Ar Latvijos aktoriai yra privilegijuoti?

Diāna Jance 2023 12 20 lasi.lv, 2023-11-29
Asociatyvi iliustracija. Latvių aktoriai scenoje iš spektaklio „Istorijos tyrimų komisija“, režisierius Alvis Hermanis (Naujasis Rygos teatras, 2019). Jānio Deinato nuotrauka
Asociatyvi iliustracija. Latvių aktoriai scenoje iš spektaklio „Istorijos tyrimų komisija“, režisierius Alvis Hermanis (Naujasis Rygos teatras, 2019). Jānio Deinato nuotrauka

aA

Pastaruoju metu [Latvijos] teatro bendruomenę privertė nerimauti Rygos Dailės teatro direktoriaus Jurio Žagaro pasiūlymas su aktoriais sudaryti terminuotas darbo sutartis.

Interviu naujienų agentūrai LETA jis pareiškė, kad neterminuotos aktorių darbo sutartys nebeatitinka šiandienės situacijos, nes aktoriaus darbo ir profesijos statusas mūsų laikais yra tarsi tam tikras projektas.

Šiai minčiai pritaria ir Latvijos teatro darbuotojų draugijos vadovas, buvęs Nacionalinio teatro direktorius Ojāras Rubenis, kuris rugsėjo 29 d., LTV laidoje „Kultūros šokas“ aiškino, kad problema esą yra susijusi su tuo, kad visada ateina tam tikra akimirka, kai „deja, kuris nors iš aktorių vienai ar kitai įstaigai tampa nebereikalingas“.

Akivaizdu, kad jau nuo devyniasdešimtųjų šaknis įleidusi aktorių neterminuotų darbo sutarčių sistema yra „atitarnavusi“, tačiau taip pat akivaizdu, kad jos pertvarkymas yra neįmanomas, kol nėra sutvarkyta kita pusė - nepasirūpinta pakankamai stora socialine pagalve aktoriams, kurie galėtų nuo to nukentėti.

Kokia sistema yra kitose Šiaurės Europos šalyse? Ar iš tiesų aktoriai Latvijoje iki šiol buvo privilegijuotoje padėtyje? Leidinys „Kultūrzīmes“ pasidomėjo ir apklausė scenos menų lauko profesionalus iš Suomijos, Estijos ir Lietuvos.

Estija: ilgalaikės sutartys ir laisvieji menininkai

„Didesnė dalis žinomiausių aktorių vis dar yra etatiniai aktoriai valstybiniuose ir savivaldybių teatruose. Kai kurie aktoriai, be to, ir tie, kurie yra garsiausi ir paklausiausi, yra neetatiniai darbuotojai“, - leidiniui „Kultūrzīmes“ pasakojo Estijos Muzikos ir teatro akademijos Scenos meno skyriaus vadovas Martas Kolditas.

Estijoje gana daug diskutuojama apie vis menkesnį finansavimą kultūrai ir ginčijamasi, ar paruošiama ne per daug aktorių, tačiau šiuo klausimu teatro profesionalai neturi vienareikšmiškos nuomonės. Pavyzdžiui, Kolditas mano, kad tai netiesa, jis nežino jokios kitos profesijos, kurioje įsidarbinimas net ir iš karto po mokyklos baigimo siektų beveik šimtą procentų.

Estijoje aktorinio meistriškumo mokoma dviejose įstaigose - Taline ir Viljandyje. Estijos Muzikos ir teatro akademija kas dvejus metus parengia 14 studentų, o Tartu universiteto Viljandžio kultūros akademiją kasmet baigia nuo aštuonių iki dešimties jaunųjų aktorių. Viename iš didžiausių šalies teatrų - Talino miesto teatre - nuolatos dirba 32 aktorių trupė. Bet, pavyzdžiui, Rakverėje, kurioje gyvena apie 16 tūkst. gyventojų, teatre nuolatos vaidina 17 aktorių, o problema yra ne aktorių trūkumas, bet nepakankamas mažesnių teatrų finansavimas: „Valstybės skiriamas finansavimas tiesiog palaiko ribotą teatrų biudžetą, todėl neįmanoma priimti daugiau žmonių nuolatiniam darbui. Akivaizdu, kad visi šie parengti aktoriai migruoja į valstybės centrą, ten galima gauti ir daugiau neetatinio darbo“. Estijos seniausiame profesionaliame teatre „Vanemuine“ Tartu, šiemet pristatančiame jau 154-ąjį sezoną, šiuo metu dirba 25 aktoriai.

