Šiandien niekas nebekalba apie orą

Aušra Kaminskaitė 2023 12 30 menufaktura.lt
Parodos „Everybody Talks About the Weather“ (Fondazione Prada, Venecija) detalė. Aušros Kaminskaitės nuotrauka
Parodos „Everybody Talks About the Weather“ (Fondazione Prada, Venecija) detalė. Aušros Kaminskaitės nuotrauka

aA

Lapkričio mėnesį Vilniuje viešėjęs škotų komikas Danielis Slossas viename bit´ų prisiminė kovos su klimato kaita srityje dirbančią savo mamą. Jos atsakomybės laukas - Trečiojo pasaulio šalys, tad sūnus ironizavo: žinoma, juk būtent skurdesnės valstybės, o ne dìdžiosios turtingų kraštų korporacijos daro svarbiausią įtaką ekosistemoms bei klimato kaitai.

Panašų paradoksą, nesuprasdami, kas ir kiek už viską atsako, be jokios ironijos išgyvena daugybė pasaulio naujienas bent minimaliai sekančių žmonių. Pati reguliariai savęs klausiu: kas iš to, kad nešiojuosi daugkartinį puodelį, jei eiliniame vasaros maratone Vilniuje vienkartinių sunaudojama tiek, kiek aš nesutaupau per visą gyvenimą? Kas iš to, kad važinėju dviračiu bei viešuoju transportu, jei „Lukoil“ išlieka viena didžiausių planetos teršėjų? Kas iš to, kad nemėtau šiukšlių į vandenį, jei daug metų finansiškai rėmiau rimtai prišiukšlinusį „Grigeo“? Trumpai tariant - kas iš tų asmeninių iniciatyvų, jei didieji per kelias valandas viską sutrypia kojomis?

Mažais žingsneliais didelių temų link

Visgi būtent dėl mažų iniciatyvų rimčiau susimąsčiau apie scenos menų lauko keliamą taršą. 2019-aisiais sužinojau, jog kai kurie menininkai bei prodiuseriai rimtai galvoja mažinti profesinių kelionių lėktuvais kiekį. Tarptautiniame šiaurės šalių tinklo „Keðja“ susitikime svarstyta, ar verta atsisakyti gyvų susitikimų ir pradėti juos rengti nuotoliu. Iš ten grįžusios apie šitai interviu pasakojo šokėjos Agnietė Lisičkinaitė bei Greta Grinevičiūtė.

Po poros metų man paskambino kolegė iš teatro srities ir supažindino su aktoriaus iš Meksikos Lázaro Gabino Rodríguezo atviru laišku Jerome´ui Belui. Tai buvo atsakymas į aktyvius pastarojo raginimus menininkams atsisakyti kelionių lėktuvais. Pats Belas jau kurį laiką visiškai nebeskraidė ir neleido to daryti savo komandų nariams. Išskirtinai didelę baimę teršti bei konkrečias pastangas to išvengti jis aprašė karantino metu „NTGent“ išleistos knygos „Why Theatre?“ septintame skyrelyje.

Laiške Belui Rodríguezas tiek metaforiškai, tiek tiesiogiai, tačiau visuomet pagarbiai dėsto, kad siekiant reikšmingų pokyčių kūrėjų įpročiuose, pravartu atsižvelgti į skirtingus kontekstus. Ne visi menininkai gali kelti sąlygą režisuoti nuotoliu. Ne visų kraštų gyventojai turi galimybę naudotis traukiniais. Anot Rodríguezo, nė vienoje Pietų Amerikos valstybėje geležinkeliai nėra gerai išvystyti[1], o atstumai čia tokie, jog kelionė traukiniu šalies viduje truktų kelias dienas, o į užsienį - net keletą savaičių.

