Apie vaikus, kurie drįsta neišpildyti lūkesčių

Aušra Kaminskaitė 2024 02 27 LRT.lt, 2024-02-10
Scena iš spektaklio „Patina“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2023). Sauliaus Jankausko nuotrauka
Scena iš spektaklio „Patina“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2023). Sauliaus Jankausko nuotrauka

aA

Pirmą vasario savaitgalį „Labas rytas, Lietuva“ vedėjos svečio paklausė, ar tyrimais įrodyta, kaip vaikai keičia poros santykius. Laidoje lankęsis psichoterapeutas Dainius Jakučionis patikino, kad statistiškai vaikai santykius blogina. Atsakymą jis grindė lūkesčių neatitikimu: „Reikia suvokti, kad vaikai neturi atnešti gėrio ir grožio į mūsų gyvenimą. Vaikai gimsta tam, kad jie augtų ir gyventų. O mes jau jiems sukuriam kažkokį lūkestį.“

Tą patį savaitgalį Vilniaus valstybinių teatrų scenose pasirodė du spektakliai, netikėtai sujungti būtent nerealistinių lūkesčių savo vaikams temos. Sąsajas laikau staigmena, nes pjesės, pagal kurias statyti spektakliai, idėjiškai ir stilistiškai skirtingos. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre gastroliavo Šiaulių dramos teatras su spektakliu „Patina“, kurį Eglė Švedkauskaitė pastatė pagal Virginijos Rimkaitės pjesę. Joje pasakojama apie šeimą, kurios nariai vieni į kitus kreipiasi mandagiu „jūs“ ir veikia pagal aiškias funkcijas, kurias sureguliuoja metodus iš savo tėvų perėmusi Motina.

Tą pačią dieną Valstybiniame jaunimo teatre įvyko Igno Jonyno premjera pagal žymaus prancūzų rašytojo ir režisieriaus Floriano Zellerio pjesę „Sūnus“. Tai - trečioji dalis (po „Tėvo“ ir „Mamos“) trilogijos, kurioje kalbama apie rimtų psichologinių problemų ar ligų užkluptus žmones bei jų artimuosius. „Sūnuje“ psichologiškai nuosekliai ir tiksliai atveriamos depresija sergančio paauglio ir žinių su tuo susitvarkyti neturinčių tėvų elgesio anatomijos.

2022-aisiais pats Zelleris pagal savo pjesę režisavo filmą, kurį 2023-iųjų pavasarį matėme ir Lietuvos kino teatruose. Tačiau Jaunimo teatro spektaklyje nereikėtų ieškoti filmo atgarsių. Šis „Sūnus“ - kur kas labiau Jonyno nei Zellerio kūrinys, prisodrintas režisūrinių sprendimų, užgožusių rašytojo atvertą ir suvaldytą gilumą.

Zellerio pjesių trilogija yra tobula medžiaga psichologiniam teatrui, kurio tradicijos Lietuvoje senesnės nei bet kurio kito. Regis, jas statant pakaktų pasirinkti gerus aktorius (jų Lietuvoje netrūksta) ir leisti jiems esamuoju laiku plėtoti, o žiūrovams - patirti sudėtingą pasaulį, kurį išgyvena pažeistų smegenų žmogus bei jį supantys aplinkiniai. Panašiai su pjese „Tėvas“ pasielgė kūrėjai Vilniaus senajame teatre. O štai Jonynas pasirinko sudėtingesnį kelią, kurį drįstu laikyti nepasiteisinusiu.

Zellerio „Sūnaus“ centre - išsiskyrusi šeima. Tėvas paliko žmoną ir sūnų radęs naują mylimąją, su kuria jau augina naujagimį. Motina viena augina paauglį, kuris (regis, po skyrybų) pradeda elgtis neįprastai: neina į mokyklą, yra nuolat nelaimingas ir galiausiai pasiprašo gyventi pas tėvą. Taip žengiama į istoriją, kurioje personažai laviruoja tarp sunkesnių ir lengvesnių laikotarpių bei atsisako suvokti, kad ne visi pasakojimo dalyviai vadovaujasi logika ir išgyvenimo instinktu.