Teatre kalbama, kad kartais laisvų darbo vietų čia teiraujamasi net porą kartų per savaitę, bet nėra nė vienos laisvos vietos, nors teatro vadovai mielai priimtų į darbą daugiau aktorių. „Vanemuine“ spektakliuose gana dažnai dalyvauja ir kviestiniai aktoriai - laisvieji menininkai.

Panašiai kaip Latvijoje, Estijoje taip pat daug aktorių yra ilgalaikėmis sutartimis susisaistę tik su vienu teatru, tačiau nemažai, ypač pastaraisiais metais, sąmoningai pasirinko laisvojo menininko statusą.

Estijoje įgyjamas aktorinio meistriškumo išsilavinimas yra kokybiškas, pabrėžia Markas Kolditas, nes jis leidžia studentams įgyvendinti ir įvairius šalutinius projektus, be to, absolventai jau dirbdami nepatiria jokių sunkumų: „Estijos teatro scenos meninė ir institucinė įvairovė atitinka mūsų šalies gyventojų skaičių. Be to, Estijai reikalingos abi aktorius rengiančios aukštosios mokyklos, nes programų skirtumai yra esminiai, o meno srityje, siekiant užkirsti kelią stagnacijai ir užtikrinti nenutrūkstamą raidą, konkuravimas yra būtinas“.

Lietuva: daug nuolatinių ir ilgalaikių sutarčių

Garsus lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius (1952-2018) seniai duotame interviu yra sakęs, kad teatro nereikia analizuoti: „Teatras yra teatras. Jį būtų galima įsprausti į kokius nors rėmus, bet tada jis taptų teorija, o aš esu prieš teorijas. Teatras yra spontaniškas - vieną akimirką jis gimsta, o kitą jau numiršta; jame turėtų būti garsų ir kvapų. Jo nereikėtų aptarinėti didingais žodžiais“.

Remiantis Lietuvos kultūros ministerijos statistika, šalyje veikia trys dideli valstybinės reikšmės nacionaliniai teatrai - Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir Nacionalinis Kauno dramos teatras. Dar dešimt teatrų yra valdomi valstybės, veikia aštuoni savivaldybių teatrai, yra ir nemažai nepriklausomų teatrų. Didžiąją finansavimo dalį teatrai gauna iš Kultūros ministerijos ir kitų valstybinių kultūros finansavimo fondų, savivaldybių finansavimas iš viso sudaro tik 15 proc.

Lietuvių teatrologė Monika Jašinskaitė pasakojo, kad visuose valstybės valdomuose teatruose yra gana didelės nuolatinės aktorių trupės, pavyzdžiui, Nacionalinio Kauno dramos teatro trupėje nuolatos dirba 33 aktoriai, pasitaiko ir kviestinių aktorių.

Pagal Lietuvos įstatymus, jei darbo sutartis buvo keletą kartų pratęsta, ji įgyja ilgalaikės sutarties statusą ir nėra nutraukiama, todėl visuose valstybės finansuojamuose teatruose aktoriai dirba pagal nuolatines ir ilgalaikes sutartis.

Savivaldybių teatruose situacija yra panaši, veikia tik vienas savivaldybės teatras, kuriame aktoriai dirba ne pagal nuolatinio darbo sutartį, o pagal projektus. „Manau, kad didžioji dalis Lietuvos didžiųjų teatrų aktorių turi sudarę neterminuotas darbo sutartis“, - svarsto teatrologė, - „Žinoma, patys aktoriai gali jas nutraukti“.

Lietuvoje, panašiai kaip ir kitur, taip pat veikia ir nepriklausomos teatrų kompanijos, kurios aktorius į darbą priima tik konkretiems pastatymams. Pavyzdžiui, Klaipėdos jaunimo teatre visi aktoriai turi laisvųjų menininkų statusą, nors teatre dirba jau ne vienerius metus, tiesa, kaip patikslina Monika Jašinskaitė, „geromis darbo sutartyje numatytomis sąlygomis“, kurios perkeliamos iš sutarties į sutartį. Tuo pačiu su keliais nepriklausomų teatrų aktoriais yra sudarytos nuolatinio darbo sutartys.

