Kas yra „Romaeuropa“?

Aušra Kaminskaitė 2023 12 28 menufaktura.lt
Festivalio „Romaeuropa“ vadovas Fabrizio Grifasi. Cosimo Trimboli nuotrauka
Festivalio „Romaeuropa“ vadovas Fabrizio Grifasi. Cosimo Trimboli nuotrauka

aA

Italijos sostinėje kasmet vykstantis festivalis „Romaeuropa“ trunka beveik tris mėnesius. Prasidėjusi rugsėjo pradžioje, programa tęsiasi iki pat lapkričio pabaigos, kai dienomis dar vilki rūbus trumpomis rankovėmis, o išėjus iš spektaklio jau norisi įsisupti į rudeninį paltą.

Ši šventė pirmą kartą surengta prieš beveik keturiasdešimt metų ir šiandien yra vienas didžiausių scenos menų festivalių Europoje. Nuo 2009-ųjų jam vadovauja Fabrizio´us Grifasis, gyvenantis tarp Romos ir Paryžiaus. Su juo pasikalbėti susitikome „Romaeuropos“ būstinėje - kiek toliau nuo centro esančiose didelėse erdviose nuomojamose patalpose. Į mažesnes organizacija tiesiog netilptų - nors nuolatinę komandą sudaro 11 žmonių, drauge su laikinai samdomais Fabrizio´us suskaičiuoja 85 darbuotojus. Jie rūpinasi, kad visos festivalio dalys sėkmingai funkcionuotų, kad tiek geriausiai žinomi, tiek pradedantieji menininkai-svečiai jaustųsi patogiai bei kuo kokybiškiau prisistatytų Italijos publikai, o visi 90 projektų (pagrindinę programą sudaro net 270 renginių) būtų sklandžiai koordinuojami.

Didžiuodamasis „Romaeuropos“ turiniu, Grifasis pažymi, jog didelį, žymiausius (ne tik Europos) scenos vardus sukviečiantį festivalį kuria turėdamas triskart mažesnį biudžetą nei Avinjonas - meno kūrinių pristatymui „Romaeuropa“ skiria 1,3 milijono eurų. Lietuvos kontekste minėtoji suma skamba įspūdingai - kaip ir darbuotojų skaičius, šventės trukmė bei mastas. Tad pirmiausia smalsu, kokiu pagrindu veikia „Romaeuropa“.

-----

Kokia šio festivalio administracinė bazė? Tai privati iniciatyva, o galbūt savivaldybės ar valstybės įstaiga?

Fondazione (lietuviškosios VšĮ atitikmuo) „Romaeuropa“ yra privati ne pelno siekianti organizacija, pradėjusi savo veiklą devintajame dešimtmetyje. Tai buvo pirmoji tokio tipo kultūros įstaiga Italijoje. Pastaruoju metu šalyje daugybė institucijų transformuojamos į šiuos vadinamuosius „fondus“, viešus administracinius vienetus.

Svarbi „Romaeuropos“ dalis yra valdyba, kurią sudaro Romos miesto, Lacijaus regiono, Prancūzijos ambasados, Goethe´ės instituto, Britų tarybos ir Ispanijos ambasados atstovai.

Pastaruosius dvejus metus jai priklauso ir flamų vyriausybės atstovas, nes esame su jais pasirašę kūrybinio bendradarbiavimo sutartį (nors su Belgijos menininkais bendradarbiaujame jau seniai). Prieš kurį laiką užmezgėme partnerystę ir su olandų vyriausybe, šįmet festivalyje padėjusia surengti šios šalies teatro vaikams programą. Dirbame, kad galėtume numatyti struktūruotą paramą keleriems metams į priekį.

Ar „Romaeuropai“ aktuali tik meninė spektaklių programa?

Tikrai ne. Greta beveik šimto skirtingų teatro, šokio, muzikos, skaitmeninio meno renginių, organizuojame ir apie keturiasdešimt nemokamų edukacinių bei integracijos. Tai paskaitos universitetuose, pokalbiai, diskusijos apie šiuolaikinį dizainą, taip pat „Skaitmeninio meno savaitės“ metu kviečiame į renginius apie naująsias medijas ir scenos menus.

Mums svarbu tiek atsižvelgti į vietinį Romos meno lauką, tiek palaikyti visos Italijos kūrėjus, auginti publiką. Todėl nuo 2018-ųjų turime vaikams skirtą programos dalį; kiek žinau, esame vienintelis didelis tarptautinis festivalis, rodantis spektaklius mažiesiems. Orientuojamės į 6-11 metų žiūrovus, nes norime ne tik investuoti į ateities auditoriją, bet ir suteikti galimybę teatrą drauge patirti šeimoms. Taip pasiekiame tuos, kurie galbūt žinojo apie „Romaeuropą“, tačiau niekad į ją neužsukdavo.

