Skaitant klausyti Michelle Gurevich „Lovers Are Strangers“
Klausantis ypač atkreipti dėmesį į linksmas eilutes:
There's a party in full force
Still the guests can't help but watch the door
Prieš „Blitz Theatre group“ spektaklį „Late night“ (režisūra ir dramaturgija - kolektyvinė: Angelos Skassilas, Angeliki Papoulia, Yorgos Valais, Christos Passalis; Graikija) ne vienas pastebėjo, kad į spektaklį kaip susitarę renkasi daugiausia senjorų amžiaus, senjorų išvaizdos ir senjorų aprangos kodo žmonės. Gal dėl valso, vis kartojau aš, gręždamasi į sceną, iš kurios iš tiesų ėjo anų dienų migla. Užtruko suprasti, kad anos dienos įspaustos visų pirma ne kostiumuose, ne valsuose ir net ne karo prisiminimuose. Anos dienos yra jų akyse ir judesiuose, kurie niekaip neatjuda iki dabar, nes jokio dabar jiems nėra. Yra tik laikas, while the truth is told to someone else (liet. kai tiesa sakoma kažkam kitam), ir laikas, kai visi nugulę Europos grindinius, tik neaišku, mirę ar deginasi.
Tokios kontradikcijos - kai bombarduoti miestai ir mirusieji yra maišomi su ironija, puošniu drabužiu ir šokiais - labai tiksliai išsako žmogaus jausmą, kuris siejasi su gebėjimu prisitaikyti ir desperatiškai ieškoti įrodymų, kad gyvenimas nėra negražus; net vemiančioje moteryje, net masinių karo savižudžių kūnuose, net žiūrėjime, kaip jie išsidėstę aikštės plytelių atžvilgiu. Septintus metus gyvuojantis spektaklis pirmiausia parbloškia savo ano laiko nuojautomis apie Paryžiaus Dievo Motinos katedrą: eina šiurpas, suvokiant, kad pasaulio gyvenimas atnaujina spektaklį be kūrėjų įsikišimo ir verčia jį cirkuliuoti dabarties akvariume it vis iš kitos pusės realybės apšviečiamą žuvį. Ši universalaus ilgaamžiškumo žymė, rodos, galėtų įspėti apie spektaklio senatvę, tačiau iš tiesų terodo brandą: kaip įdomu stebėti daug mačiusį žmogų, taip įdomu suvokti apatiško, skubančio, inertiško septynerius metus trunkančio valso žingsnius, kartojamus be saiko; matyti juose vandenį geriantį, sustojantį, užstringantį ir vėl kitų pakeliamą, ištempiamą, šokdinamą žmogų - prisiminimų rinkinį, turintį tikrą kūną, kuriame lyg nėra nieko tikro.
Visas spektaklis - valsai ir kraupios pauzės tarp muzikinių kūrinių, kurių metu tik retas ilsisi; daug dažniau regi jų aukštyn pakeltas akis, lyg prašančias garso sistemų nelaikyti pauzės taip ilgai, nes pauzėje pasigirsta tuščia, išsekusi dabartis. O muzikoje aktyvuojasi viskas, kas slegia, ir kame kažkaip karštligiškai užstrigta - lyg gyvenime iki laiko, kol sugriuvo Europa; lyg zoologijos sodo bombardavime ir po miestą išsilaksčiusiuose gyvūnuose; lyg laike, kai dar būdavo parkai; lyg sunaikinto Paryžiaus-Berlyno-Londono-Mančesterio-ir-t.-t. garavime. Ištrūkę iš šokio, jie rikiuojasi į eilę prie mikrofono, ir kartais kalba, kartais nenori kalbėti, kartais išsilieja, kartais nespėja tarti nė žodžio, nes yra nutempiami į šokių aikštelę. Apie dabartį niekas nekalba pirmuoju asmeniu - jie tik fiksuoja vienas kito buvimą šalia: Jorgas ploja parkritusiai Sofijai. Jis mąsto apie pernai sunaikintą Paryžių, moterį ant molo krašto. / Dabar jie visi galvoja, kad jiems atsibodo jų gyvenimai ir gyvenimai tų, kurie ateis po jų. / Po penkių minučių Sofija prisimins kažką, ką norėtų pamiršti.
