Šniurkščiojimo epidemija

Skaitomiausi
Kristina Steiblytė 2024 03 20 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Liūtas ir paukštis“, režisierė Kata Csató, dailininkė Julija Skuratova (Kauno valstybinis lėlių teatras, 2023). Nuotrauka iš KVLT archyvo
Scena iš spektaklio „Liūtas ir paukštis“, režisierė Kata Csató, dailininkė Julija Skuratova (Kauno valstybinis lėlių teatras, 2023). Nuotrauka iš KVLT archyvo

aA

Pavargusi nuo rėkiančio ir moralizuojančio teatro suaugusiesiems visada mielai einu žiūrėti, kas kuriama vaikams. Į kokį teatrą jie kviečiami, kokie pasauliai čia gimsta, apie kokią ateitį saviems ir svetimiems vaikams menininkai svajoja. Jame ne tik ramiau ir jautriau kalbama, šviesiau mąstoma, o kiekviena kertė pilna galimybių bei vilties, bet ir labai dažnai yra tiesiog gražu. O kartais - taip labai gražu, kad žiūrovų salėje sėdinčius suaugusiuosius, po truputį atprantančius nuo gražaus teatro, staiga ištinka masinė šniurkščiojimo epidemija. Kovo 3 d., Kauno valstybinio lėlių teatro Mažojoje salėje ir pačiai teko tokioje sudalyvauti. Į spektaklį „Liūtas ir paukštis“ atėjau visiškai sveika, o jam įpusėjus su kitais kartu salėje buvusiais suaugusiaisiais patyrėme masinę slogą ir, regis, kažkokį akių uždegimą.

Vengrų režisierės Katos Csató „Liūtas ir paukštis“ sukurtas pagal to paties pavadinimo kanadiečių autorės ir iliustratorės Mariannos Dubuc paveikslėlių knygą. Joje taupiai vartojant žodžius pasakojama istorija apie vienišo liūto ir sužeisto paukščio draugystę. Rudenėjant besitvarkydamas savo sode Liūtas randa sužeistą Paukštį, sutvarsto jam sparną ir priglaudžia žiemoti. Jiedu susikuria savo kasdienę rutiną, žvejoja ant ledo, žaidžia sniege, o grįžę į Liūto namus šildosi prie židinio. Atėjus pavasariui, pražydus gėlėms ir prasidėjus darbams sode, grįžta rudenį be savo draugo išskridę paukščiai, kviečiantys Liūto Paukštį prisiminti prigimtį ir skristi su savais. Šis, išlydėtas supratingo, vasaroti vienumoje pratusio Liūto, ir išskrenda. O rudenį, paukščiams vėl patraukus į Pietus - grįžta žiemoti su Liūtu.

Knygoje netikėtos poros draugystė vaizduojama švelniomis spalvomis, veikėjus tai priartinant, tai nutolinant nuo skaitytojo, ir puslapiuose lieka daug objektais ir spalvomis neužpildytos vietos emocijoms. Scenoje spektaklio dalininkės Julijos Skuratovos sukurtas pasaulis kartu ir labai artimas knygai, ir visiškai savarankiškas. Dubuc pastelines spalvas ir baltą erdvę kaičia Skuratovos šilti rusvi tonai ir teatrinė juoduma, spalvotų pieštukų štrichus - medis ir skirtingų faktūrų audiniai, įvairiausių jausmų begalybei atsiveriančius baltus plotus - trys nedidelės, vietomis besimainančios vaidybos aikštelės, kuriose, juodoms užuolaidoms nusileidus, gali įvykti bet kokios veiksmo vietos transformacijos, o pakilus - bet kokie stebuklai.

