Iš bloknoto (33)

Audronė Girdzijauskaitė 2023 01 23 satenai.lt, 2023-01-13
Akimirka iš spektaklio „Pasirinkimas“, režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, scenografė ir kostiumų dailininkė Julija Skuratova. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Pasirinkimas“, režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, scenografė ir kostiumų dailininkė Julija Skuratova. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Šv. Kalėdos šįkart - Aukštaitijoje. Mažų miestelių, kaimų ir kaimelių žavesys skirtingas ir permainingas - juk ir nuo oro, ir nuo nuotaikos, ir nuo kompanijos jų apžiūra priklauso. Labai nuliūdau giliame ir įžvalgiame Ernesto Parulskio komentare „Kultūros savaitėje“ išgirdusi, kad užsieniečiai - vakariečiai į Lietuvą važiuoja filmuoti sovietinės Rusijos pakraščių. Mini Semeliškes. Paimt tokio miestelio seniūną, parklupdyt aikštėje prieš jį rinkusius žmones ir tegu aiškinasi dėl nevalyvo gyvenimo. Ir tegu žmonės sprendžia, ką su juo daryt.

O man sekasi: neseniai su meile ir nuostaba rašiau apie Telšius, paskui - apie nuostabų Trainiškio kaimą, ten toli, už Ignalinos, mirkstantį Baluošo ežere. Per Kalėdas su artimaisiais apsilankėm tyloje skendinčioje Utenoje, buvo tikrai tyli, rami Kūčių naktis, o Kalėdų rytą išsiruošėm pakeliaut. Saulė akinančiai spindėjo nuo baltų laukų, apšerkšniję medžiai tarsi mezginiais buvo išpuošti, tik eglės ir pušys tiems burtams nepasidavė, išsaugodamos tamsų žalumą. Nė paukščio, nė žvėrelio kelyje nematėm. Užsukom į Molėtus, apžiūrėjom eglutę, skulptūrų kalnelį prie ežerėlio, kuris, kaip miesto akis, nukreipęs viltingą ledinį žvilgsnį į dangų, apsnigtas dar ilgai lauks pavasario, kai ant jo krantuose įrengtų lieptelių ir pliažiukų ims džiūgauti molėtiškiai. Pasukom į Užpalius, o čia pirmiausia - prie Švč. Trejybės bažnyčios ir senosios koplyčios, siauru žmonių sniege išmintu takeliu aplink šventorių, o paskui - į miestelio kapines, kur svajojau aplankyti draugės kapą. Ilgai klampoję po gilų sniegą, pirštinėm braukę nuo paminklų, kapo neradom, nors atminty buvau išsaugojusi aiškų jo vaizdą vasarą. Šaltis kaustė kojas, taigi savo žvakutę pastatėm visiems mirusiems užpališkiams ir nuskubėjom į automobilį.

Kelias vedė į Vyžuonas, į lėlininkės Laimos Lankauskaitės tėviškę, jos pasakojimuose šimtus kartų minėtą. Vėl užsiropštėm ant kalnelio, prie 1406 metais statytos gražiosios vienabokštės baltos Šv. Jurgio bažnyčios, kurios vartai buvo papuošti margaspalviais sausų gėlių advento vainikais; nuo šventoriaus, atsirėmęs į tvirtą riedulių parapetą, gali stebėti apačioje nugulusį miestelį. Baltoj baltutėlėj sniego ir apšerkšnijusių medžių apsupty lyg kokioj dėlionėj išsirikiavę nameliai įvairiaspalviais stogais, jų link nuo kalno leidžiasi gražus ir patogus gulsčių laiptų takas, kuriame sustojęs gali prie mažo baseinėlio ant tvirto medinio suolo pasėdėti, akis paganyti po nuostabaus grožio apylinkes. Neatsitiktinai čia, girdėjau, lankosi daugybė keliautojų. Upelis, takelis, lieptelis, seni medžiai prie sodybų. O pačiame centre, kaip ir Užpaliuose, stovi kukliai papuošta jauki nedidelė eglutė, nekainavusi tūkstančių, o netoli jos - kalėdiškai išpuoštos senovinės rogės, pilnos kažkokių gėrybių. Tik kad vaikų čia nė vieno nesimatė. Jau išvažiuodami iš miestelio aptikom veikiančią mažutę maisto parduotuvėlę ir nustebom pamatę joje jaunutę, šventiškai nusiteikusią pardavėją, o nedidelės patalpos lentynose tiek visokių gėrybių, kad ir pokylį iš jų kaipmat suruoštum. Pagalvojau, kad geri žmonės Vyžuonose gyvena, tvarkingi, poetiški. Ir prisiminiau Laimos dovanų atvežamų audinių bei juostų subtilumą, duonos, medaus ir uogienių kvapą. Bet į kapines jau nesiryžom užsukti. Atsisveikindami pamojavom Žalčio, miestelio sergėtojo, skulptūrai.

