NDA’05 pasikėsinimuose paslėptas šauksmas

Skaitomiausi
Auksė Kapočiūtė 2005 08 18 Kultūros barai, 2005, Nr. 7

aA

Šiais metais „Naujosios dramos akcijos“ paantraštė skamba taip: Pasikėsinimai:
4 scenarijai.
Pats žodis pasikėsinimai labai talpus. Pasikėsinama į gyvybę, į garbę, į laisvą nuomonės reiškimą, net į ką tik gimusį kūdikį bandant jį socializuoti ir t.t. Iš tiesų pasikėsinimo variantų begalės ir jie visada sukelia konfliktinio pobūdžio atsakomąją reakciją. Aš irgi reaguoju NDA pasikėsinimų paveikta.

Pasikėsinimas nr. 1

„Naujosios dramos akcija 2005“ prasidėjo Mariaus Ivaškevičiaus spektaklio „Artimas miestas“ premjera. Jos išvakarėse viename iš sostinės barų pirmą kartą gyvenime akis į akį susidūriau su tautiečiu transvestitu. Anksčiau nebuvau sutikusi transvestito – nei lietuvio, nei nelietuvio. Gyvename pliuralistinėje visuomenėje ir suprantu, kad turiu gerbti kiekvieno teisę į jo pasirinktą gyvenimo būdą. Maniau, kad esu tolerantiška tam, kaip ir įvairiausiems paribių kultūros reiškiniams, bet nevalinga pasibjaurėjimu atmiešta atmetimo reakcija tai neigia. Vis dėlto ilgainiui suvokiau, kad pasibjaurėjimą sukėlė ne tai, kad minėtas asmuo transvestitas, o tai, kad jis netašytas ir vulgarus. Todėl po susidūrimo su juo visai nenoriu žinoti, kas dedasi jo sieloje.

NDA rengėjai pasiekė, ko norėjo, – į sceną perkėlė realybę. Nors realybės kaleidoskopas nepaprastai margas – yra ir pavydėtinai gražių šeimų ir gausybė pavyzdžių, kai žmonės kuria gyvenimą taip, kad neštų tiesą ir šviesą, – šiandien į sceną turi teisę arba yra vertà patekti, regis, tik tamsioji gyvenimo pusė. Atrodytų, tai, kas veda į šviesą, tai, kas pozityvu, negali būti įdomus, dramaturgiškai intriguojantis dalykas, tarytum tame kelyje nebūtų jokių kliūčių. Fotografuojamas ir į sceną perkeliamas kuo drastiškesnis realybės veidas. Žinoma, ši tendencija būdinga ne tik teatrui, bet ir visai šiuolaikinei vizualiajai kultūrai.

Ir vis dėlto, kai einu į spektaklį, vis dar tikiuosi paslapties atvėrimo, viliuosi, kad nežinojimą užpildys žinojimas, net jei turiu, kaip šį kartą, informacijos, kad pagrindiniai fabulos elementai pasiskolinti iš realaus gyvenimo. Regis, nuklydau į lankas. Juk turėčiau ne dalytis abejonėmis, bet kalbėti apie aukščiausių pagyrimų vertą aktorių vaidybą, apie nepakartojamą, įstringančią atmintin Undinėlės (Vesta Grabštaitė) plastiką, apie puikų Cicėno Karlsoną, kuris ištrina iš atminties mielą, juokingą ir tikrai mokantį skraidyti storulį su propeleriu iš vaikystės filmuko. Turėčiau girti funkcionalią scenografiją, kurią sudaro du ryškiai geltoni trikampiai – pagal scenų reikmes juos galima vartyti, sudėlioti kaip lovas, kaip suolus, kaip stalus. Matau, kaip galinėje sienoje susikryžiuoja žodžiai ARTIMAS MIESTAS ir CLOSE CITY. O išdidintas The Copenhagen Post laikraščio pirmasis puslapis tampa nuoroda į pjesės ir spektaklio atsiradimo pirminį šaltinį. Per visą spektaklį šiame ekrane plauks vertimo į anglų kalbą titrai pramaišiui su tilto tarp Malmės ir Kopenhagos atidarymo iškilmių vaizdais ir gražaus, jaukaus, laimingo Anikos ir Svantės šeimos gyvenimo nuotraukomis. Istorija sudėliota iš etiudų, ramias minorines scenas keičia energingi pramoginio pobūdžio reviu. Spektaklis suaugusiems. Visuomenės žaizdas įrėmina kultūrinis diskursas. Kita vertus, šis
negailestingas skalpelio pjūvis labiausiai ir trikdo. Ar be paliovos tiražuodami iškrypimus, nusikaltimus, anormalybę patys nedarome nusikaltimo? Ar tai nenuodija mūsų sąmonės? Kamuoja klausimas: reikia man to ar ne. Aišku, galima neiti ir nežiūrėti, kiekvienas esame laisvas pasirinkti. Kita vertus, ta laisvė reliatyvi – kaipgi pasirinkti vieną iš nežinomųjų? Nebent pasikliauti nuojauta ar išankstinėmis nuomonėmis... Be to, ir profesija įpareigoja domėtis naujais pastatymais, teatro reiškiniais. Deja, kuo daugiau matai, tuo daugiau šlako slegia sąmonę. Tada pradedi suprasti ir medikų cinizmą – jiems tenka nuolat susidurti su žmogaus materija, jo kūniškumu, mėsa, matyti, tarkim, vėžio pažeistus organus, diagnozuoti mirtinas ligas ir jaustis bejėgiams ką nors pakeisti.