Spektaklis prasideda aktoriaus susitikimu su lėle. Mindaugas Černiauskas arba Andrius Žiurauskas, ant mažo staliuko su ratukais ir virš jo iškelta metaline konstrukcija užuolaidoms ir scenografijai, randa gulintį Liūtą. Aktoriaus prisilietimas lėlę atgaivina, o atgijusi lėlė pakviečia žiūrovus žvilgtelėti į savo pasaulį: supamąją kėdę, langą su nedideliu augalu ant palangės, stalą ant kurio puikuojasi arbatinis bei puodelis, knygą - kasdienybės draugę bei palydovę. Ir duris, pro kurias žengus į lauką atsiduriama Liūto prižiūrimame sode. Pažyra lapai, vėjas šokdina jų girliandą ir Liūto sode nusileidžia Paukštis sulaužytu sparnu. Spektaklis toliau ištikimai seka knygos siužetą: Paukštis apsigyvena pas Liūtą, jiedu kartu žiemoja, žaidžia sniege, šildosi Liūto namuose, o atėjus pavasariui, parskridus paukščiams, Paukštis iškeliauja su jais. Iki kitos žiemos. Tik priešingai nei knygoje, scenoje nepasinaudojama nė vienu žodžiu.

Perteikti mažai, bet talpių žodžių vartojančią knygą, scenoje nenaudojant teksto nėra visiškai paprasta užduotis. Tam reikėjo ir režisierės pasiryžimo, ir aktorių jautrumo, ir stipraus scenografijos bei muzikos užnugario. Vienas efektyviausių režisūrinių sprendimų yra trijų stalų-vaidybos aikštelių suteikiama galimybė manipuliuoti planu: pamatę, kaip Paukštis įsikuria Liūto namuose, nusileidus šio stalo užuolaidai ir pakilus kito - pamatome vienišą namelį po žvaigždėtu dangumi; esame atitraukiami nuo besimezgančios draugystės, kad pamatytume, kaip pamažu šių veikėjų pasaulį užkloja sniegas. Kuris, jei ne Liūto gerumas, greičiausiai būtų užklojęs ir jo dar niekada nemačiusį Paukštį. Tokios pauzės spektaklyje kartojasi ir yra svarbios ne tik aktoriams, kurie naudojasi jomis perdėliodami kitai scenai reikalingus objektus, bet ir žiūrovams, kuriems suteikiama laiko pabūti su neišsakytais žodžiais ir tarp džiugesio bei melancholijos besimainančiomis emocijomis.

O kad emocijos pasiektų personažus ir žiūrovus - itin svarbus aktorių darbas. Šiame spektaklyje vienas kitą keisdami vaidina Indrė Endriukaitė ir Natalija Parasochkina-Vikhtynskaja, Vigita Rudytė ir Jolita Ross, Andrius Žiurauskas ir Mindaugas Černiauskas, - kurdami dviejų keistų draugų pasaulį. Būdami labai arti žiūrovų, nepaslėptomis rankomis ir visiškoje tamsoje nepranykstančiais veidais, - kurių gražų susikaupimą pastebėjau tik antrą kartą žiūrėdama „Liūtą ir paukštį“, - spektaklį rodanti trijulė menkiausiu judesiu gali pasikėsinti į kuriamą iliuziją. Jei, pavyzdžiui, Liūtas galva užkliudytų medį ir nė nesureaguotų, arba Paukštis pirmą kartą lankydamasis Liūto namuose nuverstų kėdę, kurią pataisytų ne pats, o iš tamsos išnirusi kažkieno milžiniška ranka. Tačiau net kai tokie nemalonūs atsitiktinumai ištinka, iliuzija vis dėlto negriūva. Gal kuriam laikui ir susvyruoja, bet negriūva pagriebusi du itin stiprius spektaklio ramsčius: scenografiją ir muziką.

Vaidybos aikštelėmis paversti trys stalai, Liūto daržo lysvėmis virtę stalčiai su aksominėmis žeme ir pieva, nertos staltiesėlės-snaigės, taškuotu audiniu aptrauktas minkštas sniegas, blizgaus permatomo audinio vanduo - visos scenoje naudojamos detalės primena namų jaukumą, kuitimąsi suaugusiųjų stalčiuose, pasaulių kūrimą iš rastų objektų ir žaislų. Pažįstantiems Skuratovos kūrybą, „Liūtas ir paukštis“ scenografijoje naudojamų objektų tikrumas, atida detalėms, audinių atspalviams ir faktūroms, subtilus lėlių paprastumas bus atpažįstamas ir, kaip visada, įdomus tyrinėti. Tad net lėlei suklupus, besikeičiančių metų laikų grožis mažučiame dviejų veikėjų pasaulyje neleis ištrūkti iš pasakojimo magijos. Tuo labiau, kad žiūrovų jausmus, tarsi prilaikydama už rankos, čia vedžioja Ritos Mačiliūnaitės muzika. Štai ant Liūto namelio iš lėto leidžiantis sniego uždangai muzika stumteli švelnios melancholijos glėbin, o po pūgos sniege pasirodančius Liūtą ir Paukštį pasitinka pasikeitusi žaisminga muzika, kuri patvirtina, kad pūga buvo išnaudota sutvirtinant draugystę.