Sugrįžkime prie tarptautinio bendradarbiavimo. Prasidėjęs 1986-aisiais, pradžioje festivalis buvo itališkas ir prancūziškas...

Prancūzijos akademija Romoje įkurta dar XVII amžiuje. Anuomet į jai priklausančias vilas reguliariai atvykdavo prestižinį prizą laimėję šios šalies menininkai, gavę kelerių metų stipendiją Italijos sostinėje studijuoti klasikinę muziką bei baroko meną. Dauguma Akademijos patalpų buvo puikiose vilose su sodais; XIX a. ji įsikūrė Romos centre, ant kalvos esančioje Villa Medici. Ir štai dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prancūzai nusprendė savo nuostabias erdves atverti prancūzų bei italų kultūrų pokalbiams ir konfrontacijoms. Tad jų iniciatyva pradėtas festivalis buvo skirtas dialogui tarp šiuolaikinių Italijos ir Prancūzijos kūrėjų. Vėliau prie šios iniciatyvos prisijungė vokiečiai, paskui - britai.

Pradžioje maniau, kad ilgainiui prancūzai atsitraukė, tačiau dabar suprantu, jog yra priešingai - bėgant laikui prisijungia vis daugiau valstybių.

Būtent. Taip pat ilgainiui keitėsi erdvės. Pirmieji festivaliai vyko birželio ir liepos mėnesiais, tad spektakliai rodyti po atviru dangumi, pavyzdžiui, Villa Medici soduose. 1996-aisiais renginys perkeltas į rudenį, tad pradėta naudoti uždaras akademijų patalpas, o vėliau - ir kitas Romoje esančias erdves.

Taigi, Italijos sostinėje šis klausimas didelių rūpesčių nekelia?

Kelia. Visų pirma, „Romaeuropa“ neturi savo erdvės. Vadinasi, kviesdami menininkus negalime laisvai žongliruoti datomis. Taip pat negalime užtikrinti sąlygų jų rezidencijoms, ilgalaikei kūrybai. Nuolat derimės su Nacionaliniu Romos teatru (Teatro di Roma) bei Romos „Auditorium“ muzikos parku (Auditorium Parco Della Musica) - privalome gerbti jų repertuarus ir atrasti visiems tinkamas festivalio pasirodymų datas.

Suprantu, kad problemų kelia nuolatinis poreikis prisitaikyti, bet ne erdvių stygius?

Teisingai. Planavimas ir užimtumas - pagrindiniai trikdžiai organizuojant didelius renginius. Rugsėjo mėnesį „Romaeuropą“ atidarome po atviru dangumi, kur maždaug dviejų tūkstančių žiūrovų auditorijai rodome didžiausius šokio darbus, o tada keliamės po stogu. Nors Romoje oras puikus iki pat lapkričio pradžios, drėgmės atžvilgiu niekad negali žinoti, kas nutiks.

Kas finansuoja šį festivalį?

Didelę biudžeto dalį sudaro mokesčių mokėtojų lėšos, kurias skiria valstybės, regiono, miesto institucijos. Taip pat kreipiamės į tarptautinius fondus, turime privatų fundrising´ą, rengiame koprodukcijas su vietinėmis institucijomis. Atskirai finansuojama dalis šokio programos.

Be abejo, nemažai įplaukų gauname parduodami bilietus. Šių metų festivalis ką tik baigėsi ir suskaičiavome, kad turėjome 55 tūkstančius lankytojų, iš kurių 44 tūkstančiai pirko bilietus. Tačiau kainų stipriai nekeliame - žinome, jog didelė publikos dalis yra jaunesni nei 35-erių žmonės, tad mums svarbu, kad jie galėtų dalyvauti renginiuose. Taip pat šeimos - bilietai į spektaklius vaikams kainuoja 7-10 eurų.

Kaip formuojate programą? Vykstate į kitus festivalius, prašote partnerių pagalbos?..

Būtent taip. Dar remiamės ilgalaikiais ryšiais su menininkais - mums tai svarbu ir sąmoningai dirbame šia linkme. Paprastas pavyzdys: Akramo Khano kūrybą pamačiau 2000-aisiais, kai jis dar buvo nedaug kam žinomas. „Romaeuropoje“ pristatėme pirmąjį šio autoriaus monospektaklį, ir nuo tada reguliariai bendradarbiaujame. Štai ir šiemet rodėme jo „Džiunglių knygą“.