Tai rašydama jaučiuosi kone davatka. Bet argi, be profesionalios dramaturgijos, vaidybos, režisūros, vadybos, neturime teisės daugiau nieko iš teatro reikalauti? Kita vertus, jei nūdienos teatre ir atsirastų kitoks šnekėjimas, beveik šnabždėjimas, ar įstengtume jį įvertinti, ar neatrodytų, kad tai tiesiog snobiška režisieriaus pretenzija į aukštąjį meną ar dvasingumą? Aišku, galima ir kitaip vertinti realybės perkėlimą į sceną – suprasti tai kaip terapiją. Menininkas atveria esamojo laiko piktžaizdes, kad tarsi veidrodyje mums parodytų egzistencijos skurdą, sielos perversijas.

„Artimame mieste“ nėra nė vieno personažo, kuris gyventų darnoje su savimi ir aplinka. Anika (Airida Gintautaitė) – anksti ištekėjusi, naivi namų šeimininkė – šiek tiek primena Ibseno Norą, nes gyvenimo būdas, kad ir koks patogus būtų, jai yra primestas iš šalies, jos vyras Svantė (Vytautas Anužis) geriau žino, kas yra teisinga, kas yra svarbu. Turbūt toji tvarkinga beprasmybė ir sukėlė Anikai psichopatologinį sutrikimą – ją persekioja mintis, kad kojos suaugs ir ji turės žuvies uodegą. Namuose Anikai nuobodu, pats pirmasis netiesioginis jos pokalbis su sūneliu išduoda aštrių pojūčių norą, nusikalstamus instinktus.

Svantė yra visų gerbiamas pasiturintis Malmės gyventojas, turi gražią šeimą, tačiau jaučiasi vienišas. Du artimiausi jo draugai jau seniai mirę ir „pabūti“ su jais jis gali tik Kopenhagoje. Susikurta gerovė ir jam pačiam atrodo tuščia, fasadinė, tačiau alternatyvos jis nežino ir neieško. Svantei gyvenimas pats savaime nėra džiaugsmą teigianti vertybė. Jam gūdu ir ilgu, bet nepermatoma civilizacijos kaukė neleidžia tiems jausmams prasiveržti. Brigit (Dalia Overaitė) – žavi šiuolaikinė moteris (kaip vėliau paaiškėja – sutenerė, sąvadautoja, policininkė) – pastumia Aniką į pražūties kelią, suveda su laisvo elgesio vyriškiu (ši profesija apibūdinama tik moteriškosios (sic!) giminės žodžiais – kekšė, prostitutė...). Larsui (Egidijus Bakas) Anika – nuobodi klientė, o jai glamonės Larso bute tampa vieninteliu kelionių į Kopenhagą tikslu.

Liguistos psichikos personažų istorijoms antrina du pasakų herojai: Karlsonas (Ramūnas Cicėnas) ir Undinėlė (Vesta Grabštaitė). Beje, gera klusni mergaitė iš Astridos Lindgren „Pepės Ilgakojinės“ irgi vardu Anika... Gal tai aliuzija į auklėjimo klaidas ir skriaudas, patirtas vaikystėje? Gal užuomina, kad vaikams, ir ne tik jiems, reikia apsaugos? Kas galėtų tapti tokia apsauga? Vienam kryželis, kitam gal amuletas, gal malda, gal angelas sargas, gal..., o Anikai – tai, ką berniukai turi, o mergaitės ne. Būtent šis atributas perdėtai hipnotizuoja nūdienos teatrą.