Nepaprastai džiugu matyti taip puikiai kartu veikiančius visus spektaklio elementus. Toks bendradarbiavimas įtaigiai perteikia istoriją apie draugystę, kurioje yra ne tik švelnumo, geranoriškumo, pagarbos, išsiskyrimo skausmo ir susitikimo džiaugsmo, bet ir užuominų į laisvės rinktis ir būti savimi svarbą. Jų yra ir knygoje, tačiau spektaklio kontekste jas įtvirtina bei aktualizuoja ir pačios režisierės patirtis. Per pastaruosius kelerius metus Vengrijoje, kaip ir daugybė kitų kūrėjų, ji susidūrė su minties ir kūrybos laisvės ribojimais. Visų pirma, kaip dėstytoja Teatro ir kino meno universitete, Budapešte, kuriam nuo 2020 m. vadovauja valdžiai palanki organizacija, nepaisant studentų ir dėstytojų protestų. Šis valdžios žingsnis sustabdė iki tol aktyviai kurtą atvirą, tarptautiniu bendradarbiavimu grįstą studijų procesą. O situaciją dar labiau apsunkino pandemija, dalį kūrėjų Vengrijoje privertusi persikvalifikuoti ilgam ar net visam laikui. Tad praėjusių metų vasarą pati Csató kūryba ir lėlininkyste galėjo užsiimti tik greta pagrindinio, pajamas garantuojančio advokato sekretorės darbo. Taigi, kiekviena galimybė kurti ir dalytis savo patirtimi įgijo naujų prasmių.

Kita vertus, pasakojimo tikslumas, aiškumas, šio spektaklio elementų dermė kyla ir iš to, kad su Dubuc kūriniu Csató ir Skuratova dirba nebe pirmą kartą. 2020 m. Lomžos lėlių ir aktorių teatre bendradarbiaudamos su kompozitoriumi Bogdanu E. Szczepańskiu ir keturiais šio teatro aktoriais jos sukūrė panašią spektaklio versiją. Tačiau neidentišką. Kaune naudota mažiau vaidybos aikštelių, veikia mažiau dekoruotos, paprastesnės lėlės, subtilesni spektaklio erdvę kuriančių audinių pasirinkimai, o muzika paveikesnė, neprimena tarybinės animacijos. Be to, Kaune Liūto karčiai labiau susivėlę, o nosis papuošta akiniais, tad jis atrodo gerokai vyresnis nei knygos ar Lomžos Liūtas. Taip kaunietiškame spektaklio variante atsiranda nauja tema - kartų santykiai, kurie čia vaizduojami ne kaip konfliktas, o kaip pagarbi skirtingų kartų atstovų draugystė.

Nors „Liūtas ir paukštis“ Kaune nėra tiesiog anksčiau sukurto spektaklio pakartojimas, vis dėlto nesu tikra, kad toks scenos meno kūrinių perkėlimas man prie širdies. Kita vertus, scenoje taip gražu, kad mieliau jau žiūrėčiau pakartojimą, nei nežiūrėčiau spektaklio visai. Taip gražu, kad kaupiasi ašaros, kai pūga užkloja žvaigždėtą dangų, kai pavasaris prasideda ant žalio ir juodo aksomo kupstų stalčiuose, kai virš sniege žaidžiančių Liūto ir Paukščio pakimba iškrakmolytų nertų staltiesėlių snaigės, kai stebi vienas kito prigimtį gerbiančią draugystę, kai prieini prie lėlės ir pamatai subtilų medinį veidą, detaliai sukurtus kostiumus ir kūną, jautrų aktoriaus prisilietimui.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Recenzijos