Paryžiaus ruduo: išgyventi ar stebėti?

Ignas Zalieckas 2023 12 02 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio ,,Pono Dézert sekmadieniai“, režisierius ir aktorius Lionelis Dray’us. Nuotrauka iš sceneweb.fr
Scena iš spektaklio ,,Pono Dézert sekmadieniai“, režisierius ir aktorius Lionelis Dray’us. Nuotrauka iš sceneweb.fr

aA

Paryžiaus rudens festivalis kaip visada vaisingas, gausus žymiausių teatro asmenybių, trupių ir pasirodymų, savo siūlomais kontekstais leidžiantis iš dalies įvertinti didžiųjų šiuolaikinio teatro  organizacijų būklę. Koks šiandien yra teatras? Atsakyti į tai sudėtinga, veikiausiai neįmanoma, bet ir neverta. Taigi, šįkart nusprendžiau apžvelgti frankofoniškų monospektaklių perspektyvą ir jų bruožus per du šiųmečiame festivalyje pristatytus darbus. Tai - François Gremaud ,,Karmen“ interpretacija, užbaigianti trilogiją apie tragiškas moterų figūras klasikiniame scenos mene, ir Lionelio Dray´aus ,,Pono Dézert sekmadieniai“.

Stebint kūrėjų iš Šveicarijos bei Prancūzijos darbus atrodo, kad pagrindinė abiejų menininkų užduotis - kelti klausimą apie šiandienos žiūrovo ir visuomenės vaizduotės pajėgumą. Natūralu, kad šiandien prieinama prie šio klausimo, kai vidines individų vizijas pakeičia dirbtinio intelekto peizažai bei žodžių žaismas ,,Chat GPT“ programoje. Neneigsiu, šis klausimas yra dvilypis. Vis dėlto darbo optimizavimas meniniu požiūriu, tikėtina, mažina ir žiūrovo aprėptį. Todėl dabartiniai teatro menininkai scenovaizdžiu grįžta prie Peterio Brooko tuščios erdvės, o režisūriniu aspektu bando sugrąžinti žiūrovus į vaikystę. Tik vaikystė, šiuo atveju, ne bet kokia, išskiriamas esminis elementas - gebėjimas pasakoti istoriją, įsijaučiant į galybę personažų, pajaučiant pievos, upės, medžių kvapą, nors ir sėdint buto virtuvėje.

Būtent tokiu principu François Gremaud pasakoja apie operos ,,Karmen“ sukūrimą, jos kontekstus bei perpasakoja patį Bizet kūrinio naratyvą. Ji - Karmen - pirštu rodo į dvi kėdes, kita ranka pamoja iš kulisų turintiems ateiti personažams, kuriuos ji pati ir suvaidina. Aktorei ir režisierei pritaria keturios muzikantės, kiek pagyvinančios atmosferą. Kita vertus, muzika suveikia kaip stimuliantas, leidžiantis lengviau atrakinti vyksmą ir vaizdinius, bet apie tai - vėliau. Taigi, tokioje dvipolėje erdvėje susiduri su dvi valandas trunkančiu, tradicinio prancūziško, tekstinio teatro benefisu, kuriame netyčia imi pastebėti sąlyginius vaizduotės trūkumus ir kritikuoti, kodėl viskas pateikiama tarytum Sorbonos literatūros paskaitoje, kai dėstytojas be perstojo skaito iš atsineštos krūvos lapų ir kartais pats pasimeta, apie ką kalba. Gremaud spektaklio dramaturgija - redukuota ,,Karmen“, kurioje suteikiama erdvės aktorės operinėms variacijoms bei klounados elementams, bandant imituoti senosios operos veikėjus. Pasakojimo struktūra nestebina, kaip ir minėjau, kiek panaši į paskaitą, pasitelkiamas istorinis kontekstas, personažų analizė, tiesioginės naratyvo ištraukos, citatos, o studentų dėmesiui išlaikyti pridedami garsiniai elementai. Taigi, šis darbas savo pasakojimo galimybėmis sugrąžina pirmapradį pasakotoją.

Kita vertus, Lionelio Dray´aus spektaklis ,,Pono Dézert sekmadieniai“ - jau kiek kitoks. Visų pirma, tęsiant dramaturginį diskursą, naratyvo pasirinkimas atrodo postmodernus. Pasakojimas konstruojamas aplink trūkinėjančius vienos pono Dézert dienos momentus, stebint vietinio laikraščio surengtą režisierių atranką ekranizuoti Mirmonto apsakymą. Pasakojime pasitelkiami mistiniai intarpai (pavyzdžiui, hienos pasirodymas) ir Prancūzijos ,,Naujosios bangos“ kino scenarijaus elementai. Vis dėlto ir šiame spektaklyje išnyra pirmapradis pasakotojas ir tiesioginis istorijos perteikimas, kitaip tariant, istorija girdima ,,iš pirmų lūpų“. Laimei, tai sudaro tik trečdalį valandą trunkančio spektaklio ir keletą kitų trumpų intarpų, nes vėliau kelią pastoja Jeanas-Lucas Godardʼas. Neslėpsiu meilės šiam kino režisieriui ir pelnytai tituluojamam genijui, pasaulį palikusiam praėjusių metų rugsėjį. Būtent kartu su juo užgimsta spektaklio drama ir moralinis klausimas, išsivystantis iš vaizduotės trūkumo problemos - ar šiandienos žmogus nebegali priimti kūrėjo kančios?