Marius Ivaškevičius – patyręs dramaturgas. „Artimas miestas“ dar kartą tai patvirtina. Pjesė ir spektaklis atitinka visus rinkodaros reikalavimus. Universalus siužetas – taip gali atsitikti bet kur Europoje. Šiek tiek mistikos – Undinėlė, Karlsonas. Šiek tiek erotikos, balansuojančios ties pornografijos riba. Spektaklio tempas greitas, klipinis, kinematografiškai sumontuoti vaizdai be paliovos keičia vienas kitą. Pagrindinių vaidmenų atlikėjai vaidina ir antraeilius personažus, o šviesoms prigesus patys pasitvarko scenoje (nereikia scenos darbininkų) – visa tai organiškai įpinta į spektaklio audinį. Scenografija mobili, patogi transportuoti.

Kad pjesę parašė vyras, irgi iškart akivaizdu. Kopenhagos viešbutyje nužudytos švedės, kuri tapo Anikos prototipu, paveikslas atskleidžiamas vienaplaniškai, kaip įprasta vyrams: arba namų šeimininkė, arba nimfomanė, arba neurotikė. Būdama tokia, ji pati kalta be jokių išlygų. Atskleistas tik paviršius: štai Malmėje Anika vienokia, o Kopenhagoje kitokia, bet kodėl ji tokia, niekam per daug nerūpi.

Nūdienos menas atspindi tai, kas yra išorėje, kas krinta į akis menininkus supančiame pasaulyje. Bet argi tas pasaulis turi vien blogio ašį? Jei taip būtų, viskas apvirstų aukštyn kojomis, ateitų pasaulio pabaiga. Tad kodėl aktualizuojama tik juodoji gyvenimo pusė, matomi tik ryškiausi ir drastiškiausi gyvenimo pavidalai, girdimi tik rėksmingiausi balsai? Tyla pradeda slėgti, gėris atrodo nepakenčiamai banalus, pustonių nebeįžvelgiame, šnabždesių nebeišgirstame. Taip yra todėl, kad populiarioji masių kultūra, tobulai įvaldžiusi rinkos dėsnius, jau padarė savo, ir
neįstengiame atsispirti tam, ko bijojome atsiverdami pasauliui. Holivudinė produkcija, klubinė kultūra, TV kanalų brukamos pramoginės, kvailai juokinančios laidos, vartojimo bumas, „apverstos“ vertybės formuoja ir kūrėjų, ir vertintojų skonius. Menas su(pa)prastinamas, kad maksimaliai priartėtų prie masių. Masių ir meno suartėjimą skatina rinka ir žiniasklaida. Kriminalinių įvykių suvestinės tampa pjesių siužetais. Teatre daug kas kuria jau ne spektaklius, o produkciją pagal verslo (ne meno!) dėsnius. Nevertėtų dėl to apgailestauti, jei šis pelningas suartėjimas nenutolintų žmogaus su jo skaudančia siela, su prieštaringiausių jausmų amplitude, blaškymusi tarp gėrio ir blogio ir to sukeliama kančia.

Pasikėsinimas nr. 2

Tai brito Martino Crimpo ir lietuvio Cezario Graužinio „Pasikėsinimas į ją“. Scenoje tikras baltas kino ekranas, bet pagal paskirtį jis bus panaudotas tik labai ilgiems titrams su aktorių, rėmėjų, kitų padėkos vertų asmenų pavardėmis ir pasakų (vėl!) herojais. Biuro kėdės su ratukais. Vyrai ir moterys su vienodais kontoriniais kostiumais, skirtingi tik kaklaraiščiai, energingai užpildo scenos erdvę. Brainstorming. Po du, po tris ar po vieną, sakinys po sakinio, potėpis po potėpio jie kurs skirtingus Anės gyvenimo scenarijus, žadins mūsų vaizduotę. Baltas tuščias ekranas kvieste kviečia: pastatyk savo filmą! Prieš trejetą metų panašiai intrigavo anglas George’as Dillonas monospektaklyje „Aktoriaus pasakojimas“. Dabar tą daro Cezario grupės aktoriai. Tokia vaidyba reikalauja didžiausio aktorinio meistriškumo. Tuo nuoširdžiai žaviuosi, bet ir vėl suabejoju, ar tikrai pakanka vien to. Ar pakanka vien profesionaliai vaidinti, profesionaliai režisuoti ir pagal aukščiausius vadybos standartus organizuoti trupės veiklą? Panašu, kad teatras virsta pramoga, įsigali toks no problem, viskas easy variantas. Todėl keliolika Anės gyvenimo versijų, kurias meistriškai pasakoja Cezario grupės aktoriai, galiausiai susilieja į beprasmių garsų kakofoniją. Visi tie scenarijai tušti – be vilties ir išeities, be prasmės ir be meilės. Ironiškai tariant, NDA’05 vyrai galutinai sužlugdė moters įvaizdį. Kaip mato moterį Ivaškevičius ir kaip ją mato Crimpas, galėtų tapti net
psichologinio tyrimo tema.

