Teatrą Alvis Hermanis atranda tik per žmogų, todėl jo teatras labai subtilus, tylus, aristokratiškas. „Arkadija“ – ypač ryškus pavyzdys. Ji prasideda lyg tylus fortepijono balsas ir baigiasi vargonų polifonija.
Iš septynių spektaklių ekranai buvo trijuose, bet tik viename kaip konceptuali priemonė. Kitur, deja, ekranas atlieka tą pačią paslaugą: išnaikina aktorinę meistrystę ir kuria prastą mėgėjišką videofilmą.
Pokalbis su festivalio „No Limits“ organizatorėmis Elisabeth ir Christina Schelhas: ne tik pristato negalios paliestus žmones kaip profesionalius kūrėjus, bet ir sprendžia problemas.
Baigėsi Lietuvos sezonas Prancūzijoje. Šiuolaikiniu cirku garsėjančioje šalyje buvo pristatyti trys lietuviški spektakliai.
Lietuvos sezone Prancūzijoje pristatyta plati choreografinių darbų panorama: „Lietuvos šokis atrodo nepaveiktas griežtų kodų ir kartais dulkėtos istorijos, supančios šią meno formą Prancūzijoje“.
Trupė „Teatro istorijos“ kuria gana nuoširdų paveikslą, kurį būtų galima pavadinti „Suaugusieji nežino, ką daryti“.
Savo forma keturi Rygos spektakliai skirtingi, tačiau visiems be trauminių dabarties laiko ir istorinės praeities atspindžių svarbi ir menininko bei meno misijos tema grėsmingų politinių tendencijų metu.
Dėmesys Lietuvos teatrui išplėtė Paryžiaus žiūrovų akiratį spektakliais, pažangiais ne vien savo turiniu, bet ir forma.
Laiškai apie Rygoje vykusį Baltijos šiuolaikinės operos tinklo susitikimą ir ryškiausius metų scenos meno darbus pristatančią Latvijos teatro vitriną: spektakliai, erdvės, patirtys, įspūdžiai ir vertinimai.