Scenoje Jonynas užrašė savo dramaturgiją. Zellerio visumos, regis, nebeliko; depresijos ir depresyvumo pojūčius režisierius vaizduoja fiziniais aktorių veiksmais bei režisūrinėmis metaforomis. Nestabilaus pasaulio pojūtis parodytas tai į vieną, tai į kitą šoną virstančia pakyla, ant kurios sergantysis stovi kur kas stabiliau nei jo pasaulio jausti ir suprasti negalintys artimieji. Tarp naujos žmonos (Paulina Taujanskaitė) su nauju sūnumi ir sūnaus iš pirmos santuokos siūbuojantis stalas neleidžia Tėvui (Aleksas Kazanavičius) ramiai pavalgyti, taip, matyt, iliustruojant poreikį nuolat laviruoti ir dėl to kenčiančius kasdieninius poreikius. Kone choreografinės Motinos (Neringa Varnelytė) personažo isterijos turbūt ženklina jos vidinę paniką dėl Sūnaus (Martynas Berulis) ir abejones savo motinystės įgūdžiais bei sprendimais. Taip pat - galimybę, kad Motinos elgesys ar genai galėjo turėti įtakos Sūnaus būklei. O tokie sprendimai kaip ašarų ar kraujo iliustravimas iš sodo žarnos purškiamu vandeniu prasmių apskritai nepasiūlo.

Svarbu įvertinti režisierių už tai, kad jis lieka ištikimas sau pažįstamam ir artimiausiam stiliui. Tai kur kas svarbiau nei atitikti kažkieno įsivaizdavimus ar lūkesčius. Problemiška, kad Zellerio pjesei tokia išraiška nėra palanki. Tekste veiksmas ir idėjos diegiami nuojautomis ir vos pastebimomis, itin reikšmingomis detalėmis. Tad režisūrinės metaforos ir ankstesnių laikų teatrui būdinga emocijų bei scenografijos didybė suplokština talpius ir trapius niuansus.

Jonyno istorijoje vaizduojami galią turintys, tačiau išminties stokojantys tėvai, kurie išnaudoja vaiką tenkindami savo emocinius poreikius ir nėra pajėgūs suvokti, kad sūnui būtina profesionali pagalba. O jaunasis Nikolia primena piktybiškai manipuliuojantį paauglį. Susidaro įspūdis, kad per režisūriniams sprendimams įgyvendinti reikalingas funkcijas aktoriai neturi pakankamai erdvės ir galimybių parodyti sugniužusius žmones. Šiek tiek išgąsdina ir Psichiatro personažo (Juozas Pocius) traktuotė: rodomas ne vienintelis ligoniui išties padėti galintis žmogus, o komiškas, dėmesio neišlaikantis, bejėgis senis. Čia perskaitome idėją: gydytojai yra šarlatanai ir verti dar mažiau pasitikėjimo nei apie ligą menkiausio supratimo neturintys tėvai.

Zellerio pastatytame filme kitoks ne tik gydytojas, bet ir tėvų bei pamotės personažai. Pastarieji vaizduoti kaip žmonės, klystantys dėl sunkių gyvenimo aplinkybių. Pirmiausia - dėl savo pačių išgyvenimų bei traumų, taip pat - dėl įsitikinimų, kad jų neglostantis pasaulis (tad ir jų vaikas) yra jiems skolingas. Ir dar dėl baimės suvokti, kad norint pakeisti situaciją privalu atsiverti nežmoniškų pastangų reikalaujančioms naujoms žinioms bei patirtims.

Jonyno „Sūnaus“ tėvai patys nesupranta, kad kelia vaikui reikalavimus būti laimingam, daug pasiekti ir pateikti sėkmingą tėvystę įrodančius rezultatus. O štai Virginijos Rimkaitės pjesėje „Patina“ šeimos motina puikiai suvokia reguliuojanti vaikų gyvenimus ir laiko tai kasdienybės strategija. Vienam sūnui ji nurodo, kada, kokia ir kam reikalinga gyvenimo partnerė. Ir tai nieko baisaus, palyginti su antram vaikui užprogramuota funkcija būti potencialiu pirmojo širdies donoru.