Žvelgiant į žiūrovą atrodo, kad svarstymai, kiek komiški apmąstymai, susivedantys į trumpas ir tobulas frazes, publikai kelia nuolatinį juoką. Kas slypi po šiuo šaržu? Liūdna šypsena. O tokių būta nedaug... Taigi, grįžtant prie spektaklio naratyvo, verta paminėti, kad lyginant su François Gremaud darbu, šis spektaklis veiksmingiau ir aštriau skatina vaizduotę. Tiesa, fantazijos elementų čia daugiau. Jie atsiskleidžia Godardʼo pasakojime apie tragišką dieną, kai autobuso vairuotojas nebegali sustoti, pakyla į Mėnulį ir žūva. Šalimais šių vaizdinių Jeanas-Lucas pasakoja, kaip jis įsivaizduotų kiekvieną sceną, o prie to prisideda scenografijos elementai - laikraščiais aplipdyta skelbimų lenta, biuro stalas, kėdė, keletas kraujo dėmių, dešimtys nedidelių akmenų, gulinčių ant stalviršio. Vis dėlto šie scenovaizdžio elementai - skatinamosios paskirties, neleidžiantys žiūrovui prarasti dėmesio. Taigi, draminiu požiūriu Lionelio Dray´aus darbas iškeltą užduotį - stimuliuoti žiūrovo vaizduotę - įvykdo geriau.

,,Pono Dézert sekmadieniai“ dėmesį išlaiko ir dėl aukščiausios klasės Dray´aus aktorinio meistriškumo. Jis įgyja visų personažų, pasirodančių per vietinio laikraščio surengtą atranką, balsus. Aktorius suvaidina viską - hieną, Godardʼą, patį kiną, apokalipsę, televizijos reklamą, - tokiu būdu atverdamas vis gilesnę pono Dézert melancholišką sielą. Akivaizdi fizinio teatro, galbūt net Jacquesʼo Lecoqʼo mokyklos, įtaka, prie kurios prisideda gausūs klounados elementai - į metateatrinį lygmenį perkeltos grimasos, miltais tarsi klouno kauke papuoštas veidas, šaržuoti judesiai, triukai (iš skėčio byrantis karštų metalo atplaišų lietus), konfeti ir t. t. Vis dėlto labiausiai monospektaklyje sužavi Dray´aus gebėjimas valdyti kūną įsijaučiant į skirtingus personažus, - to ypač trūko Gremaud ,,Karmen“. Šveicarės monospektaklis prailgo dėl atsikartojančių kiekvieno personažo fizinių motyvų ir per didelės teksto gausos, kuri apribojo aktorės judesius. Vienintelis stiprus jos vaidybinis aspektas - tai balso diapazono valdymas, suteikęs galimybę atskirti personažus.

Iš esmės abiejų spektaklių veikėjai gyveno tuščiose erdvėse, kuriose, atrodo, nieko netrūko. Tokia scena metė iššūkį patiems aktoriams. Galbūt skambės pompastiškai, bet tai atrodė kaip kova, lydinti iki pat kiekvieno iš kūrėjų galimybių ribos. Vis dėlto įkūnyti daug personažų, atrandant vis naujas jų savybes, yra sudėtinga. Kol Gremaud per pirmąjį pusvalandį net nepajudino kėdžių ir  jas naudojo tik pagal paskirtį, Dray´us spėjo pažaisti daugeliu objektų, atrasdamas skirtingas jų savybes, panaudodamas kiekvieną spalvą, lentos dėmes, miltus, personifikuodamas akmenis. Taigi, prancūzų kūrėjo spektaklyje scena pulsavo gyvybe, o Gremaud darbe jos trūko ir scenografija veikiau priminė nebaigtą pasirodymui ruošti sceną ar tuščią repeticijų salę, kurioje aktorė dar sunkiai galėjo įkvėpti pasakojimui gyvybės.

Galiausiai, užpildyti apytuštei erdvei, abu kūrėjai neabejotinai drąsiai pasitelkė muziką. Kodėl drąsiai? Jie naudojo ypač klišinius elementus: žinoma, Gremaud neturėjo didelio pasirinkimo ir varijavo Bizet melodijomis, o Dray´us pasitelkė standartinį džiazą, primenantį šešiasdešimtųjų ir septyniasdešimtųjų kino filmus. Tokio pobūdžio muzika yra naudinga bandant apeliuoti į asociatyvinį mąstymą. Būtent šie pasirinkimai indikuoja mano hipotezę apie kūrėjų norą stimuliuoti žiūrovo vaizduotę, tarytum grąžinti ją iš paralyžiaus. Vėlgi, ,,Karmen“ visa tai nesuveikia, nes, atrodo, nuolat laukiau, kada iš už kampo išlys gyvi personažai, užgros orkestras, suskambės duetai ir arijos. Tuo metu ,,Pono Dézert sekmadieniai“ tapo atgaiva ir tobulu garso bei vaizdo deriniu. Neslėpsiu, Godardʼo ir džiazo kombinacija yra tikrai puiki bei verčia iš dalies atsisakyti „objektyvumo“.

Taigi, apmąstant visus paminėtus elementus, peršasi išvada, kad frankofoniškas teatras ir šių dviejų autorių kūriniai siūlo galimybę atitrūkti nuo realybės per šaržuotus personažus ir valingą natūralumo trūkumą. Vis dėlto tokio pasirinkimo nesinori vertinti vienpusiškai. Pasaulinio chaoso ir tragedijos kontekste, pavargusiam žiūrovui (šį aspektą prancūziškame diskurse tenka vertinti skeptiškai) pasiūloma atgaiva bei juokas, kaip įrankis gyventi. Štai toks kunderiškas šis Paryžiaus ruduo, kuriame tvyro būties lengvumas ir ne visai rimtas požiūris į tragiškas asmenybes. Galbūt taip ir reikia?

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Užsienyje