Teatras Latvijoje irgi kenčia

Aušra Kaminskaitė 2024 03 01 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Piteris Penas. Sindromas“, režisierius Dmitrijus Krymovas (Latvijos nacionalinis teatras, 2024). Ģirto Raģelio nuotrauka
Scena iš spektaklio „Piteris Penas. Sindromas“, režisierius Dmitrijus Krymovas (Latvijos nacionalinis teatras, 2024). Ģirto Raģelio nuotrauka

aA

Latvijos nacionaliniame teatre vasario mėnesį įvyko dvi premjeros, kurias statė lietuviams pažįstami kūrėjai. Vasario 1-ąją Didžioji salė pasitiko pernai Klaipėdoje „Fragmentą“ pastačiusį Dmitrijų Krymovą ir jo spektaklį „Piteris Penas. Sindromas“. Vos po savaitės, vasario 8-ąją, Naujojoje salėje parodytas Artūro Areimos spektaklis „Kaip tapti nelaimingam?“ pagal Kristinos Marijos Kulinič pjesę.

Atrodo, kad Klaipėdos dramos teatrui bendradarbiaujant su Krymovu pasisekė labiau nei teatro Rygoje komandai. „Fragmentas“ žydi režisūrine meistryste, grąžindamas į teatro sceną stebuklą, apie kurį daug kas kalba, tačiau retai parodo. O štai „Piteris Penas. Sindromas“ apkrautas detalėmis ir elementais, trukdančiais tą stebuklą kurti. Paties Krymovo užrašytoje pjesėje vidurio amžių pasiekęs Piteris Penas (Egonas Dombrovskis) ir jo Fėja (Dita Lūriņa) nebeskraido: į svetimų žmonių namus jie kabarojasi pro langus, padėdami vienas kitam sušvelninti nusileidimo smūgį. Jameso Matthew Barrieʼio romane Piteris Penas su komanda aplanko Vendę, o Krymovo versijoje - Martą, kurią Rygoje vaidina ne profesionali aktorė, bet maža mergaitė (Marta Adamane). Įsisenėjusio sindromo vedamas duetas pasiryžta parodyti mergaitei laužą (angl. bonfire); vos paminėjus tikslą, į sceną suguža Piterio komanda, o tada visi kartu, - taip pat ir mažoji Marta, - iš saugių namų persikelia į svajonių pasaulį.

Krymovas laikomas vienu ryškiausių rusų režisierių, tačiau tėvynės institucijos ne kartą jį įtraukė į pavojingų ar įtartinų žmonių sąrašus. Tiesa, tai netrukdė jam gauti valstybės finansavimą spektakliams ir netgi aukščiausius šalies apdovanojimus.

Pati esu mačiusi vos tris režisieriaus spektaklius, kurių nė vienas nebuvo sukurtas Rusijoje. 2010-aisiais Helsinkyje keliolika kartų rodytas jo darbas „Paryžiuje“, kurį žiūrėti ir garbinti atvyko daugybė rusų teatralų. Reikšminga priežastis buvo ta, kad spektaklyje vaidino Michailas Baryšnikovas, prieš dešimtmečius pabėgęs iš tėvynės ir principingai į ją negrįžtantis.

Antrą spektaklį stebėjau naujame Europos kontekste - „Fragmentas“ Klaipėdoje pastatytas tuomet, kai ruso kūryba Lietuvoje jau kėlė moralinius klausimus. Trečiąjį, - kaip minėta, - Rygoje. Ir nors nedaug pamenu apie Suomijoje 2010-aisiais matytą kūrinį, žinau, kad jį su dabartiniais sieja nostalgijos tema. Tik Helsinkio „Paryžiuje“, nepaisant personažų neišsipildžiusių vilčių, į ateitį ir gyvenimą žvelgta su šiluma bei tikėjimu. O Baltijos valstybėse statytuose spektakliuose skleidžiasi nusivylimas kartas auginusiomis legendomis bei atsisakymas tikėti, jog ateityje įmanomas didesnis džiaugsmas nei patirtas anksčiau.

Į Rygos sceną Piteris Penas atsinešė ne vaikystės lengvumą, o nusivylimą praeities pažadais ir didvyriais. Barrieʼo Piteris Penas - nepaprastai narciziškas vaikas, užsispyręs, laisvas ir savo užstrigimą vaikystėje iš paskutiniųjų laikantis geriausiu dalyku pasaulyje. Krymovo personažo tragedija atvirkščia: Piteris čia - užaugęs, brandus ir nebegali gyventi tuo pačiu, kaip anksčiau, tačiau iš paskutiniųjų kabinasi į senus įpročius. Neviltį stiprina tai, kad bandant sukurti Martai laužą ir parodyti stebuklą, jam pačiam vis skaudžiau smogia realybė. Tai, ką Piteris kadaise laikė išskirtiniais žmonėmis, didžiais nuotykiais ir jų įkvėpėjais, mergaitės akivaizdoje paaiškėja besą šešėliai ir bejėgės figūros. Spektaklyje „Piteris Penas. Sindromas“ režisierius persvarsto savo tautos kultūrą ir jos prasmę: kas liko iš didžiųjų legendų, kurių nebėra kaip perduoti savo vaikams? Ką daryti, kai legendos, su kuriomis užaugo mūsų vidiniai vaikai, šiandien atrodo bevertės arba yra niekinamos aplinkinių?