Minėtojo laiško autorius nuolat primena suprantantis pokyčių poreikį ir drauge etiškai deklaruoja kolonialistinę situacijos perspektyvą. Jo išdėstytus argumentus puikiai apibendrina sakinys: „Galiausiai nurodymas „Nustokite keliauti lėktuvais“ yra tolygus teiginiui, kad visi turėtų pasilikti ten, kur yra, ir taip jau nutinka, jog tu pats lieki prie vandens šulinio.“[2]

Šis laiškas įkvėpė gilintis į teatro keliamos taršos bei galimybių su ja kovoti problematiką, tačiau po kelių mėnesių supratau neturinti nei aiškaus pagrindo, nei žinių, nei pakankamai noro kalbėti apie tai, ko Lietuvos scenos menų lauke beveik nematyti. Paradoksalu, kad situacija, tada atbaidžiusi nuo rašymo, po dvejų metų tapo išeities tašku naujam tekstui.

Orai Venecijoje

Neseniai, lapkritį, lankiausi Venecijoje, kurioje - tuštesnėje nei įprasta ir vėjuotoje - tęsėsi Architektūros bienalė. Ją kuravo architektė, akademikė, edukatorė, rašytoja Lesley Lokko, veikianti tarp dviejų valstybių: Didžiosios Britanijos (ten gimė) ir Ganos (ten įsteigė „Afrikos ateičių institutą“ - African Futures Institute). Bienalės vadovas Roberto´as Cicutto´as komentuodamas šių metų renginio kryptį klimato kategoriją įvardino kaip vienodai svarbią istorijos, politikos bei ekonomikos sritims. Vis dėlto, daugybėje paviljonų išnaudojimo motyvai kvietė mąstyti būtent apie žmonių elgesį su mūsų gyvybę pa-/išlaikančia gamta.

Tema nepaliko ir už oficialių Bienalės ribų. Regis, lapkritis Venecijoje iš principo skirtas klimato kaitos klausimui: apie ją spektaklyje pasakojo Iuav universiteto vaidybos studentai, tvarumą bei pasaulio pokyčius analizavo net mažiausios pakeliui užtiktos parodos. Daugiausiai žinių suteikė ir labiausiai sujaudino galerijoje „Fondazione Prada“ matyta ekspozicija „Everybody Talks About the Weather“ („Visi kalba apie orą“), svečius pasitikusi detale iš Paolo Cirio instaliacijos „Climate Culpable“[3] („Kaltas klimatas“). Originalioje instaliacijoje menininkas ir aktyvistas nafta ištepė 24 vėliavas, ant kurių atspausdinti logotipai simbolizavo didžiausias iškastinį kurą naudojančias įmones, atsakingas už 50 proc. pasaulio išmetamųjų dujų. Tarp jų atrandame tokius vardus kaip „Shell“, „Lukoil“ ar „Gazprom“, tačiau daugumos pavadinimų, kaip pažymi ir pats autorius, net nesame girdėję.

Parodą kuravęs Dieteris Roelstraete´ė šią instaliaciją pasirinko įžangine, o duris į kiemelį su vėliavomis (viduje jų negalima eksponuoti dėl aštraus kvapo) įrėmino viena į kitą atgręžtomis valdžios atstovų (tarp jų - Putino) ir klimato kaitos aktyvistų (tarp jų - Gretos Thunberg) nuotraukomis. Toks įvadas iliustravo minėtojo pavadinimo prasmę: vieniems ta frazė reiškia šnekas apie nieką, o kitiems - pokalbius apie žmonijos išlikimą. Taip pat nuotraukos pasufleravo perspektyvą: politikus ir aktyvistus vaizduojant kaip lygiaverčius kovotojus primenama, jog eiliniai žmonės gali ir turi teisę iš savo deputatų reikalauti priimti ateities pasaulį labiau saugančius sprendimus.

Venecija patvirtino, kad menininkai daug mąsto ir kuria apie klimato kaitą. Tiksliau - vizualiųjų menų autoriai. Nors minėjau, jog Iuav universiteto vaidybos studentai tuo metu rodė spektaklį šia tema, didžiųjų teatro įstaigų repertuaruose nieko panašaus pastebėti neteko.

