Pirmasis šių metų „Teatro žurnalo“ numeris, skirtas scenos menams ne sostinėje. Atsisakiusi centro ir periferijos opozicijos, redakcija įsiklauso į ne Vilniuje kuriančių menininkų ir organizacijų balsus. Kiek ir kaip vieta lemia scenos meno įstaigos veikimo principus, misijos bei tikslų suvokimą ir, žinoma, pačią kūrybą? Į šiuos klausimus bando atsakyti 23-iasis „Teatro žurnalo“ numeris.
Leidiniui scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė pakalbino Alytaus, Panevėžio, Klaipėdos ir Šiaulių teatrų vadovus, domėdamasi teatrų finansavimu, jų stiprybėmis ir tobulintinomis sritimis, repertuaro tikslais, galimybėmis kviestis režisierius iš užsienio, taip pat šių teatrų požiūriu į savo publiką.
Pasirinkus teatro ne sostinėje temą, daugiausia dėmesio leidinyje teko Klaipėdai. Ir tai nestebina: šiuo metu uostamiesčio kultūrinis gyvenimas, kaip niekada anksčiau, aktyvus ir įvairus. Klaipėdos dramos teatrui jau pieš kurį laiką pavyko įgyvendinti modernaus, atviro ir dinamiško kultūros bei meno centro viziją. Ryškiai miesto kultūros žemėlapyje matomi ir kiti teatrai: Valentino Masalskio mokinių įkurti Klaipėdos jaunimo ir „Taško“ teatrai, Šeiko šokio teatras, Klaipėdos lėlių teatras, taip pat šiuo metu kiek rečiau matomas Apeirono teatras. Teatro ir šokio kritikė Goda Dapšytė naujausiame numeryje patyrinėjo originalią scenos meno formą - šokio ekskursijas, išsamiai analizuodama choreografės Agnijos Šeiko spektaklius-ekskursijas.
„Teatro žurnalo“ redaktorė Ramunė Balevičiūtė kalbino vasarą Kulių Kultūros centre pristatyto Árpádo Schillingo spektaklio aktores Laimą Akstinaitę, Justiną Burakaitę, Ievą Pakštytę ir Mariją Žemaitytę bei domėjosi ne tik spektaklio kūrimo procesu, bet ir jo dalyvių požiūriu į atskirtį tarp centro ir pakraščių, tarp didelio miesto ir nuošalių miestelių.
Teatrologė Kristina Steiblytė „Teatro žurnalo“ skaitytojus supažindina su diskusija apie lėlių teatrą, inicijuota Klaipėdoje vykusio tarptautinio lėlių teatro festivalio „Materia Magica“. O taikomojo teatro tyrėja ir praktikė Agnė Raimonda Medeišienė pristato regionuose aktyviai veikiančią taikomojo teatro trupę „4 Rooms“.
Žvilgsnis į užsienio teatrą ne sostinėje - tai Vaido Jauniškio Estijos teatrų festivalio „Draama“ kritinė refleksija. Šmaikščiame ir analitiškai aštriame straipsnyje teatro kritikas įvardija „Dešimt dalykų, kurių jūs nežinojote apie estų teatrą“.
O numerio temą savaip apibendrina dviejų skirtingų sričių tyrėjų - teatrologės Ramunės Balevičiūtės ir psichologės Agnės Jurgaitytės-Avižinienės - pokalbis apie miesto ir nemiesto aplinkos įtaką teatro menininkų kūrybiškumui. Apibendrindamos atlikto tyrimo rezultatus, straipsnio autorės teigia, kad abi aplinkos savitai stimuliuoja kūrybiškumą: miestas - per siūlomą gausą, kontaktus, tempą, konkurenciją, o nemiestas - per susitelkimą, pasinėrimą, įsigilinimą. Šių dviejų kūrybiškumo sąlygų balansas leidžia palaikyti optimalią, teatro pasauliui tinkamą energijos ir idėjų apykaitą.
Įsiliedama į teminį numerio kontekstą, netikėtą požiūrį į legendinę Lietuvos teatro asmenybę - režisierių Juozą Miltinį - atskleidžia teatro istorikė Šarūnė Trinkūnaitė. „J. Miltinis apie save kūrė legendą - tam tikra prasme influencino. Ir buvo tikras šios srities meistras. J. Miltinio influence šleifas galingai driekėsi palei Panevėžio dramos teatrą per visą jo buvimo jame laiką ir dar ilgai po to - savaip pridengdamas opias vietas ir palaikydamas švytinčią Paryžiaus aureolę“, - straipsnyje „Paryžius Panevėžy: Juozo Miltinio fenomenas“ rašo autorė.
Kartu su naujausiu „Teatro žurnalo” numeriu publikuojama Monikos Baranauskaitės komedija „Nutikimai ekologiniam ūky“.
„Teatro žurnalas” Nr. 23 jau prekybos vietose. Dalis leidinio publikacijų netrukus bus prieinamos ir „Menų faktūros“ svetainėje.
„Teatro žurnalo“ informacija
