Kinas čia pasižymi teatrališkumu, skirtingų stilių samplaika, o spektaklyje nėra psichologinio vaidmens kūrimo, persikeliama į kitokią – žaidimų, virtualios realybės, simuliacijos erdvę.
Spektaklis „Planeta EGO“ sako, kad žmogus – regėk – iš vieno kalėjimo pakliuvo į kitą – simuliacijos – erą, ir nebėra jam išėjimo, nebėra kaip surasti save.
Remdamasis Franzo Kafkos sukurta absurdiška, žmogui nedraugiška ir nedraugiškų žmonių sistema, režisierius Nikolasas Darnstädtas nori priminti apie sovietmečio absurdą.