Pavyzdys čempionas

Grįžkime į savo daržą. Galvojant apie lietuviškus pavyzdžius, į galvą, žinoma, iškart ateina taip pat Venecijoje išgarsėjusi „Saulė ir jūra“ - jos librete žmonių polinkis vartoti bei keliauti atvirai siejamas su vis karštėjančiu oru. Nors kūrinį autorės įvardina kaip scenos menams priskiriamą operą, greta nurodo vizualiųjų menų prigimties performansą. Regis, pastarasis žanras svarbesnis - juk „Auksinis liūtas“ laimėtas būtent meno, o ne teatro bienalėje.

Ką apie orą kalbame Lietuvoje

O ką randame lietuviškuose scenos menų repertuaruose? Šįmet Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatytoje „Snieguolėje“ (rež. Gintarė Minelgaitė-Duchin) apie klimato kaitą kalbama pasitelkiant ledyno įvaizdį. 2019-aisiais spektaklyje „Analizuojant žvėrį“ remdamiesi miškų kirtimo reiškiniu žiūrovus reflektuoti asmeninį indėlį tausojant / švaistant Žemės turtus kvietė Paulius Markevičius bei Barbora Šulniūtė. O štai „tvarumo, aplinkos apsaugos ir žmonijos ateities temas“ analizuojančias „Salas“ (2021) Šeiko šokio teatro kūrybinė komanda priskiria vizualiesiems menams ir vadina instaliacija.

Lietuvoje turime ir tokių spektaklių, kuriuose klimato kaita ar tvarumas paminimi epizodiškai. Tuomet šios idėjos paprastai ištirpsta kitų, kūrinyje ne mažiau svarbių, kontekste. Tarkime, naujausioje lietuviškoje Yanos Ross premjeroje „Apmąstant omarą“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) tiesiogiai užsimenama apie klimato kaitą (Gretos Thunberg figūra), tačiau ji svarba nepranoksta žmogaus žmogui keliamos kančios analizės. O 2013-aisiais LNDT parodytoje Gintaro Varno premjeroje „Bakchantės“ naftoje skęstantys bei atliekose įsipainioję negyvi paukščiai liko pasišlykštėjimo „Akropolio“ pastatu ir jo pirkėjais šešėlyje.

2022-aisiais Lietuvos scenoje net du režisieriai (Agnija Leonova ir Luca Vassosas) pastatė Duncano Macmillano pjesę „Plaučiai“, kurioje poros santykių griūtis prasideda šiai skaičiuojant, kiek Žemę užterštų jų sprendimas turėti vaiką. Tą pačią pjesę Vilniuje matėme 2015-aisiais. Festivalio „Sirenos“ programoje parodyto Katie Mitchell spektaklio „Plaučiai“ metu aktoriai nuolat mynė dviračius, patys gamindami vaidinimui reikalingą elektrą. Festivaliuose, t. y. užsienio produkcijoje, klimato kaitos tema žiūrovus sporadiškai pasiekia jau kurį laiką. Pastaruoju metu šią problematiką analizuojančius spektaklius ar komandas reguliariai įtraukia meno atvirose erdvėse festivalis SPOT.

Įdomu, kad klimato kaitos, dažniausiai - asmeninės atsakomybės už taršą, klausimų dažniau imasi teatro vaikams kūrėjai. 2024-ųjų sausį Vilniuje laukia bent viena premjera šia tema jaunajai auditorijai (Jūratės Trimakaitės ir Kristinos Mauruševičiūtės tandemo), o netrukus sceną išvysiantį tokias problemas nagrinėjantį Antano Obcarsko spektaklį LNDT žymi N-12 ženklu. Tačiau ir dabar esama „Stalo“, Klaipėdos jaunimo, „No Shoes“ teatrų pastatymų, kurių autoriai teigia kalbantys apie klimato kaitos paveiktą pasaulį. Tiesa, daugumos aprašymai sufleruoja tai kaip kūrinio atmosferą, bet ne problemą. Kiti atvejai primena spektakliuose vaikams įprastą edukaciją - pavyzdžiui, kaip svarbu nešiukšlinti ir rūšiuoti (klimato kaitai šie įpročiai daro menką įtaką). Pamokymai dažnai skamba didaktiškai, o suaugusieji nėra pakantūs didaktikai. Be to, informacinė funkcija - ne viena teatro stiprybių; jam geriau sekasi empatijos keliu įgalinti žinių įsisavinimą.