Pasikėsinimas nr. 3

„Naujosios dramos akcija“ kartu su Goethe’s institutu šiemet pristatė vienos garsiausių jaunosios kartos vokiečių dramaturgių Dea Loher pjeses „Klaros santykiai“ (rež. Agnius Jankevičius) ir „Nekalti“ (rež. Gintaras Varnas). Agnius Jankevičius pateikė pjesės skaitymą, bet jau galima justi ir spektaklio kūną. Personažai įkalinti savo nepakantume, ydose ir trūkumuose tarsi pilkoje kalėjimo kameroje. Kyla įtarimų, kad kai kurie iš jų protiškai atsilikę (išskyrus Klarą ir Elizabetą), riboti ir nepakenčiamai seklūs (išskyrus Elizabetą, kurią tobulai suvaidino Kristina Andrejauskaitė). Toks režisieriaus požiūris reikalauja daugiau išorinės vaidybos ir pjesės skaitymą priartina prie balagano. Paskutinė scena tą lyg ir paneigia: kai miršta Klara, į anapus ją išsiveda liliputė, per visą spektaklį tupėjusi kampe, apgobta juoda marška. Netikėta, paveiku, dramatiška, bet labai neskanu, nes spekuliuojama natūraliai kylančia užuojauta.

Gintaro Varno, neseniai „Klaros skaitymus“ pastačiusio Rygoje, manymu, pjesėje apstu humoro, ji labai šmaikšti, o Klara savo vidine energija visus kitus prikelia gyventi. Varno spektaklyje ir ji palieka gyva. Tiek skirtumų tarp dviejų vienos autorės aprašytų Klarų.

Tikiu Varno žodžiais, o ne Jankevičiaus vaizdu.

Pasikėsinimas nr. 4

Susitikime su žiūrovais anonsuodamas pjesę „Nekalti“ Varnas sakė, kad „Klaros santykiai“, palyginti su „Nekaltais“, yra optimistinė pjesė: „Nekaltuose“ gvildenamos labai juodos temos, personažus supa nepatikimas pasaulis, emigrantai nelegalai Europoje ieško laimės, bet jos neranda ir tai pastumia juos į savižudybę, į neviltį. Visi personažai visiški bedieviai. Kaltumo ir nekaltumo tema, troškimas išpirkti kaltę, išeities ieškojimas – apie visa tai ir byloja „Nekalti“. Patraukliausias personažas man pasirodė nebylys juvelyras, kuriantis grožio stebuklus. Grožis gali būti nebylus. Dea Loher „Nekaltų“ skaitymas patvirtino, kad Varnui, matyt, iš principo svetima černucha.

Tiek apie lietuviškąją šių metų Naujosios dramos akcijos programą.

ZT Hollandia trupė kuria aktualų politinį teatrą. Pirma pažintis – spektaklis pagal Piero Paolo Pasolini’o ir Coro Herkstroterio „Balsus“. Režisierius Johanas Simonsas, vaidina Jeroenas Willemsas. Scenoje stūkso stalas su pustuščiais buteliais ir vaišių likučiais, ant jo numestos moteriškos kūno spalvos kojinės... Čia puotavo didžiojo verslo rykliai, kuriuos meistriškai įkūnija talentingasis Willemsas. Spektaklis byloja apie akivaizdžius dalykus – apie verslo magnatų savivalę, apie tai, kaip pelno siekimas nustelbia viską, kas amžiais buvo žmonėms svarbiausia – tyrą orą, švarų vandenį, ramią sąžinę, net trapią taiką. Spektaklis konstatuojantis kaip Brechto epiniame teatre ir primygtinai raginantis susimąstyti. Panašią temą gvildena ir ZT
Hollandia
trupės filmas „Sentimentai“, kurio veiksmas vyksta angliakasių miestelyje Vokietijoje pokario metais. Budėdamas prie mirties patale gulinčios motinos, sūnus prisimena, ką ji pasakojo apie savo jaunystę, ką jis pats matė ir patyrė tėvų namuose. Tai filmas apie neišsipildžiusį meilės ilgesį, apie vargą ir nusivylimus, apie nykią aplinką, kur nėra gyvos gamtos gaivios energijos... Dvelkteli špenglerišku Europos saulėlydžiu.

Gal ir kultūra savo drastiškais pavidalais šaukiasi pagalbos? Teatre tas munchiškas šauksmas šiandien labai garsus – plėšia burną riksmas Mariaus von Mayenburgo „Ugnies veide“ ar Williamo Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapne“, režisuotuose Oskaro Koršunovo, Mariaus Ivaškevičiaus „Artimame mieste“ jį išduoda į burną sugrūstos rankos. O nužudytos moters nuotrauka The Copenhagen Post laikraštyje labai primena Džuljetą Oskaro Koršunovo „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ finale.

Recenzijos