Arba Christos Papadopoulos. Šį rudenį jo spektaklį „Mellowing“ žiūrovai du kartus turėjo galimybę stebėti 600 vietų salėje. O štai pirmą kartą Christos pas mus atvyko kaip programos, kurioje pasirodo jaunesni nei 35-erių metų menininkai, dalyvis. Jį 2018-aisiais pamatė ir atvežė šokio programos kuratorė Francesca Manica.

Ar lietuvė Anna-Marija Adomaitytė šįmet irgi buvo jaunųjų kūrėjų programos dalis?

Taip. Ji atvyko mums bendradarbiaujant su Šveicarijos kultūros institutu, nes yra šalies rezidentė ir Francesca ją pamatė šveicarų šokio platformoje. Tai puikus pavyzdys, kaip palaikydami ryšius su institucijomis užmezgame kontaktus su individualiais menininkais.

Kiek dėmesio su komanda skiriate socialiniams klausimams?

Daugumoje šiais metais „Romoeuropoje“ pristatomų spektaklių kalbama socialinėmis temomis. Manau, nemąstydamas apie šiandien vykstančius pokyčius ir skaudžias visuomenės transformacijas, tiesiog negali sukurti tarptautinio festivalio.

Man kaip „Romaeuropos“ vadovui taip pat svarbi forma - su kolegomis aktyviai domimės įvairia šiuolaikine estetika, bandome suprasti, kaip ji kinta. Ne mažiau reikšmingas ir turinys - kas aktualu mūsų laikais? Aš išskiriu postkolonialistinį palikimą, įtrauktį, visuomenę transformuojančius prieštaravimus. Taip pat klausimus: kas yra Europa, kaip apie ją mąstome, koks mūsų žemyno ir kitų pasaulio teritorijų santykis? Esminga suvokti, kas dedasi Europoje (o juk vyksta karas bei kiti baisūs dalykai), ir mokytis su tuo susitvarkyti. Tai yra festivalio dalis.

Ar šiemetėje programoje rodėte dėmesį karui Ukrainoje?

Taip, pristatėme „DakhaBrakha“ koncertą. Juos prieš kelerius metus pamačiau Paryžiuje ir jau tada norėjau atvežti į „Romaeuropą“, tačiau prasidėjo COVID-19 pandemija, tad negalėjome to padaryti. Šią grupę pasirinkome todėl, kad jos meninė kryptis labai įdomi, o koncertai - išskirtinai puikūs, taip pat minėtasis kolektyvas iš Ukrainos. Visa tai svarbu. Žinia, ukrainiečių tautybės nepakanka tam, kad būtum pakviestas į festivalį. „DakhaBrakha“ užtikrina puikią meninę kokybę. Jų koncertas išties leido prisiminti, kad Ukraina vis dar patiria invaziją, ten nuolat miršta žmonės. Dalis žiūrovų buvo ukrainiečių bendruomenės nariai, jiems siūlėme specialią bilietų kainą.

Kiek jums aktuali užsieniečių publika?

Tai nėra mano prioritetas. Italijos sostinėje gyvena daugiau nei keturi milijonai žmonių. Florencijoje, iš kurios Roma traukiniu pasiekiama per pusantros valandos, - beveik milijonas. Dar du milijonai Neapolyje, iš kurio į sostinę galima atvykti per kiek daugiau nei valandą. Tad čia pat turime apie septynis milijonus potencialių žiūrovų. Juos laikau mūsų prioritetu, į jų poreikius atsižvelgiu pirmiausia.

Kadangi siekiame palaikyti vietinius menininkus, mums svarbūs užsienio prodiuseriai. Tačiau tai - jau kita tema.

Ar atidžiai klausydamasis publikos išgirstate nerašytas taisykles, kurių sudarydamas programą jaučiate privaląs laikytis?

Jaučiu poreikį atsižvelgti į keletą dalykų.

Pirma - aš gyvenu ir kuriu programą Romoje, tad turiu suprasti, ko čia trūksta. Roma nėra nei Paryžius, nei Berlynas, vietos žmonės turi savo gyvenimo ritmą ir kasdien mato kitokius menus nei Prancūzijos ar Vokietijos sostinių gyventojai.

Antra - kadangi esame tarptautinis festivalis, būtina atsižvelgti į tai, kas vyksta pasaulyje.

