„Zucco“ kaip sceninis kūrinys yra mažutis, dar kiek studentiško charakterio, sudėtas iš Koltèso pjesės fragmentų. <...> Vis dėlto justi, kad Jaunius Juodelis žino ką pasakyti ir moka tam pasitelkti tiek scenos tikrovę, tiek sunkiąją dramaturgiją.
Režisierė Eglė Švedkauskaitė neskuba spręsti Ronjos pasirinkimų kelio problemos, o veikiau siekia pasimėgauti Astridos Lindgren istorijos pasauliu: jį atvaizduoti, duoti jauniesiems veikėjams vietos jame tiesiog gyventi.
Nors vaidinimas trunka daugiau kaip dvi valandas, tai nėra lėtasis teatras. Viskas jame vyksta tokia teatrine greitakalbe, kad nėra kada įsižiūrėti į pokyčius, kuriuos patiria Ronja, Matisas, vaikų ir jų tėvų santykiai.
„tremolo“ nėra tiesiog performatyvi paskaita: tai drąsus, aštrus, tiesiogine ir perkeltine prasmėmis nuogas, bet kartu subtilus ir intelektualus aktas, kviečiantis permąstyti savo požiūrį į moters kūną, malonumą ir gėdą.
Kartais atrodo, kad spektaklis suskils į atskirus vitražo gabalėlius, bet jie vėl susiklijuoja, aplinka ima plėstis, visos paralelinės temos sudaro sodrų pasaulį, restauruojantį Kanto laikus.
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro 106-ojo sezono aktualijos: naujieji vadovai, pirmąkart statomų operų premjeros, Lietuvos baleto 100-metis, trišalės Lietuvos, Latvijos ir Estijos teatrų gastrolės.
27-ąjį sezoną OKT / Vilniaus miesto teatras pasitinka šūkiu „Nenaujas pasaulis“ ir kviečia į naująja klasika tampančių, šiuolaikine dramaturgija grįstų spektaklių premjeras.
Kilus abejonei dėl operos „Lietuviai“ premjeros muzikos vadovo, dirigento G. Marcianò galimo dalyvavimo muzikiniuose renginiuose Rusijoje, teatro vadovybė atsisako šio dirigento paslaugų.
„Milena buvo labai stipri moteris – kai naciai okupavo Prahą, ji padėjo žydams iš jos bėgti. Ji buvo maištautoja, kovotoja, talentinga žurnalistė. Tyrinėjome visus jos tekstus.“
„Šiandien Zucco suvokiu ne kaip individo kovą prieš sociumą, bet kaip puikybės tragediją, kurioje atpažįstu mirštant žmogiškumą, sielą, ryšį“, – sako spektaklio „Zucco“ režisierius J. Juodelis.
„Kompozitoriui Ponchielli šioje operoje, kaip ir Verdi „Nabuke“, svarbiausia buvo per muziką išreikšti tėvynės ir laisvės sampratą. Ir tai tapo didžiule atsakomybe mums visiems“, – tikina režisierius.
„Nusprendžiau, kad reikėtų sukurti spektaklį, kuriame galėtume išbandyti Hitlerio kalbą ir pasižiūrėti, kas iš tikrųjų parašyta toje knygoje“, – teigia lenkų režisierius Jakubas Skrzywanekas.
„Gyvenk, žydėk“ – 90-ąjį sezoną Klaipėdos dramos teatras pasitinka šekspyrišku palinkėjimu sau ir savo žiūrovams, bei rengiasi keturių spektaklių premjeroms.
M. K. Čiurlionis skeptiškai vertino baletą, kurį matė Camille’io Saint Saënso operoje „Samsonas ir Dalila“ Leipcige. <...> Minint kompozitoriaus ir dailininko gimimo 150 metų jubiliejų, būtent šokio menininkai jam skyrė daugiausia savo darbų.
Bene didžiausią įspūdį man paliko teatralizuotas koncertas: tarpais atrodė, kad vėl panyri į andai matytų Nekrošiaus spektaklių atmosferą, patiri stiprius emocinius akcentus, išreiškiančius sutelktą buvusio spektaklio esminę mintį, nuotaiką.
Stovykla patvirtino, kad Lietuvos lėlių teatras yra gyvas ir įvairiapusis – čia telpa animacija, dokumentika, fotografija, performansas ir klasikinės lėlių teatro formos. Bet svarbiausia – žmonės, kurie visa tai kuria kartu.
Populiarioji kultūra (kolektyvinėje atmintyje užfiksuotas aromatas, kvietimas priešintis dainos tekste, istorijos vaikams ir kt.) nėra tik pramoga – tai arena, kurioje kuriamos ir kvestionuojamos tapatybės.
Spektakliuose išryškėjo laikinumo tema: vienur tai tiesiogine ir perkeltine prasmėmis komunikuojamas nestabilumas, kitur šis laikinumas išreikštas vakaro įvykiu, visišku išsitaškymu, kai rytojus nebesvarbu.
Jau 13-ąjį kartą Klaipėdoje vykusios „Jauno teatro dienos“ skatina aktyvią kūrybą, atveria naujus teatrinės komunikacijos kelius, kuria sąlygas lukštentis netikėtiems sprinto greičiu vykstančio kūrybos proceso rezultatams.