Tik tam kūrėjai turi patys suprasti reiškinį bei jo svarbą. Lietuvai gresiantys pokyčiai nėra iš esmės pragaištingi. Taip pat šalyje nepastebime tokių katastrofiškų padarinių kaip šiemetiniai gaisrai Pietų Europoje. Tad išsikėliau hipotezę: mūsų scenos menininkams neaktualu reflektuoti klimato kaitą, nes, palyginti su kitais kraštais, Lietuvai gresiančios oro permainos nėra fatališkos. Galbūt todėl daugiau nei dešimtmetį aktyviai sekdama vietos scenos menų tendencijas, negaliu prisiminti stiprių spektaklių, kuriuose būtų atsispirta nuo klimato kaitos reiškinio.

Menininkų interesai

Siekdama patikrinti savo spėjimus, apklausiau dvylika kūrėjų, asmeniškai atsakingų už scenos meno iniciatyvų rezultatus. Kiekvienam uždaviau po 2-4 klausimus apie susidomėjimą klimato kaita asmeniniame ir profesiniame gyvenime bei apie jos pasekmes Lietuvai. Pastarąsias respondentai žino neblogai - dauguma įvardino bent vieną iš šių grėsmių: nykstančios augalų, gyvūnų, žemės ūkio kultūrų rūšys, karščio bangos, audros, užlieta teritorijos dalis, imigrantų antplūdis. Dalis atvirai prisipažino negalintys tiksliai atsakyti, tačiau pamenantys, jog padariniai Lietuvos teritorijoje nebus pražūtingi.

Kalbant apie kitus klausimus, išryškėjo penkios tendencijos.

Pirmoji - sėkmingų pavyzdžių stoka. Dauguma respondentų teigė nematę jokio juos sujaudinusio kūrinio apie klimato kaitą. Du žmonės minėjo žiūrėję paveikius spektaklius, tačiau pateikė vos po vieną pavyzdį arba pažymėjo, kad ši tema nėra to pasakojimo ašis ir jos galima nė nepastebėti. Tad tikėtina, jog stingant sėkmingų pavyzdžių (mūsų šalies kūrėjų žinių kontekste), trūksta ir įkvėpimo kurti.

Antroji - nė vienas apklaustasis neįvardino klimato kaitos kaip savo asmeninėje kūryboje aktualios temos. Vis dėlto keletas teigė kaip tik statantys ją analizuojančius spektaklius arba tokius jau pristatę anksčiau (nebūtinai Lietuvoje).

Trečioji - dalis menininkų kurdami atsižvelgia į tvarumo reikalavimus. Du žmonės konkrečiai apibūdino savo pastangas vengti švaistymo: pagal galimybes scenai renkasi perdirbtas medžiagas, naudoja neberodomų spektaklių dekoracijų bei kostiumų detales. Greta nusakė tokiame kelyje kylančias kliūtis: autoriaus teisių apribojimus, saugumo reikalavimus (dalies medienos negalima perdirbti du kartus), sandėliavimo vietų teatruose stygių. Keli respondentai paminėjo minimalias pastangas taupyti: atsisakoma lankstinukų ar vandens plastikiniuose buteliuose. Apie keliones nė vienas kūrėjas nebuvo klaustas, tačiau du iš jų patys prašneko apie skrydžius lėktuvais. Vienas apgailestavo dėl to, kaip sudėtinga organizuoti nuoseklias trupės gastroles (kad pasirodymo vietos būtų pakeliui ir prieš kiekvieną jų nereikėtų grįžti namo). Kitas teigė, jog gastrolės yra svarbus pragyvenimo šaltinis, tad šiuo atžvilgiu klimato kaitos klausimas niekaip nepakyla iki prioritetinių.

Ketvirtoji tendencija - mąstyti apie ekologiją ir tvarumą kūrybiniuose projektuose bei procesuose skatina finansavimą skiriančios įstaigos. Tiesa, ne Lietuvos. Temos aktualios, pavyzdžiui, „Kūrybiškos Europos“ bei Baltijos ir Šiaurės šalių fondo programose. Vienas asmuo atkreipė dėmesį, kad šis skatinimas dirbtinis, tačiau drauge palaikė tokį sprendimą auginant kūrėjų atsakomybę.

