Puikybė ir nerimas

Aušra Kaminskaitė 2024 02 12 LRT.lt, 2024-02-05
Scena iš monospektaklio „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“, vaidina Gytis Ivanauskas; režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš monospektaklio „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“, vaidina Gytis Ivanauskas; režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

2020-aisiais karantine svarstydamas apie pasirinkimą kurti teatre, vokiečių rašytojas ir dramaturgas Fabianas Scheidleris rašė: „Daugumai galvojant, kad teatre jau parodyta viskas, kalbėti apie svarbiausią dalyką dar net nemėginta. Tragiškasis siužetas par excellence - konfliktas tarp sukūrimo ir žmogaus puikybės - dar nepastatytas.“ Teatro „NTGent“ išleistoje knygoje „Why theatre?“ (liet. „Kodėl teatras?“) vienas iš 106 tekstų autorių svarstė, kodėl teatro kūrėjai atrodo neįgalūs kalbėti apie svarbiausią XXI amžiaus temą, kurios protagonistas yra gamta.

Sutapimas ar ne, tačiau tais pačiais metais amerikiečių dramaturgė Miranda Rose Hall parašė „Pjesę gyvenantiems išnykimo laikais“. Kūrinys pradedamas vienintelės jo veikėjos - dramaturgės Naomi - pasiteisinimu: prieš pat šį, paskutinį labai sėkmingų gastrolių spektaklį režisierės mamos gyvybei iškilo netikėta grėsmė. Todėl informuoti žiūrovus apie autorių tyrimus ir kūrybą patikėta Naomi. Jungdama asmeninių praradimų ir moksliniais faktais grįstas istorijas, ji papasakoja apie penkis Žemę ištikusius masinius išnykimus. Ir susikoncentruoja į artėjantį šeštąjį - kitokį nei ankstesnieji, nes jį kuria viena iš planetoje gyvenančių gyvybės formų - žmonės.

Šioje pjesėje konfliktą tarp sukūrimo ir žmogaus puikybės galima įžvelgti tik labai iš tolo. Naomi apie jį pasakoja, tačiau scenoje jo neatskleidžia. Priklausydama žmonių rūšiai, ji akivaizdžiai atskiriama nuo kenkėjų. Naomi personažas - tai nerimo kamuojama teisingų moralinių nuostatų moteris: baikšti, išsigandusi, bejėgė, tačiau apskritai geresnė už tuos kitus, išnaikinusius daugybę gyvybės rūšių.

2022-aisiais ši pjesė pasirinkta „Kūrybiškai Europai“ teiktam tarptautiniam projektui „Tvarus teatras?“. Jį inicijavo „Théâtre Vidy-Lausanne“, o prisijungė dar trylika įstaigų. Tarp jų - minėtas „NTGent“, „R.B. Jérôme Bel“, „Piccolo Teatro di Milano“ ir daugybė kitų, tarp jų - ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Projekto dalyviai įsipareigojo savo repertuaruose pastatyti minėtą pjesę, laikydamiesi tam tikrų sąlygų. Pavyzdžiui, visą spektakliui reikalingą elektrą gaminti scenoje, rodymo reikmėms neišnaudoti daugiau nei 150 vatų, o Naomi vaidmenį atiduoti save moterimi identifikuojančiai aktorei arba seksualinei ar rasinei mažumai priklausančiam aktoriui.

Akyliau LNDT naujienas ir repertuarą sekantys žiūrovai galėjo pastebėti, kad prieš kurį laiką vaidmenį ketinta patikėti atlikėjui Alen Chicco. Matyt, laiku pastebėjus, kad eksperimentas nepasiteisina, į dėmesio centrą pakviestas išskirtinai talentingas ir patyręs profesionalas Gytis Ivanauskas. Tai reikalingas sprendimas, nes spektakliui-monologui gyvybiškai svarbu parinkti atlikėją, gebantį savyje įkūnyti svarbiausią spektaklio veiksmą.

Taip kilstelėta spektaklio meninė kokybė, tačiau giliau nugramzdintos svarbios žinutės. Kūrėjai neneigė klimato kaitos reikšmingumo, tačiau didžiausiu iššūkiu įvardijo paieškas, kaip apie tai kalbėti įdomiai ir paveikiai. Čia galimi bent du keliai: gilintis į temą, kol supranti jos reikšmę ir atrandi asmeninę prasmę, arba pritempti pasakojimą prie to, kas aktualu tau pačiam. Šįkart kūrėjai pasirinko antrąjį variantą. To rezultatas - nepaisant projekte nurodytų režisūrinių ir prasminių reikalavimų, „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ liko spektakliu apie tai, kaip vaidina G. Ivanauskas.