Trečia - privalau domėtis formų kaita, net jei keičiasi tai, kas man patinka. Ir stebėti, kas, apie ką bei kaip kalba.

Be abejo, egzistuoja etikos klausimai. Svarbu gerbti menininkus ir savo auditoriją, nepamiršti jautrumo, stengtis kūrybą pristatyti taip, kad atsidūrusi kitoje erdvėje ji neprarastų esmės. Todėl numatydamas, jog mūsų turimomis sąlygomis spektakliai veiks visai kitaip, nei veikė ten, kur juos mačiau, atsisakau tokius pastatymus rodyti.

Kadangi užsiminėte apie pagarbą ir jautrumą, norėjau paklausti, kiek jums svarbi autorių, kuriuos kviečiate į festivalį, reputacija. Pavyzdžiui, Jano Fabre´o spektaklis paskutinį kartą „Romaeuropoje“ rodytas jau paviešinus informaciją apie su šiuo kūrėju susijusius seksualinės prievartos atvejus.

Paskutinį sykį jis čia lankėsi 2018-aisiais.

Spektaklis „Nakties rašytojas“ jūsų programoje pristatytas 2019-ųjų spalį, o žiniasklaidoje apie priekabiavimo atvejus rašyta jau 2018-ųjų rugsėjį.

Kaip minėjau, svarbu gerbti menininkus, o su Janu Fabre´u mus sieja labai ilga bendradarbiavimo istorija - pirmą kartą jis čia pakviestas 1988-aisiais. Vėliau turėjome daug projektų, kuriuos 2015-aisiais vainikavo „Mount Olympus“. Tai milžiniškas darbas, trunkantis 24 valandas, ir jei ne paties Fabre´o pagalba bei kilnumas, nebūtume galėję jo pristatyti festivalyje.

Reikia gerbti ir istoriją, ir kūrėją. Gyvenimas kompleksiškas, turime bandyti suprasti, kodėl nutinka tai, kas nutinka, ir kaip tai gali veikti žmones. Tad ieškojome aplinkybių, kuriomis visi jaustųsi patogiai.

Tad apie pagarbą kalbate festivalio ir menininko bendradarbiavimo kontekste?

Taip.

Supratau. Aš svarstau ir apie publiką - ką ji mano, matydama „Romaeuropoje“ pristatomus autorius su minėtąja patirtimi.

Šis elementas egzistuoja, tačiau žiūrovai drauge regi ir pažįstamą Janą Fabre´ą, jo estetiką, viziją. Mes informuojame auditoriją, dalinamės informacija, ir kiekvienas laisvas rinktis, ateiti ar ne.

Jums kalbant, susidaro įspūdis, kad organizuodamas festivalį pagalvojate apie viską.

Stengiamės. Tačiau visko sugaudyti neįmanoma, tad tikrai daug ką praleidžiame. Pastebėti pokyčius bei įvairius interesus padeda didelė komanda, kurios ženklią dalį sudaro jauni, trisdešimties neturintys žmonės, festivalyje dirbantys kelerius metus iš eilės. Tad dedame visas pastangas, nors ir žinome, jog neįmanoma pasiekti tobulybės.

Kad ir Fabre´o atvejis: šis menininkas - ilgametis mūsų draugas, ir tai, kas jam nutiko... Mes su juo kalbėjomės. Turime gerbti kitų žmonių jautrumą.

Taip pat jums kalbant atrodo, jog santykiai komandoje, su kūrėjais ir su publika yra...

Patys svarbiausi, tikrai! Tai raktinis žodis. Žinoma, jie patiria pakilimų ir nuosmukių - toks gyvenimas. Tačiau būtent santykiai sukuria prasmę viskam, ką darome.

Žiūrovų prašome leisti „Romaeuropai“ tapti tam tikro jų gyvenimo periodo dalimi, tad privalome būti labai atsargūs. Taip pat dirbame su skirtingų lūkesčių bei interesų menininkais - čia jautrumas irgi reikalingas. Bandant tai sujungti, užsimezga santykiai, kurie primena, kokie visi esame trapūs.

Greta minėtų dalykų, stengiamės ir gerai pasilinksminti. Štai šįmet uždarymo renginiuose pustrečio tūkstančio žmonių šokinėjo akademinės muzikos salėje. Itališkas žodis la festa reiškia vakarėlį, tad niekad nepamirštame, jog, kas bebūtų, reikia nepamiršti smagiai praleisti laiką.

-----

Kelionę į „Romaeuropos“ festivalį finansavo Teatro informacijos centras ir Lietuvos Respublikos ambasada Italijoje.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Salonas