Vilčių teikia penktoji tendencija: menininkai suvokia asmeninę atsakomybę klimato kaitos atžvilgiu. Didelė dalis pažymėjo vengiantys vartotojiško gyvenimo būdo. Taip pat, nors klausimai nebuvo formuluojami siekiant apkaltinti, beveik visi respondentai teisinosi dėl to, jog darbuose neatspindi klimato kaitos problematikos. Drauge jie teigė suprantantys savo veiksmų dvilypumą: juk teatrinės kūrybos procesai reikalauja didelių medžiagų bei energijos išteklių. Vienas tyrimo dalyvių apibendrino, kodėl teatras mūsų šalyje negali būti draugiškas klimatui: „Kadangi Lietuvos teatre turime genijų kultą, dažnai pamirštame, kad išeidami paliksime ne tik savo genialumo aidą. Mąstome taip: kuo didesnis genijus, tuo daugiau dekoracijų jis turi pastatyti. Be to, svarbu prisiminti, jog Lietuvoje menininko vertę apibrėžia ir jo gastrolių užsienyje intensyvumas. Vadinasi, pažymime visas varneles ir galime teigti, kad kuo didesnis teatro genijus esi, tuo mažiau prisidedi prie gamtos apsaugos.“

Kontekstas

Teatras neabejotinai yra ir švaistymo menas, tačiau kaip scenos kūrinių bei jų autorių skleidžiama tarša atsispindi bendrame problemos paveiksle?

Mokslininkai žmonių įtaką klimatui matuoja bent keturiais lygmenimis: pagal valstybės, skirtingų sektorių, įmonių ir asmeninį indėlį. Mano apklausoje atsiskleidė pastarasis aspektas - ženkli respondentų dalis bendrą taršą mažina sąmoningomis asmeninėmis pastangomis: rūšiuoja šiukšles, renkasi dviratį ar viešąjį transportą, stengiasi pirkti mažiau plastikinių gaminių, nevalgo mėsos. Kai kurie tvariai naudoja scenines medžiagas.

Deja, asmeninis įnašas nereiškia tokių ženklių pokyčių, kokius kartais prisistatome darantys. Nors minėtos iniciatyvos apriboti vienkartinių prekių vartojimą saugo tam tikras ekosistemas, klimato kaitos atžvilgiu vieną sykį lėktuvu nuskridę iš Vilniaus į Paryžių nubraukiame apie penkiolika metų pastangų gerti iš ekologiško puodelio.

Vadinasi, Jerome´as Belas teisus - nekeliauti lėktuvais yra daugiausia, ką menininkai gali padaryti stabdydami klimato kaitą?

Kelkimės į kitą lygmenį. 2020-ųjų duomenimis, aviacijos industrija atsakinga už maždaug 2 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Panašiai tenka laivybai. Keliskart daugiau taršos sukeliama sausumos keliuose ar aprūpinant energija gyvenamuosius bei komercinius pastatus[4]. Vadinasi, kiekvienas galimai nustebtume suskaičiavę, kaip mūsų skrydžiai koreliuoja su kitais profesiniais bei asmeniniais elektros reikalaujančiais poreikiais: pakrauti telefonus bei kompiuterius, laikyti medžiagą elektronikos priemonėse, apšviesti spektaklius, parengti ir paleisti projekcijas, kurti ir montuoti muziką etc.

Apie valstybinį lygmenį šio straipsnio kontekste kalbėti neverta. Taršą skaičiuojančių organizacijų statistikoje[5] Lietuva dominuoja ne savarankiškai, bet kaip Europos Sąjungos narė. Ilgą laiką ES buvo trečia tarp didžiausių teršėjų pasaulyje (po visai planetai daiktus gaminančios Kinijos bei JAV), tačiau neseniai ją aplenkė Indija, kurią teksto įžangoje minėtame bit´e įvardino Slossas. Vadinasi, jo kritika netaikli? Priešingai. Nors aptariamame sąraše Indija dabar užima trečią vietą, pagal vienam gyventojui tenkančią taršą, vidutinis indas beveik dvigubai atsilieka nuo vidutinio ES piliečio ir beveik trečdaliu - nuo amerikiečio.

