Šiaurės šalių teatro tyrėjų konferencijai pasibaigus

Martynas Petrikas, Asta Petrikienė 2023 11 25 menufaktura.lt
Akimirka iš Šiaurės šalių teatro tyrėjų asociacijos surengtos konferencijos „Vaidyba, reakcija, įveiksminimas: scenos menų teorija ir praktika“, vykusios Rygoje. Aijos Melbārde nuotrauka
Akimirka iš Šiaurės šalių teatro tyrėjų asociacijos surengtos konferencijos „Vaidyba, reakcija, įveiksminimas: scenos menų teorija ir praktika“, vykusios Rygoje. Aijos Melbārde nuotrauka

aA

Šių metų lapkričio 2-4 dienomis, Rygoje vyko tarptautinė mokslinė Šiaurės šalių teatro tyrėjų asociacijos (Association of Nordic Theatre Scholars (ANTS)) konferencija. Organizatoriai (Latvijos teatro darbuotojų asociacija ir Latvijos kultūros akademija) pasiūlė apsvarstyti temą „Vaidyba, reakcija, įveiksminimas: scenos menų teorija ir praktika“ (Acting. Reacting. Enacting. Theory and Practice of Performing Arts) ir subūrė tris dešimtis teatro, šokio bei kitų sričių tyrėjų mokslinei diskusijai apie vaidybą, reagavimą ir įveiksminimą scenos menų kontekste. Šiuolaikinių scenos menų formų ir socialinio įsitraukimo įvairovė vis labiau persipina, dažnai kvestionuojamos ribos tarp realaus gyvenimo ir meno. Šie procesai, anot organizatorių, skatina apmąstyti šiuolaikinio teatro ir performanso kultūros dabartį bei istorines šaknis, taip pat - tradicijas ir inovacijas, kurios randasi kaip reakcija į įvairius socialinius kontekstus ir iššūkius ar iš naujų scenos menų koncepcijų poreikio.

Kviestinius pranešimus konferencijoje skaitė trys režisierės - Krista Burāne (Latvija), Kertu Moppel (Estija) ir Uršulė Bartoševičiūtė (Lietuva). Visuose pranešimuose teorinės perspektyvos darniai derėjo su pranešėjų kūrybos pavyzdžių pristatymu, ir visi atskleidė giminingas, bet vis kitokias teatro paskirties ir atsakomybės sampratas. Atliepdamos konferencijos temą Moppel ir Bartoševičiūtė analizavo politinius teatro efektus. Pirmuoju atveju pristatyta aktyvi teatro pozicija estų politinio gyvenimo radikalėjimo atžvilgiu. Antruoju - teatro atsakomybė lyčių lygybės tvirtinimo procesuose. Abiem atvejais pranešėjos rėmėsi aiškia teatro kaip reikšmingo visuomenės kaitos faktoriaus samprata. Pavyzdžiui, Bartoševičiūtė savo pranešime aiškiai įvardijo savo pačios taikomus konkrečius veiksmus, kurie repeticijų etape padeda adekvačiai atsižvelgti į dalyvių lyties, galios ir ribų nustatymo situaciją. Režisierės įvardytuose septyniuose veiksmuose (nuo dramaturgijos pasirinkimo iki repeticijų režimo ir vyraujančio tono nustatymo) atsiskleidė darbo metodas su sąmoningai integruotu jautrumu galios dinamikai lyties požiūriu ir saugios erdvės sukūrimo imperatyvu. Bartoševičiūtė pademonstravo, kaip skirtingai šis metodas rezonuoja Ukrainos, Islandijos, Vokietijos ir Lietuvos teatro kontekstuose. Burānės pranešimas išsiskyrė dar platesne teatro poveikio samprata. Teatrą režisierė irgi vadina „globos forma“, tačiau drauge su žmonėmis ar jų grupėmis ši globa apima ir aplinką. Trijuose savo spektaklių pavyzdžiuose Burāne atskleidė pastangas kurti geresnę bendrabūvio erdvę ne tik individams, bet ir nežmogiškosioms būtybėms. Toks posthumanistinio pobūdžio jautrumas įprasto formato dalyvaujamojo, vietos ir dokumentinio teatro pavyzdžiams suteikė šiuolaikišką tembrą.

Kviestiniuose pranešimuose nužymėtas temas bendrosiose sesijose įvairiopai plėtojo kiti pranešėjai. Konferencijos tema nulėmė tai, kad pranešimuose dominavo vaidybos problematika. Pagrindinės analitinės perspektyvos, kurias šį kartą atskleidė mokslininkės ir mokslininkai iš Baltijos ir Šiaurės šalių, Šveicarijos, Jungtinės Karalystės ir kt., siejosi su vaidmens kūrimo anatomija, politiniais vaidybos efektais bei aktorių darbo ir kūrybos sąlygų gerinimu.