Tokie suvokimo, kad tie kiti, kurie ne aš, yra čia ir dabar, inkliuzai sumišę daugiausia su kraupia pasakojimų apie praeitį šviesa. Staiga, lyg sukarščiavę ėmę dėstyti ateities vizijas, šeši šokėjai atsiskleidžia kaip nebemokantys turėti ateities: vieną dieną pradėsiu eiti, o žmonės seks; mirsiu laiminga, visi verks, pradės lyti; sukursiu blogiausią mokymosi sistemą ir sunaikinsiu žmogų ankstyvame amžiuje. Visi jų norai - lyg su karo filtru, fiksuojantys svarbiausią siekį - dar spėti pabūti žmogumi, kuris kažką lems, kuris gal, duokdie (ar duok-ne-die, o tas, kuris neatėjai ir nė vieno neišgelbėjai), bus pavadintas gimęs išskirtiniu.
Bet iš tiesų niekas nieko čia nenori spėti. Visas spektaklio laikas - tai blaškymasis tarp žinojome, kad karas nesibaigs ir tikėjome, kad kai karas baigsis... Viso kolektyvo drauge sukurtas performatyvios manieros tekstas reikalauja atlikimo, kurio esmė - ne tapatinimasis, bet artikuliavimas ir atmosferos išbuvimas. Kadangi neturi ką pasakyti apie save dabar, jie imasi triukų valsui užčiaupti, kuriuose leidžia sau būti visiškai apgailėtini, absoliučiai abejotini ir nesumanūs; nes svarbiausia čia - ne ar atliksi, bet ar palaikys. O palaiko nežmoniškai: bravo čia šaukiama ne už tai, kad ranka pataikai į kėdę, ir ne už tai, kad įjungi ventiliatorių su įnirtingai blizgančia juostele (tokie tie jų triukai!), bet už tai, kad išgyvenai, ir kad dar turi šį - tapusį tuo, ką pats niekini - veidą.
Bet niekas čia nėra liūdnas. Visi pasipuošę, kraupiai linksmi, stipriai atmerktom akim, lyg pabėgę iš zoologijos sodo. Juokauju - iš tikrųjų, jei taip jau nieko neslėpti, kalbėti visiškai atvirai - „Late night“ yra labai liūdnas spektaklis. Beveik toks pat, kaip irgi šokančios, irgi nuo linksmumo lapsinčios, viena akim čiut drėgnos Jo Strømgreno „Durys“.
--- - - - -- -- -- -
Skaitant klausyti kas patinka arba nieko neklausyti
Žiūrėti į nuotrauką https://www.chicagopuppetfest.org/wp-content/gallery/plexus/FanchonBilbille_05.jpg
Kur nors internete pažiūrėjęs į „Plexus Polaire“ (autorė ir režisierė Yngvild Aspeli; Prancūzija) teatro lėlių veidus, išraiškas, judesius stambiu planu, nesvarbu, vaizdo įrašuose ar nuotraukose, matai labai daug. Jie - lyg iš senų nuotraukų, lyg tie žmonės, kuriems žiūrėdamas į veidus jau žinai juos esant mirusius. Kai suvoki, kad nuotraukoje - kažkas jau išnykęs, nutvilko kūną. Taip pat nutvilko „Plexus Polaire“ lėlės ir jų valdymo meistrystė, kurioje išnykusieji įgauna visą žmogiškąją motoriką, reakcijas, jausmus, bet pasilieka šaltį. Tačiau čia visi tvilkymai ir baigiasi. Dabar atrodo, kad geriau būčiau mačiusi tik nuotraukas.