Spektaklis atrodo asmeniškas, nes jame vaizduojama būtent Rusijos legendų visuma. Jai atstovauja Puškino (ir jo žūties) bei Michailo Čechovo figūros. Nepaisant to, kad kalbama apie šių asmenybių reprezentuojamos kultūros krytį, spektaklyje justi nostalgija ir noras palaikyti legendas. Sunku patikėti (ir drauge pavydu), kad kūrybinis procesas buvo toks sklandus, jog praeities gretinimas su rusų kultūra ir jos ilgesys 2024-ųjų pradžioje buvo praleisti į Latvijos sostinės svarbiausio dramos teatro didžiąją sceną. Galima svarstyti, kad Krymovas kalba apie išaugtas svajones ir nukritusias uždangas - Puškino ir Čechovo personažuose matyti ironijos daigai. Vis dėlto, jų subtilumą nurungia gedėjimo dėl sau artimos ir suprantamos kultūros motyvai.

Tokie Krymovo pasirinkimai atrodo natūralūs ir suprantami - net jei kažkam (man) jie nepatinka, nėra kaip jų smerkti. Tačiau jei toks spektaklis būtų pastatytas Lietuvoje, man artimų vertybių žmones raginčiau jo vengti. Juolab, kad spektaklio meninė kokybė ir netgi režisūrinė struktūra nėra tokio aukšto lygio, kokį Krymovo spektakliuose teko matyti anksčiau. „Piteryje Pene. Sindrome“ daug netvarkos, tekstas perteikia daugiau informacijos nei vaizdiniai, nepavyksta harmoningai laviruoti tarp skirtingų laikų bei erdvių. Lietuviams būtų verčiau sėsti į patogesniu laiku kursuojančius vietinius traukinius ir pažiūrėti „Fragmentą“ Klaipėdoje.

Krymovo spektaklyje personažai kenčia praradę tai, ką turėjo arba tikėjo turį. O štai Artūro Areimos spektaklyje - atvirkščiai. Atsakymą į pavadinime užduotą klausimą „Kaip tapti nelaimingam?“ kūrėjai užkoduoja taip: reikia likti ten, kur esi. Nieko nedaryti. Murkdytis purve ir prašyti išsigelbėjimo iš tame pačiame mėšle skendinčio artimo.

Spektaklis prasideda traukinių / metro stotyje, vėliau persikelia ir į transporto priemones. Po žeme esančių erdvių nepasiekia saulė, o žmonės jas traktuoja tarsi atskirą, mažiau matomą pasaulį, kurio nebūtina saugoti ir kuriame mažiau gėda būti prasčiausia savo versija. Turiu omenyje ne tik prastą savęs reprezentaciją, bet ir nepagarbą sau pačiam(-iai). Civilizuotuose požemiuose žmonės atranda vienas kitą, bučiuojasi, išduoda, pasakoja savo istorijas, ieško supratimo. Kaip ir būdinga Areimos kūrybai, tai - ne tiek fizinis, kiek fiziologinis teatras. Jis išryškina žmonių kūnų ir protų aspektus, kuriuos nemalonu matyti esantiems šalia. „Kaip tapti nelaimingam?“ kūrėjai tokių normų sąmoningai nepaiso.

Areimos spektaklyje, kurį statyti drauge su juo į Rygą vyko Kristina Marija Kulinič (dramaturgija), Monika Poderytė (muzika) ir Kristijonas Dirsė (video menas), meilės siekiama ir telefonu, ir akis į akį, tačiau visuomet ieškomą jausmą tapatinant su kentėjimu. Prašydami būti priimti, pirmiausia jie prašo priimti jų psichologinį skausmą. Jį personažai laiko savo tapatybės esme ir net mylėdami vieni kitus iš tiesų myli vieni kitų neviltį, kentėjimą. „Meilę“ jiems įkvepia ne tarpusavio ryšys, bet bendros patirtys, leidžiančios pajusti, kad šalia esantis žmogus išties žino, ką išgyveni pats(-i).

Regis, panašiai veikia ir Areimos spektakliai: jie gali tapti trumpalaike priebėga galvojantiems, kad gyvenimo negandas (ypač - vienatvę ir pojūtį, jog tavęs niekas nesupranta) kenčia vieni. Tai - reikšmingas momentinis poveikis, drauge keliantis abejonių dėl kūrinio išliekamosios vertės. Norisi klausti kūrėjų, ką su skausmą palaikančia informacija daryti toliau?

Džiugu, kad Rygoje „Kaip tapti nelaimingam?“ savo vertę įsteigė: vietiniai teigia savo šalyje tokio teatro neturėję. Lietuviai šiuo požiūriu yra privilegijuoti - kelis pastaruosius metus labai panašių premjerų reguliariai sulaukiame Artūro Areimos teatro patalpose Baltupių mikrorajone. Tokia patirtis leidžia šią kūrybą įvertinti kaip brandžią meninę išraišką, kuriai žydėti neleidžia jai adekvačios turinio brandos stygius.

Tad su užuojauta ir šiokiu tokiu palengvėjimu galima konstatuoti, kad kultūriškai artimiausioje kaimynėje teatras irgi kartais kenčia. Kenčia menininkai, publika, kokybė. Be abejo, tarsi veidrodis, teatras atspindi kenčiančią žmoniją. Tačiau skausmas - tai ne pasaulio esmė, o jo dalis. Susikoncentravę į jį nebegalime pastebėti milijonų kitų spalvų, o tai reiškia, kad teatrą, menininkus ir žiūrovus skriaudžia ne tiek pasaulis, kiek asmeniniai pasirinkimai.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Užsienyje