Šiuolaikiniam Vakarų teatrui drauge su kitais paradigminiais pokyčiais tolstant nuo režisūrinio modelio kinta ir aktorių įtaka spektaklio temai, formai, paskirčiai. Kaip pastebėjo dr. Ramunė Balevičiūtė, skirtingai nei Bertoldo Brechto ar Jerzyʼio Grotowskio laikais, naujausios vaidybos teorijos artikuliuojamos pačių aktorių, taigi vaidybos ir ypač vaidmens kūrimo procedūros juda nuo užduoties vykdymo saviraiškos link. Anot mokslininkės, viena iš priežasčių, skatinančių menininkus formuluoti savo veiklos teoriją, yra sparčiai populiarėjantis meninio tyrimo formatas. Dažname šiuolaikiniame spektaklyje aktoriai neįkūnija fikcinio veikėjo ir nereprezentuoja kito, teigė dr. Rūta Mažeikienė, kurios pranešimas buvo skirtas nuo tradicinių modelių nutolstančios vaidybos formoms. Šią temą remdamasi poststruktūralistinėmis prieigomis (konkrečiai - Félixo Guattari ekosofijos idėja) savaip išplėtojo dr. Małgorzata Budzowska. Mokslininkė teigė, kad privačios aktoriaus ir kolektyvinės kūrybos ekosistemų persiklojimas yra savitas reiškinys, gerai matomas postdraminio teatro estetikoje, kur scenoje aktoriai reprezentuoja save, o ne personažą.

Vaidyba vaikams skirtuose spektakliuose yra ypatingas atvejis ir dokt. Ilze Kļaviņa, remdamasi Lisės Hovik ir Lisos Nagel pasiūlyta klasifikacija, nusakė jos įvairovę nuo pilno susitapatinimo su personažu (ir maksimaliai kontroliuojamo įspūdžio) iki realiu laiku įvykstančios unikalios improvizacijos (ir žaismingo chaoso sukūrimo). Istoriniams vaidybos stiliams ir praktikoms buvo skirta kolektyvinė dr. Ullos Kallenbach, dr. Annelis Kuhlmann ir dr. Magnuso Tessingo Schneiderio sesija. Mokslininkai, apžvelgdami Danijos menininkų Giuseppeʼės Siboni, Johannės Louisės Heiberg ir Williamo Blocho karjeras, atskleidė XIX a. įvykusią aktoriaus ir vaidmens ryšio kaitą. Paaiškėjo, kaip rašytiniai šaltiniai (spaudos pranešimai, memuaristika, kelionių dienoraščiai ir pan.) sukonkretina estetines kategorijas: gero skonio etalonas, prancūziškoji klasicistinė mokykla XIX a. pradžioje pasirodo senstelėjusi, amžiaus viduryje dar neseniai naujoviškas romantinis stilius jau reakcingas, o amžių sandūroje besitvirtinęs realizmas - paradoksaliai neįtikinantis (pavyzdys - aktoriai, siekdami tikroviškumo, rūko scenoje, dėl prasto vėdinimo dūmai nesisklaido ir galiausiai uždengia vaizdą). Keli pranešimai nagrinėjo neprofesionalų vaidybą. Dr. Jurgita Staniškytė, palygindama dviejų spektaklių - „Žalia pievelė“ ir „Supergalios“ - kūrybinius principus, atskleidė, kaip pirmajame pilnai neišnaudojamas kritinis teatro potencialas, nes nedekonstruotos asmeninės neprofesionalų istorijos tampa nauja autofikcija, o antrajame - priešingai, įveiksmintas negalios performatyvumas tampa spektaklio veikėjų įgalinimo prielaida.