Kas nutiko „Plexus Polaire“ spektaklyje „Pelenai“? Nutiko labai daug, gal per daug, ačiū, ir gal per aiškiai, per iliustratyviai. Į nedidelio formato lėlių istoriją apie piromaniaką su kanistriuku, jo tėvelį ugniagesį ir sūnų stebėti mėgstančią mamą, koją įkiša tą istoriją „gyvai“ rašantis prasigėręs rašytojas. Pamažu jo asmeninė istorija ima pintis su lėlišku leitmotyvu, ir lėlės - tų pačių bruožų, tų pačių kūnų - išdidėja, tampa žmogaus ūgio. Jų gretos ima pildytis rašytojo gyvenimo veikėjais - atsiranda ir tėvas raudonais treningais, ir anatominio dydžio briedis, iš kurio pilvo tas tėvas ištraukiamas, ir išdidintas vilkas - visiškai netikėta neįveiktų baimių metafora. Galiausiai susirenka visas sudegintas kaimas - beje, ši mizanscena, kai žmogaus dydžio kaimo liaudies lėlės išsirikiuoja avasnecoje ir vos vos judina galvas, vizualiai turbūt švariausia, todėl joje tikrai norisi užsilikti; kaip, beje, ir suvokime, kad visą kaimą tevaldo trys aktoriai.
Tačiau grįžkime prie suglumimo: labiausiai spektaklyje glumina absoliutus vizualinės raiškos tiesmukumas, kurio kulminacija - ant piromaniako krūtinės įsižiebianti liepsnų projekcija. Prisipažinsiu - toje vietoje, net ir susidarius šiokiam tokiam spektaklio žiūrėjimo imunitetui, - juk jau po raudono briedžio, skraidančių alaus bokalų, mažų namelių su mažais gaisriukais, dramatiškų užrašų virš užkloto kūno „Mano tėvas...“, netikrų rašytojo ašarų ir sceną apimančių gaisro projekcijų, kuriose pleška piromaniakas, - mažutė liepsna mažutėje krūtinytėje vis tiek atrodo tokia neįtikėtinai pribloškianti dvidešimt pirmo amžiaus šviesoje, kad apima beveik dusulys.
Svarbi spektaklio problema - labai didelės šalia lėlių veikiančio pagrindinio aktoriaus (Viktoras Lukawskis) pastangos išvaidinti emocijas: paradoksalu, bet negyvos lėlės atrodo kur kas tikresnės, organiškesnės, nei gyvas žmogus, turįs amžiną pomėgį persistengti. Taip pat daug chaoso kuria nedarnus muzikinis audinys, kuriame - absoliučiai skirtingos prigimties kūriniai: jie tik iliustruoja, bet nekuria akustinės strategijos, nes pjaunasi tarpusavyje. Dramaturginėje linijoje supinami fikcinis ir realus siužetai, tačiau abu jie - ne tik rezultatyvūs, nuspėjami ir dargi pamokantys, bet ir kažkaip keistai įkalinantys žiūrovą vieno kaimo vienoje realijoje ir nebrėžiantys jokio platesnio regos lauko.
Visą laiką, stebint spektaklį, ima noras tas unikalias lėles iškirpti iš šio didaktinio triukšmo ir duoti joms tiesiog kvėpuoti, tiesiog skleisti savo mirtį: tuomet gal nepaskęstų pertekliaus šventėje ir liktų tokios paveikios, kokiomis būti yra sukurtos.
- - - - ------ -
Skaitant nieko neklausyti
Nieko nežiūrėti
Skaityti
Kai atėjęs į spektaklį „Margaretė“ (režisierius ir autorius Janekas Turkowskis; Lenkija) išgirsti režisierius jus palydės, ir režisierius lydi, kalbina ir pristato savo moterį, o moteris įpila vandens ir kalbina toliau, - jautiesi lyg atėjęs į svečius. Staiga šis senas draugas sodina į sėdmaišį, pats įsitaisydamas ant kilimo ir beveik vaikiškai nekantraudamas pasidalyti paslaptimi - istorija apie įdomumo dėlei įsigytas, nežinia kam priklausiusias, 64 senas video juostas, kurių tyrinėjimui jis paskyrė ne vienerius metus. Smalsu stebėti jau patį draugą - kuklų, paprastą, paprastuoju Baltic English akcentu kalbantį taip įtaigiai, kaip Kalėdų rytą vaikai apie neaišku iš kur atsiradusias dovanas. Iškart prisiminiau Jānį Balodį ir jo dokumentinį detektyvą „What will tomorrow bring?“, kuris pasižymėjo panašiais bruožais: asmeniniu suinteresuotumu papasakoti savą patirtį, mažu tarpasmeniniu atstumu tarp aktoriaus / žiūrovo, tuo pačiu Baltic English ir nuosekliu mįslės narpliojimu, kuriame patraukia ne tiek pati mįslė, kiek mėginimas suvokti, kaip atrodė kūrėjo kasdienybė vis labiau įsitraukiant į dokumentinių kitų gyvenimus.