----- 

Prieš pat Naujuosius nelabasis sugundė pasižiūrėti vieną iš naujausių Mažojo teatro spektaklių - „Tinder Dates“ pagal išgirtosios Gabrielės Labanauskaitės, programėlėje vadinamos ne tik dramaturge ir rašytoja, bet dar ir akademike, pjesę. Iš anksto atsiprašau, jeigu kartais čia nusprūsiu į nederamą toną, bet gal kartais po trijų valandų kančios teatro kėdėje ir į tokį toną įgyji teisę? Mat „akademikė“ mus ketina supažindinti su žmonėmis, kurie ieško pažinčių internete, programėlėje „Tinder“. Aišku, žmonės renkasi įvairius būdus savo svajonėms ir norams tenkinti. Galbūt ir šitų „tinderių“ istorijos gali būti įdomios, jaudinančios, pamokančios, dramatiškos, vertos plunksnos. Bet autorė dėl tuščio juoko pasirinko personažus ir situacijas, kurias knieti pavadinti nebrendylų ir kvaišų pokalbiais ar pasimatymais. Panašiems personažams duota pasisakyti spektaklio programėlėje, teisinant jo atsiradimą. Išsijuosusios teisinasi ten ir pjesės autorė bei režisierė Gabrielė Tuminaitė ir tikriausiai joms pritariantys kiti du režisieriai - Stasas Žyrkovas (Ukraina) ir Kirilas Glušajevas. Penkios auklės - vaikas be galvos?

Dar labiau nusiminiau perskaičiusi, kad šio spektaklio eskizas Varėnoje vykusiame Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurse tapo nugalėtoju - štai kur nusirito konkursas su visa vertinimo komisija.

----- 

Džiaugiuosi, kad po ilgiausių remontų ir dėl kovido pinklių trukusios neveiklos energingiau veikti pradeda „Lėlės“ teatras. Pasikvietė ir ilgai rimtai dirbo su kupina sumanymų, išradinga režisiere ir dailininke iš Klaipėdos lėlių teatro Gintare Radvilavičiūte. Kūrė spektaklį suaugusiesiems bandydami į visai kitą kalbą perkelti Edith Eger knygą „Pasirinkimas“, sunkų autentišką Aušvico liudininkės pasakojimą apie išgyventas kančias ir, per stebuklą išlikus gyvai, nebegalint pakeisti praeities, jos bandymą ieškoti, kaip gyventi dabar, t. y. rinktis. Ir ji pasirenka siekti susitaikymo, šviesos.

Spektaklį kurti susirinko puiki kompanija: dramaturgė Virginija Rimkaitė, choreografė ir pagrindinio vaidmens įkūnytoja Sigutė Mikalauskaitė, kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, scenografė, kostiumų dailininkė Julija Skuratova, šviesų dailininkas Vilius Vilutis ir dar daugelis kitų įvairiai jiems talkinusių. Man regis, kiekvienas iš dalyvių buvo maksimaliai išradingas ir kūrybingas, todėl ir spektaklis, nupintas iš subtilių kūno judesio, muzikinio garso, šviesų ir kūnų-objektų formų jungčių scenos erdvėje, daro gerai apgalvoto, preciziškai atliekamo, švaraus ir estetiško kūrinio įspūdį. Tiesa, įdomu ir tai, kad visai nebūtina žinoti kūrinio fabulą, nebūtina spektaklį susieti su vienais ar kitais istoriniais įvykiais (juk ir Rusijos karas Ukrainoje neišvengiamai sudėlioja savo akcentus), kūrinį galima suvokti ir kaip abstraktų raiškos būdą (juo labiau kad kelis kartus nuo scenos sklindantis tekstas pateikiamas visiškai neraiškiai, sakyčiau, netgi neprofesionaliai): nuo to nė kiek nesumenktų svarbi spektakliui vienatvės tema, dramatizmas - mes jį matome aktorės veiksmuose, girdime labai raiškioje muzikoje, jaučiame visoje scenos atmosferoje.

Prieš spektaklį teatro fojė turime progos pamatyti Julijos Skuratovos scenografijos eskizų įdomias grafikos improvizacijas. Dalis jų pateko į sumaniai parengtą programėlę, kurioje pagarbiai surašyti visi spektaklio kūrėjai.

satenai.lt

Komentarai