Antroji potemė - politiniai vaidybos efektai - buvo konferencijos pranešėjų susieti su istorinės atminties, kolektyvinės tapatybės bei karo veiksmų reprezentacija. Labai skirtingi Dr. Zanės Radzobės ir dr. Hedi Liis Toome pranešimai užmezgė tarpusavio dialogą apie scenos menų vaidmenį visuomenės radikalėjimo procesuose. Pirmoji mokslininkė polemiškai teigė, kad šiuolaikinė Alvio Hermanio kūryba ir vieši pasisakymai prisideda prie konspiracijos teorijų sklaidos. Antroji - pademonstravo, kaip priklausomai nuo konteksto kinta nacionalinių simbolių konotacijos. Toome analizavo Tõnio Mägi dainos „Aušra“ (Koit) atvejį, kur patriotinis simbolis degeneravo ir buvo pradėtas tapatinti su toksišku nacionalizmu. Istorinės atminties bei sparčiai istoriją rašančių dabarties įvykių reprezentaciją aptarė dr. Siemke Boenisch, dokt. Justina Paltanavičiūtė ir dr. Anneli Saro. Pirmuosius du pranešimus susiejo temos chronologija: Boenisch analizavo Antrojo pasaulinio karo, o Paltanavičiūtė - Holokausto atminties įveiksminimą šiuolaikiniuose spektakliuose. Šiems dviem tyrimams savitą kontekstą suteikė Saro pranešimas apie karo Ukrainoje reprezentaciją Estijos teatruose. Reikšminga tai, kad Norvegijos ir Lietuvos menininkai Antrojo pasaulinio karo ar Holokausto atmintį linksta pateikti kaip individualaus patyrimo pagrindu žiūrovui inspiruojamą prisiminimą. Tuo metu karą Ukrainoje reflektuojantys Estijos menininkai, pasak Saro, šiuo metu yra liminalioje situacijoje antropologiniu požiūriu. Tokia situacija susiklostė dėl dvigubo meninio (kaip pateikti karo temą scenoje neturint nei emocinės distancijos, nei laiko perspektyvos) ir socialinio (kaip kalbėti apie karą su skirtingomis (estų ir rusų) auditorijomis) iššūkio. Ši aplinkybė, tikėtina, sąlygoja tai, kad karo Ukrainoje refleksija spektakliuose kartais pasireiškia netiesiogiai, per potekstę (pvz., 2023 metų „Makbeto“ pastatyme, rež. Ene-Liis Semper ir Tiitas Ojasoo).

Jungiamąja grandimi tarp pranešimų apie politinį aktyvizmą ir aktorių darbo sąlygų gerinimą tapo feministine teorija pagrįsti tyrimai. Pavyzdžiui, dr. Riina Oruaas atskleidė esminį pokytį šiuolaikinio performanso menininkių savimonėje: emancipaciją žadantis performanso menas imtas suvokti kaip turintis savitas vidaus taisykles, hierarchijas ir apribojimus. Dėl šios priežasties menininkės nustoja kvestionuoti taisykles ir ima jomis žaisti taip destabilizuodamos vieną ar kitą moters reprezentacijos konvenciją.

Aktorės galimybės kontroliuoti savo karjerą piramidinės ir išskaidytos teatro vadybos sistemose buvo dokt. Monikos Jašinskaitės tema. Mokslininkė teigia, kad pirmoji (ir dažniausiai sutinkama) sistema yra palanki terpė vadinamajai simbolinei prievartai (Pierreʼo Bourdieu terminas), kur individai prisitaiko internalizuodami ir normalizuodami išorės diktuojamas dažnai nedraugiškos kūrybos proceso nuostatas. Atlikusi norminių dokumentų tyrimą, dr. Zane Kreicberga empiriškai pagrindė panašų teiginį: Latvijos teatro sistemoje aktoriai postuluojami kaip svarbiausi kūrėjai, tačiau darbo reglamentavimo požiūriu jie turi mažiausiai teisių. Vadybos modelių įtaka kūrybiniam rezultatui yra dr. Vēsmos Lēvaldės bei dokt. Sigitos Ignatjevos tyrimo objektas: mokslininkės tiria, kaip vadybinė strategija koreliuoja su teatro dalyvavimu prestižinių festivalių programose, gautais apdovanojimais ir palankiomis recenzijomis. Šių eilučių autorius savo pranešime pristatė pradinius rezultatus, gautus tiriant Lietuvos teatro kūrėjų pasirengimą naudoti skaitmenines technologijas kūrybos procese.

Apžvalgą dera baigti Helsinkio universiteto profesorės emeritės Pirkko Koski mintimis. Mokslininkė pasidalijo pastabomis apie ANTS įkūrimą ir pagrindinį, nesenstantį siekinį: tarptautinės mokslinės diskusijos būdu gilinti ir plėtoti teatro tyrimų imtį, teoriją ir metodologines taktikas. Inicijuodama tarptautinį mokslininkų susitikimą ANTS konferencija kasmet šiame kelyje žengia naują žingsnį[*].

Dalyvavimą konferencijoje finansavo Scenos meno kritikų asociacija

Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 00 Eur).


[*] Daugiau informacijos apie ANTS veiklas ir jos leidžiamą mokslinį žurnalą Nordic Theatre Studies: https://tidsskrift.dk/nts/index

Užsienyje