ pasižymi gyvybine jėga, energija. (Žinoma, tobulėjimui ribų nėra – turiu galvoje ir interpretacijos reikalus, tiek režisūrinės minties, tiek vaidmenų, ir partnerystę.) O sumanios vadybos dėka spektaklis galėtų sulaukti ir komercinės sėkmės.