Toks nuolatinis darbas kone iki „gyvenimo pabaigos“ turi ir tamsiąją pusę - daugumos aktorių atlyginimai yra maži ir, nors tokios sutartys suteikia tam tikro ekonominio saugumo, aktoriai vis dėlto linkę palikti teatrą ir pradėti kitą karjerą: „Jie nutaria, kad jau gana dirbti už mažą atlygį. Be to, ypač vyresnio amžiaus aktoriams, dar ir trūksta vaidmenų. Esu girdėjusi, kad didieji teatrai vis mažėjančio vaidmenų skaičiaus klausimus sprendžia kiek įmanoma švelniau ir draugiškiau, abiem pusėms naudingu būdu, nesu girdėjusi apie jokius skandalus“.

Lietuvoje yra dar viena problema - jau daugiau kaip 10 metų režisieriai esą skundžiasi, kad yra labai sunku sudaryti repeticijų grafiką, nes papildomų darbų linkę imtis net aktoriai, turintys nuolatines darbo sutartis.  

Jie dirba tiek šou versle, tiek kine, tiek ir nepriklausomuose teatruose, o „didysis“ darbas teatre lieka šešėlyje, kartais net yra laikomas darbu „laisvu nuo darbo metu“. Tokia situacija ypač kenkia didiesiems pastatymams, į kuriuos įsitraukę gana daug aktorių. Monikos Jašinskaitės manymu, viena šios problemos priežasčių yra nepriklausomų teatrų repertuaras - jis įdomesnis, labiau įtraukiantis, be to, dažnai ir geriau apmokamas: „Situacija pradėjo gerėti tik pastaraisiais metais, dabar pradeda keistis finansavimo modeliai. Ilgus metus valstybės finansuojamuose teatruose spektakliai nebuvo tokie įdomūs kaip nepriklausomuose teatruose. Be to - laisvojo menininko darbo užmokestis yra labai motyvuojantis, nes nepriklausomi teatrai moka ne mėnesinį darbo užmokestį, bet tam tikrą užmokestį už kiekvieną suvaidintą spektaklį“.

Suomija: laisvųjų menininkų atlygis daug kartų didesnis

„Net negalėjau įsivaizduoti, kad Latvijoje vis dar egzistuoja darbo sutartys iki gyvenimo pabaigos. Suomijoje ši praktika buvo išgyvendinta praėjusio šimtmečio devyniasdešimtųjų metų pradžioje“, - pokalbyje su leidiniu „Kultūrzīmes“ stebėjosi Suomijos aktorių sąjungos pirmininkas Antti Timonenas.

Suomijoje veikia keturių tipų teatrai - mažiausiai grupei priklauso privatūs, nepriklausomi teatrai, kurie negauna jokio reguliaraus valstybės ar savivaldybių finansavimo. Kiti teatrai - tie, kuriuos finansuoja Kultūros ministerija kartu su miestu. Šiai grupei priklauso ir Suomijos nacionalinis teatras, kuris, nors ir priklauso privačiai kompanijai, gauna valstybės finansavimą bei savivaldybės paramą. „Dar egzistuoja teatrai su labai panašia sistema, pavyzdžiui, teatras, kuriame dirbu ir aš pats - Helsinkio miesto teatras, kurį iš dalies finansuoja Helsinkio miestas“. Yra ir teatrų, kuriuos visiškai išlaiko kuri nors iš miesto institucijų, pavyzdžiui, Juveskiulės teatras.

Tad didžiausias skirtumas - ar teatras priklauso kuriai nors organizacijai, ar yra tiesiogiai valdomas savivaldybės; be to, pagrindinis skirtumas yra finansavimo sistema - jei teatras priklauso miestui, tai, pagal įstatymą, Suomijos valstybės ar miesto visiškai finansuojamas teatras negauna pelno, taigi pajamos ir išlaidos turi būti subalansuotos.

„Tai reiškia, kad jei teatras yra gausiai lankomas ir už bilietus gauna papildomo pelno, teatras šių pajamų negali pasilikti sau, pinigai patenka į bendrą miesto ar valstybės biudžetą. Taigi, jei pasitaiko prastesni metai, tokio tipo teatras neturi apsauginio mechanizmo. Tie teatrai, kuriuos yra įsteigusios draugijos ar kito tipo kompanijos, taip pat gauna valstybės ar savivaldybės finansavimą, bet yra labiau nepriklausomi, jie savo pelną gali pasilaikyti kokiems nors kitiems projektams ar padengti išlaidas, atsiradusias teatrui prastesniais metais. Blogas miestui visiškai priklausančio teatro pavyzdys šiuo metu susiklostė Juveskiulėje, nes miesto ekonomika pateko į gana keblią situaciją, todėl ir teatras turi sumažinti įprastas išlaidas, taupyti lėšas.

