Cezaris Graužinis nors trumpam tapo Kalėdų seneliu: ėmė ir padovanojo puikią dovaną – ne tik ledą, kuriuo reikėjo atčiuožti iki jo spektaklių, bet ir netikėtą, tarytum antrą pažintį su tokiu deficitu – režisūrinį amatą išmanančiu žmogumi.