Nedidelio formato ekrane - moteris žilais plaukais; kartais - šuo, miškas, jūra; beveik visada - miestai, ekskursijos, gamtovaizdžiai pro langą, rūsys su buteliukais, komunizmo dvasios šventės. Žiūrovai ne tik regi, ką svetimose juostose išvydo režisierius, bet ir klausosi detalaus, nuoširdaus ir ironiško proceso liudijimo. Štai tik po ilgo laiko jis supratęs, kad Margaretė - ne viena; Margaretės dvi: ir kol viena filmuoja, kita neša du vienodus abiejų Margarečių rankinukus. Vadinasi - seserys, gal net dvynės. Tuomet kyla ūpas ieškoti vietų, kuriose kartojasi tos pačios situacijos (pavyzdžiui, moteris sėdasi ant kėdės, ir vėl ta pati moteris sėdasi ant tos pačios kėdės); paskui - komponuoti ištraukas, kuriose matyti visko po du - štai du balandžiai, arba dvi kiaulės, arba dvi karvės, tik tai, tiesa, ne kažkur tenuveda...
Ši režisieriaus saviironija ir savistaba - vienas iš įdomesnių „Margaretės“ aspektų: tai atvira paties proceso, veiksmų, minčių - net naivių ir tebūnie ne pačių originaliausių - analizė, parodanti, kiek žmogui įdomus kitas - nepažįstamas, atsitiktinai į akiratį patekęs žmogus. Kai režisierius ima pasakoti apie vėliau įsigytas kito žmogaus juostas, parodžiusias, kad žmonės filmuoja labai panašius dalykus (vėl fontanai, vėl šuo, vėl gamtovaizdžiai, netgi vėl dvi vienodos moterys), pradeda ryškėti svarbiausios šio teatrinio susitikimo prasmės: tai bandymas suvokti, kada mums norisi nuspausti kameros mygtuką, ką mes laikome savo gyvenimo grožiu. Stebint iš pažiūros niekuo neišskirtinę filmuotą buitį, ima skleistis visų mūsų judesių vienodumas, universalumas, visų mūsų gražiausių momentų ir mažas didingumas, ir drauge - tyras nuobodulys. Spektaklis, jei galime jį taip pavadinti, priverčia atsisukti į žmogaus buitiškumą, kuriame visada ieškoma šventės, gyvenimo kaip ekskursijos. Tačiau akivaizdžiausia čia - atpažįstama monotonija.
Kai pasakojimas apie svetimas juostas staiga pasuka netikėtu rakursu - vizitu pas beveik netyčia atrastą dar gyvą tikrąją Margaretę, gyvenančią senelių namuose, atsiranda ne visai reikalingas melodramatinis aspektas, primenantis kokios nors socialiai atsakingos laidos (taip taip, turiu minty jau istorinę „Atleisk“) formatą. Labai gerai, kad gyvoji Margaretė neverkia, o neverkia, nes beveik nieko nemato. Taip eliminuojama patosiška reikšmė, ir spektaklio pojūtis išlieka įstrigęs nereikšmingoje nūdienos pilkumoje, kuri „Margaretę“ ir padaro savitą. Nesakyčiau, kad labai įdomią, nesakyčiau, kad žavingą. Bet savitą, - sakyčiau.
Beje, spektaklis „Margaretė“ turėjo būti rodomas su juo tiesiogiai susijusioje dar išlikusioje vaistinėje, kurioje su seserimi kažkada dirbo pati Margaretė. Bet spektaklis nebuvo rodomas vaistinėje, nes organizaciniu laikotarpiu vaistinę įsigijo privačios rankos. O privačios rankos yra privačios, ir niekada nežinai, ko iš jų tikėtis.
Ir dar vienas „beje“ - mačiau tris festivalio „TheATRIUM“ užsienio programos spektaklius, todėl negaliu daryti didelių išvadų. Ir nedarau, nors norėčiau, nes darydama galėčiau pasisakyti apie spektaklių prigimties, žanrų ir kokybės skirtumus, kurie yra dideli.