Drąsų teiginį įkvepia ir diskusijoje po spektaklio išgirsti publikos klausimai ir komentarai. Aktoriaus išraiška susižavėję žiūrovai akcentavo paveikią vaidybą, įgalinančią stebinčiuosius empatiškai prisileisti spektaklį ir patiems atrasti tokių temų, kokių jie geba ir nori rasti. O štai energetikos srities darbuotoju prisistatęs žmogus susidomėjo, kodėl į temą kūrėjai pažvelgė ignoruodami nepaprastai platų klimato kaitos kontekstą ir problematiką. Čia taiklų komentarą įterpė diskusiją moderavęs Aurimas Švedas: istorikai pastebi, kad žmones labai sunku sudominti laikotarpiais, kuriuose jų rūšis neegzistavo, nes iki smulkmenų mums svarbu tik tai, kas susiję su mūsų pačių vystymusi.

Toks interpretacijų susikirtimas taikliai iliustravo lietuvišką „Pjesės gyvenantiems išnykimo laikais“ pastatymą: spektaklyje susidūrė dvi skirtingos perspektyvos, kurių sąlyčio taškai nebuvo išryškinti (ir gal net neatrasti). Pirmoji perspektyva priklauso projekto autoriams. Atsižvelgiant į viešumoje komentuotus reikalavimus, panašu, kad organizatoriai siekė įgalinti teatrus kalbėti apie žmonių veiklos įtaką klimato kaitai ir apie bendrą mūsų rūšies polinkį diskriminuoti. Antrąją perspektyvą atsinešė režisierius Obcarskas, aktorius Ivanauskas ir scenografas Vitalis Čepkauskas. Jų vizijoje skleidėsi su praradimais susiduriančio aktoriaus paveikslas, į pirmą vietą keliant mamos netektį ir palikimo bei tęstinumo filosofijas. Kad inspiruotų žiūrovams nerimo jausmą, kūrėjai scenoje pastatė iš Ukrainos pafrontės atsivežtą palapinę. Tai taiklus sprendimas, nes žūtis kare lietuviams šiandien kur kas realesnė nei mirtis dėl mūsų regionui švelniau nei daugybei kitų grasinančios klimato kaitos. Abi vizijas spektaklyje galime pamatyti, tačiau jos žengia skirtingais keliais ir tarsi nepriklauso tam pačiam kūriniui.

Greta to matyti dar vienas režisūrinis sprendimas, reiškiantis arba didelį nesusipratimą, arba gudrų ir tikslų ėjimą. „Pjesės gyvenantiems išnykimo laikais“ scenoje įdarbinti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečio kurso vaidybos studentai stato palapinę, vaidina medžius ir mina „Tukas EV“ spektakliui padovanotus elektros energiją scenoje gaminančius dviračius. Šie žmonės ne vaidina, o atlieka funkciją: savo fizines jėgas naudoja tam, kad sukurtų Ivanausko pasirodymą papildančius sceninius elementus. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo neskoningai paradoksalu: pagal pjesės turinį dėdamasis geresnis už kitus, aktorius kalba apie nelygybę, tačiau mielai naudojasi jam suteiktomis privilegijomis būti aptarnautam, kol pats užsiima tuo, ką mėgsta ir prie ko yra pratęs.

Kita vertus, spektakliui pasibaigus ir prisiminus režisieriaus interviu bei ankstesnę kūrybą, pradeda kilti įtarimas, kad tai galėjo būti tikslingas (ir galbūt nuo kūrybinės komandos nuslėptas) sprendimas. Situacija ironiškai savireflektyvi. Apie klimato kaitą kalba menas, kurio prigimtis verčia švaistyti milžiniškus energijos kiekius. Apie nelygybę kalba menas, kurio kūrėjai nuolat raginami įrodyti savo unikalumą. „Tikrąjį aš“ bando atverti menas, tenkinantis saujelės išrinktųjų poreikį parteryje pajusti emocijas, kurias bijoma prisileisti realybėje.

Pats Obcarskas režisuodamas to neišskyrė, tad neturiu priemonių idėjai pagrįsti. Tačiau jei tokia saviironiška refleksija būtų taikoma akivaizdžiai, ji galėtų priversti žiūrovus pažvelgti į savo kasdienę veiklą ir sprendimus kitu kampu, nei esame pratę. Ir tai būtų kur kas prasmingiau nei parodyti dar vieną spektaklį, kuriame viską jau įrodęs aktorius tiesiog gerai dirba.

LRT.lt

Recenzijos