Kurdami vaidmenis aktoriai taiko ne tik vaidybos sistemų pradmenis, bet ir asmeninę [praktinę] patirtį bei režisierių siūlomą metodiką ir šitaip išgauna visiškai naujas vaidmens formas.
Vienas pirmųjų šauklių naujojo sezono link tampa scenos menų festivalis „ConTempo“. <...> Šiemet žymiai ryškiau patyriau festivalio organizatorių tikslą kurti ne tik menų, bet ir miesto festivalį.
Atmintis yra nepatikima, o kalbinė raiška, kuria naudojasi kritikas, vargiai teleidžia daugybę įvairiopų teatro poveikių „išversti“ į žodžius. Kaip tik čia kyla klausimas, ar teatro kritika išvis įmanoma ir teisėta?
Tai teatras, kuris nepasakoja istorijų klasikiniu būdu, o iš tikrovės fragmentų sudėlioja kasdienybės simfoniją. <...> Lapelytė ir jos komanda užduoda klausimus apie tai, kaip žmogus pasaulyje ieško prasmės; pasaulyje, kuris, regis, neturi prasmės.
„Tanz im August“ programą galima laikyti daug aprėpiančia šiuolaikinio šokio panorama. Dalis jos kvietė grožėtis autoriniu šokiu, dalis – žmogaus kūno ar būties tyrinėjimais, dar – liudyti menų sintezę.
Aiko Karapetiano režisuotos „Hofmano pasakos“ tarsi specialiai atrodo tokios paprastos ir aiškios, lengvos žiūrėti net vaikams, ypač paveikios savo muzikalia vaizdų ir judesio kalba.
Politizuotos interpretacijos įspūdis netrukus išsisklaido, Hermanis čia pat pasiūlo gilintis į psichologinę dramą. Mat Salomėjos sugretinimą su britų popmuzikos ikona Amy Winehouse grindžia ne tik žydiška dainininkės kilmė, bet ir nuoroda į tragišką likimą.
Baroko operoje teka ne šio pasaulio laikas ir atvykus į teatrą iš penktadienio vakaro Rygos šurmulio išties nėra paprasta sinchronizuotis su lėtuoju menu. Tenka sąmoningai save pristabdyti.
Į 23 svarbiausius šiuolaikinio šokio festivalius bei organizacijas visoje Europoje vienijančią Kūrybiškos Europos programą šiemet įsiliejo ir festivalis „New Baltic Dance“.
Šiuolaikinio šokio kūrėja Greta Grinevičiūtė teigia, kad Suomijoje savo kūrybą pristatę Baltijos šalių menininkai turi panašumų. Jiems būdingas bendras tonas, kurį ji apibūdina kaip melancholišką ir ironišką.
Pjesė „Kraujo broliai“, skaityta Niujorke vykusiame festivalyje „Rehearsal for Truth“, anot Gabrielės Labanauskaitės, auditorijai buvo aktuali savo sąsajomis su šių dienų JAV socialinėmis ir politinėmis įtampomis.
Festivalis FIND vykdo svarbią misiją – kalba apie tragedijas, kurios nebuvo pripažintos tragedijomis. Tai moko kai ko svarbaus: kad riboti refleksijų laiką ir auginti drąsą veikti yra vertingiau nei ilgai reflektuoti bei skųstis.
Pokalbis su aktore, teatro pedagoge Gabrielia Kuodyte: „Spektakliuose turi būti įvairių emocijų, bet pabaigoje vis tiek turi pasirodyti šviesos spindulys. Ką beišgyventum, vis tiek reikia lįsti į gylį, eiti į šviesą, nebijoti jautrumo ir tiesos.“
„Į scenografiją, medijas ir net į patį teatrą kartais renkuosi žiūrėti žaidžiančio vaiko akimis ir man patinka, kai aktoriai daro tą patį“, – sako režisierius Žilvinas Vingelis.
„Vilniuje lietuviakalbiai žiūrovai eina į spektaklį ir skaito titrus, o ne atvirkščiai. Man tai ir yra daugiakalbio, daugiaetnio Vilniaus veidas“, – sako Uršulė Bartoševičiūtė.
„Meno kritikoje svarbu permatyti kūrėją, jo kūrybos vidinę įtampą. <...> Visgi reikliausias savo darbų vertintojas esu aš pats ir atsiskaityti noriu sau, ne kitiems.“
„Vaidybos meną suvokiau po truputį tik atsidūrusi teatre. <...> Prisipažinsiu: didžiausias kolegos komplimentas teatro virtuvėje – kad aš esu gera partnerė“, – dalijasi aktorė Viktorija Kuodytė.
Pokalbis su šokio kūrėja Agnija Šeiko: „Kultūrą laikau valstybės, kiekvieno miesto ir miestelio jungiamuoju audiniu. Patirtis rodo, kad jautriausi kultūrai yra tie, kurie gyvena ir dirba mažose bendruomenėse“.
Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.
Teatras nėra vien tekstas, todėl adaptuoti reiškia suteikti prozai naują formą. Scenoje tekstas kelia grėsmę teatrui tapti iliustratyviu, kai nesuvokiamos jo pritaikomumo galimybės ir būtinybė keisti pavidalą.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
Iš pradžių apie Kultūros pasą imta kalbėti vis mažiau, o pastaraisiais metais entuziazmas gerokai priblėso. Kokią profesionalią kultūrą moksleiviai gali pamatyti, o kuri – net būdama itin vertinga – lieka nepasiekiama?