Beveik 96 proc. aktorių priklauso Suomijos aktorių sąjungai, iš viso yra apie 1300 darbingo amžiaus narių. Trys šimtai iš jų bent vieneriems metams yra sudarę nuolatinio ar iš dalies nuolatinio darbo sutartis, iš kurių bent 200 sutarčių - „iki gyvenimo pabaigos“. Visi kiti, apie tūkstantis aktorių, yra laisvieji menininkai - gauna atlyginimą tik tada, kai dirba. Suomijos aktorių sąjungos teigimu, kiekviename teatre, gaunančiame valstybės ar miesto finansavimą, yra tam tikras kiekis nuolatinių aktorių. Pavyzdžiui, Suomijos nacionaliniame teatre yra 20 aktorių, dirbančių pagal nuolatinio darbo sutartis, ir bemaž tiek pat - apie 20 - laisvųjų menininkų. Helsinkio miesto teatre dirba 43 nuolatiniai aktoriai ir trys šokėjai, kasmet teatro vadovybė į darbą pritraukia nuo 120 iki 160 laisvųjų menininkų.

„Nėra tiesioginio įstatymo, kuris draustų ar leistų iš darbo atleisti aktorių, turintį ilgalaikę darbo sutartį, tačiau jei kyla problemų, jas bandoma spręsti. Jei jos susijusios, pavyzdžiui, su alkoholio vartojimu, darbdavys turi teisę šį darbuotoją atleisti iš darbo. Tai nėra lengva, bet įstatyme tokia galimybė numatyta. Be to, jei aktoriui spektakliuose trūksta vaidmenų, šis klausimas sprendžiamas; kita vertus, tai nėra tik aktoriaus problema - jei aktorius nori ir sugeba dirbti, režisierius turi pasirūpinti tinkamais vaidmenimis“, - pabrėžia Antti Timonenas. „Nepriimtina, kad režisieriui suteikta galia spręsti, su kuriuo aktoriumi dirbti, o su kuriuo ne. Režisieriaus, o juo labiau teatro direktoriaus pareiga yra užtikrinti sklandų visos trupės darbą“.

Prieš kokius 30 metų ir Suomijoje vyko diskusija apie aktorių darbo sutartis. Kaip teigia Timonenas, teatrų vadovai tikrai mielai būtų pageidavę į darbą priimti vis mažiau nuolatinių darbuotojų ir vis daugiau laisvųjų menininkų, kurie dirbtų tik projektuose. Tačiau taip neįvyko, nes laisvųjų menininkų atlygis yra daug kartų didesnis už nuolatinių aktorių mėnesinį atlyginimą, tad tai būtų tiesiog finansiškai nenaudinga. Jaunų aktorių atlygis Suomijoje yra apie 2700 Eur / mėn.[1] [neatskaičius mokesčių], o tai nėra didelis atlyginimas. „Nuolatinių aktorių trupė teatrui yra didelė vertybė, mes vieni kitus pažįstame, žinome, kaip kartu dirbti. Žinoma, į mūsų trupę lengvai gali įsilieti ir keli jauni aktoriai, bet būtų gana sunku pasamdyti aktorius tik vienam projektui. Mano galva, didelė dalis suomių yra patenkinti dabartine situacija, ja yra patenkinta net teatrų vadovybė“, - teigia Antti Timonenas.

Iš latvių kalbos vertė Agnė Navickaitė

Už leidimą išversti ir perpublikuoti straipsnį „Menų faktūra“ dėkoja svetainės lasi.lv redakcijai.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 


[1] Minimalus darbo užmokestis Suomijoje nėra fiksuotas. 2023 m. jis svyruoja 1500-2000 Eur / mėn. ribose ir priklauso nuo veiklos pobūdžio, darbuotojo įgūdžių ir patirties, geografinės darbo vietos šalies mastu. 2023 m. vidutinis darbo užmokestis Suomijoje yra 3 807 Eur.

Užsienyje