Prašau, griaukit mano sienas

Laura Šimkutė 2019-03-08 menufaktura.lt
„Atvira oda“: aktorės ruošiasi ritualui su žiūrovėmis. Kauno miesto kamerinio teatro archyvo nuotrauka
„Atvira oda“: aktorės ruošiasi ritualui su žiūrovėmis. Kauno miesto kamerinio teatro archyvo nuotrauka

aA

Teatras savo prigimtimi - interaktyvus menas. Na ir kas, kad ramiai pasislėpus kažkur tamsaus amfiteatro vidurinėje eilėje tavęs niekas nebando fiziškai judinti - nebūtina žiūrovo liesti ar priversti jį lakstyti, kad šis taptų dalyviu. Dalyvavimas - pasyvus arba ne, ir bendravimas - tiesioginis arba, sakykim, energetinis - vyksta visada. To ir užtenka, kad įvyktų interakcija - sąvoka, apibrėžiama kaip vartotojo dalyvavimas komunikacijoje bei turinio kontrolėje. Ar ji bus labiau pajaučiama ar subtilesnė jau priklauso nuo kintamųjų, įstatomų į spektaklio formulę.

Tai, kad spektaklį kuria „Pojūčių teatras“ (koprodukcija kartu su Kauno miesto kameriniu teatru) sufleruoja, kad kintamieji, patenkantys į formulę, turėtų sukurti labai interaktyvų rezultatą. Svarbu žinoti, kur veliesi, kad vietoj x gavęs y, nepatirtum neigiamų emocijų puokštės, verčiančios jaustis nemaloniai. Karolinos Žernytės režisuoto spektaklio - ritualo, skirto moterims „Atvira oda“ aprašyme nurodoma, kad pasyvių stebėtojų nebus - visos, padedamos aktorių Aistės Jančiūtės, Ramintos Šniaukštaitės, Editos Niciūtės bei pačios režisierės, taps dalyvėmis.  To ir užtenka, norint apsispręsti, ar visgi leisiesi saugioje teatro aplinkoje bent truputį pagriauti savo pasistatytas sienas ar ne. Pabandyti visada galima. Bet neprivaloma.

Tokio pobūdžio spektakliuose bent jau man asmeniškai pradžia būna pati keisčiausia - žinai, kur atėjai, žinai, kad nepasislėpsi minioje, žinai, kad pati nusprendei ateiti ir šitaip lyg ir sutikai su taisyklėmis. Žinai, kad bendravimas su kūrybine komanda bus tiesioginis ir, tikėtina, familiarus. Bet vis tiek lydi jausmas, jog kažkas čia ne taip, dirbtina, lyg pažindintumeis su nauju žmogumi, o šis iš karto imtų klausinėti tavęs dalykų, kurių net pati savęs nedrįsti paklausti. Per daug ir per greitai, galbūt net šiek tiek gąsdinančiai. Čia reikia užsivilkti sunkius sijonus, nusiauti batus, nusimesti megztinių, skraisčių, šalikų sluoksnius, mūsų nedaug, gal 15, tačiau vis tiek dauguma atėjusios su kuo nors, po vieną nevaikšto, kompanijoj saugiau, galima kitaip išgyventi šią visą įžanginę ritualo interakciją. Po to jau gal ir apsiprasim, ir įsijausim, ir ką nors gražaus sau užsikalbėsim, galbūt net sukursim ryšį, svarbu kaip nors išgyventi tą pradžios nejaukumą.

Įžengus į rūsį (spektaklis Vilniuje vyko Senųjų amatų dirbtuvių, esančių Savičiaus gatvėje, rūsyje), kuriame ir vyksta visas ritualas, pasidaro ramiau - pamatai, kad kontaktavimas nebus toks agresyvus, kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Viskas vyksta iš lėto, po truputį, maloniai prisijaukinant savo kūno pojūčius, saikingai juos stimuliuojant, nepadauginant. Ir niekas nieko neverčia - ratu sukasi indeliai su įvairiausiais nosį gundančiais kvapais ir jau čia tavo pačios reikalas, ar gavus į rankas tą indą pasiduosi kvapams ar ne. Gali tiesiog užsimerkti ir medituoti, pabūti su savimi, tyliai skambant instrumentinei muzikai. Bent jau kurį laiką, kol vis tiek būsi integruota į veiksmą.

Iš kvapų terapijos pereinama į kone ritualines grožio procedūras: mums užriša akis, švelniai bando liesti, oda jaučia malonų dilgčiojimą, keliamą pora akimirkų trunkančio prisilietimo ledu. Nemėgstu kai mane liečia be mano leidimo, mėgstu išlaikyti atstumą, bet čia prisilietimas toks nekaltai subtilus, jog net malonu, net ir nekyla noras priešintis.

Interakcijų vis daugėja, pasyviai stebėti, atrodo, darosi neįmanoma, ne tik dėl to, jog nebūtų galimybių, bet ritualo dramaturgija sudėliota taip gudriai, jog tiesiog net nesinori, net nepajauti, kaip eini ratu ar kartu bandai giedoti sutartinę. Ir dingsta pradžioje kamavęs keistumas ir dirbtinumas. Gal dėl to, kad ką tik reikėjo pasakyti sau komplimentą, gal dėl to, kad jau prisipratinai, ar dėl to, kad prisileidai ir nusprendei: prašau, griaukit mano sienas, tebūnie tai mano terapija. Ir pabaigoje prie žolelių arbatos vienos kalbės, kitos godžiai gers kiekvieną kalbančiųjų žodį, kaip kam patogiau, kaip kam maloniau, kiekvienai pagal poreikius. Turbūt ir atsiveria ta oda, kuria saugomės nuo aplinkos poveikio - tikėtina, tik šiam momentui, bet, kad būtų jaučiamas ilgalaikis poveikis, tokias priemones reikia naudoti nuolatos, nuosekliai. O gal ir to vienetinio momento pakaks susijungti su savo moteriškumu, pasiimti kažką sau ir įlieti į savo kasdienybę, susikurti savo ritualus, padėsiančius šitame streso ir lėkimo valdomame pasaulyje bent trumpam patirti ramybę ir savotišką ekstazę. Nusiraminti.

Ir šita tiesioginė interakcija, nors ir sudaryta iš agresyvių kintamųjų, sukuria stebėtinai malonų rezultatą, turbūt dėl to, kad pagrindinis ryšys čia buvo kuriamas palengva per detales, kurios, atrodo, turėtų sužadinti atmetimo mechanizmus, bet leidžia atverti odos poras. Lygtis išspręsta ir šis patyrimas, moteriškas pasibuvimas drauge, patenka tarp tų, kurių x ar y sąveika - teigiama.  Visų kintamųjų, sprendžiamų ritualo metu nesinori atskleisti - netikėtumo faktorius irgi svarbus, kad elementai suveiktų teisingai. Išbandyti verta, net jeigu ir baisu, net jeigu ir labiau už viską mėgsti slėptis. 

recenzijos
  • „Dalykai“, kurių nepamačiau

    „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. <...> Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.

  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.

  • Apie Romeo Castelluccio spektaklį „Bros“

    Castellucci kuria kūdikiško švelnumo smurto skulptūrą, kurią išrengia, sumuša vėzdais, sušaudo, nukankina nesibaigiančia vandens srove, perpjauna išilgai, vėl sujungia.