Kokia mūsų veiksmų reikšmė?

Vertinant platesniu mastu, pradeda atrodyti, kad scenos menų kūrėjai nėra reikšmingi klimato kaitos sukėlėjai ir drauge neturi pakankamai galios stabdyti panašius procesus. Vis dėlto, mes ne beviltiški. Visų pirma, nors asmeniniu lygmeniu nesame pajėgūs pasiekti reikšmingų pokyčių, būtent nuo jo prasideda kopimas aukštyn: gėdiname netvarias įstaigas, sąmoningai atsisakome labiausiai teršiančių daiktų bei (specifinių įmonių?) paslaugų. Rodant gerą pavyzdį ir jį perimant, susidaro kritinė masė vartotojų (tai jau vyksta dalyje Šiaurės Europos šalių), prie kurių verslams tenka taikytis. Tam, be abejo, svarbu suprasti, kurie sektoriai yra svarbiausi teršėjai ir kurie, net tokie nebūdami, eikvoja daugiau, nei etiška jų atveju.

Kiek Žemę teršia mūsų teatrai nesužinosime tol, kol jie patys nepasiryš investuoti į tai matuojančius skaičiavimus. Tokia praktika jau būdinga kai kuriems muzikos festivaliams, neseniai savo įtaką įvertino meną viešosiose erdvėse propaguojantis festivalis SPOT. Visgi skaičiuojant pastato viduje patiriamas emisijas, svarbu nepamiršti, kokiomis transporto priemonėmis jį pasiekia darbuotojai bei žiūrovai. Nes, kaip minėta, sausumos kelių transporto industrija sukuria daugiau šiltnamio efektą skatinančių dujų, nei aviacijos.

Šiandien stebėti energijos suvartojimo metu išskiriamo anglies dvideginio kiekį būdingiau verslams. Ši tendencija susijusi su tam tikromis lengvatomis (pvz., palankesnėmis banko palūkanomis) bei visuomenės spaudimu. Teatrai Lietuvoje nesusiduria nei su vienu, nei su kitu, tad motyvacija svarstyti apie įstaigos taršos lygmenį priklauso nuo asmeninio vadovų ir įtaką sprendimams turinčių darbuotojų sąmoningumo.

Išvados

Teksto pradžioje tikslingai išsamiai papasakojau apie savojo susidomėjimo tema etapus. Tai yra pavyzdys, kaip susikaupusios mažos iniciatyvos atveda prie veiksmų bei didesnio įsigilinimo į klimato kaitos klausimus. Tyrimas padėjo patvirtinti išsikeltą hipotezę: į klimato kaitą Lietuvos teatre žiūrime panašiai, kaip toliau nuo Ukrainos gyvuojančios šalys - į ten vykstantį karą. Žinome, kad tai, kas dedasi, blogai, bet kadangi konfliktas toli nuo mūsų, dėl situacijos galvos per daug nesukame. Ir lygiai taip pat, kaip Ukrainos atveju, esame linkę likti asmeniniame problemos sprendimo lygmenyje, nepakankamai dėmesio skirdami instituciniam, pajėgesniam bent šį tą išspręsti.

-----

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 


[1] Geležinkelio problemą išskyriau todėl, kad ji aktuali ir Lietuvai. Ne visi miestai (net ir didesni) mūsų šalyje pasiekiami traukiniais, o apie tarptautinį tinklą beveik nėra ką kalbėti.

[2] “Stop travelling by plane”, at the end, is like saying that everyone should stay where they are and, as it happens, you stay next to the water well.

[3] Visas kūrinys, autoriui bei Persano galerijai sutikus, pristatytas Turine 2021-aisiais.

[4] Daugiau informacijos: https://ourworldindata.org/ghg-emissions-by-sector

[5] Grafiką pateikiame nuotraukose. Daugiau informacijos: https://robbieandrew.github.io/GCB2023/

Tyrimai