Vizualiai patrauklų, tačiau moraliai atmestiną pasaulį Švedkauskaitė pasirinko vaizduoti šalčiu ir sterilumu dvelkiančia stilizacija. Nubalintoje dviejų, vienas už kito Onos Juciūtės pastatytų kambarių scenografijoje veikia gedintys, juodai Elvitos Brazdylytės aprengti namų gyventojai ir pilkai dėvintys svečiai. Greitai suprantame, kad namiškius sieja tuščiai dalykiški santykiai: vieni į kitus jie kreipiasi pagarbiu įvardžiu „jūs“ ir daugiau ar mažiau paniurzgėję galiausiai klauso namų patinos - Motinos (Vilniuje vaidino Nomeda Bėčiūtė) - paliepimų.

Tėvų ir vaikų santykiai, kartų kaita bei jos pasekmės yra Švedkauskaitės kūrybos ašis. Daugumoje spektaklių ji tyrinėja žmones ir (jų) istoriją, ieškodama dabartį paaiškinančių atsakymų. „Patinoje“ į atsakymus nepretenduojama. Rimkaitė užrašė intriguojantį detektyvą, kurio detalių nedera išduoti. O režisierė su pjese pasielgė priešingai nei „Sūnų“ interpretavęs Jonynas: scenoje išplėtojo užrašytą kūrinį, neužkraudama jam papildomų interpretacijų.

Kaip minėta, „Patiną“ spektaklio autorės papildė vizualine ir vaidybine stilizacija. Kabėti ir judėti aktorius ir aktores skatina ne psichologinė motyvacija, o poreikis atlikti funkciją. Tai logiškai ir efektingai perteikia pjesėje užrašytų santykių esmę. Stilizacija tokia stipri, kad aktoriams jausmingiau pratrūkus sunku suprasti, ar jie vykdo režisierės paliepimą, ar tiesiog suklumpa atlikdami savo darbą. Emocionali išraiška sužmogina personažus ir grąžina žiūrovus į patogų, gerai pažįstamo ir psichologiškesnio, bet nebūtinai įtikinamesnio teatro pasaulį.

Visgi didesnę spektaklio dalį aktoriai išlaiko stilistiką, nuosekliai stiprindami pjesėje užrašytas užuominas. Šios įkvepia žiūrovus kurti savo pasaulius: savarankiškai plėtoti aktorių sujudintas asociacijas arba sekti pjesės detektyvą. Būtent taip plėtojamas spektaklio veiksmas, nes scenoje dėl išraiškos griežtumo ir sterilumo beveik nieko nevyksta. Didžiausias kūrinio trūkumas tas, kad laukti naujų kontekstus atveriančių detalių prailgsta ir pabosta. Spektaklio struktūra sufleruoja, kad pripildyti pauzes turinio turėtų vadinamasis vidinis aktorių veiksmas. Tačiau jį išlaikyti - sunki užduotis ir kadangi spektaklyje nėra už ko slėptis, kiekvienas aktorių paslydimas aiškiai matyti. Kaip ir tendencija užpildyti „kliurkas“ emocionaliais, „Patinoje“ nederančiais vaidybos įpročiais.

Švedkauskaitė „Patiną“ inscenizavo pasitelkdama vizualinę švarą ir aiškią bei griežtą vaidybos stilizaciją. Jonynas „Sūnų“ interpretavo perkeldamas pjesės prasmes į autorines režisūrines metaforas bei fizinę išraišką. Tačiau skirtingus kelius pasirinkusių režisierių spektaklių personažai rinkosi tą pačią kryptį. Todėl pirmosiomis vasario dienomis valstybinėse Vilniaus teatrų scenose stebėjome istorijas apie lūkesčiais iš kartos į kartą perduodamas traumas ir sprendimus tai nutraukti pačiu netinkamiausiu ir beprasmiškiausiu būdu.

LRT.lt

Komentarai