Menininkų pokalbiai, blyksintys atmintyje

Skaitomiausi
Ieva Tumanovičiūtė 2023 05 04 7md.lt, 2023-04-28
Scena iš spektaklio „Lost Lost Lost“, režisierius Michałas Borczuchas (Klaipėdos dramos teatras, 2022). Domo Rimeikos nuotrauka
Scena iš spektaklio „Lost Lost Lost“, režisierius Michałas Borczuchas (Klaipėdos dramos teatras, 2022). Domo Rimeikos nuotrauka

aA

Švelniu, melodingu balsu Yoko Ono (Digna Kulionytė) pasakoja Jonui Mekui (Jonas Baranauskas) apie avangardinį filmą „Musė“ (1970). Ji nusiauna baltus aukštakulnius aulinukus ir, virpančiais gestais papildydama savo žodžius, vis labiau įsijaučia į pokalbį apie muziką ir kiną. Dar šiek tiek, ir ji pakils nuo žemės, ištirps savo mintyse. Mekas atidžiai ją stebi ir smalsiai klausinėja. Kartkartėmis prabyla šalia gulintis impozantišką chalatą apsivilkęs Johnas Lennonas (Karolis Maiskis). Šioje lenkų režisieriaus Michało Borczucho Klaipėdos dramos teatre sukurto spektaklio „Lost Lost Lost“ scenoje dokumentinė medžiaga virsta teatru. 2023 m. balandžio 16 d. scenoje akimirkai atgyja 1970 m. gruodžio 18 d. Niujorko „Regency“ viešbutyje įvykęs pokalbis, užfiksuotas Meko užrašuose. Į kambarį Lennonas užsako „ko nors valgomo“ ir trijulė, skindama vynuoges, regis, beveik nejusdama jų skonio, toliau kalbasi apie tai, kas jiems svarbiausia, - apie kūrybą.

„Visa tai sugrįžta blyksniais“ („It all comes back in glimpses“) - scenos viršuje iš skirtingo dydžio raidžių ant suniokotos Niujorko avangardinio kino teatro fasado iškabos, pagrindinio Dorotos Nawrot scenografijos akcento, ryškėjantis angliškas užrašas apibūdina spektaklio formą ir jo santykį su praeitimi. Kaip blyksniai scenoje mirkteli Jonas Mekas, Adolfas Mekas, Pola Chapelle, Susan Sontag, Yoko Ono, Johnas Lennonas, Nam June Paikas ir Vytautas Landsbergis. Kaip blyksniai atkuriami jų pokalbiai, interviu, diskusijos. Kaip blyksniai jie nutrūksta ir keičia vienas kitą. Visa tarsi paskendę laiko rūke, pasislėpę už šydo, slopinančio ryškias spalvas.

Statydamas spektaklį apie Joną Meką Borczuchas atsisako jo asmenybę įsprausti į linijinį pasakojimą, kuris galėtų iliustruoti ar pagrįsti kokią nors jau žinomą istoriją apie karą, priverstinę emigraciją, gyvenimą svetur, tėvynės ilgesį, patriotizmą. Mekas nepasiduoda stereotipams - jo atsakymai dažnai nepatogūs. „Kare nėra nieko įdomaus“, - sako jis. Lietuvių bendruomenėje Amerikoje jam greitai pasidarė nuobodu ir jis pasijuto svetimas; jo šeima - Niujorko Soho rajono menininkai, jo šaknys - „Bolex“ kamera, kuria jis susijungė su tikrove ir atrado joje savo vietą. Meko lengvai neišnaudosi kurti idealizuotam, tautos dvasią palaikančiam, patriotinį pasididžiavimą įkvepiančiam pasakojimui, kuris galėtų pasitarnauti politikai ar ideologijai. Režisierius į spektaklį įpina šių dienų Rusijos karo prieš Ukrainą kontekstą, užčiuopia sudėtingus klausimus apie tautiškumą, patriotizmą, nacionalizmą, vertybes ir t. t. Vis dėlto Meko gyvenimą nulėmė politinės aplinkybės ir Niujorke jis atsidūrė dėl karo.

Menas, jo vieta žmogaus kasdienybėje bei jo ryšys su laisve ir politika yra svarbi spektaklio tema. Kūrinio stiprybė - dramaturgės Joannos Bednarczyk, režisieriaus ir aktorių atrinkta ir perkurta dokumentinė medžiaga bei scenoje atgyjantys pokalbiai su Meku ir jo Niujorko aplinkos asmenybėmis. Diskusijoje apie „Meną ir išsilaisvinimą“ Vytautas Landsbergis (Rimantas Pelakauskas) klausiamas, ką reiškia muzikui tapti politiku. Šiame pokalbyje tarp Meko, Sontag, Nam June Paiko ir Landsbergio atsiveria nedidelės, ką tik nepriklausomybę atkūrusios šalies požiūris į tai, kaip ji suvokia tautiškumą ir meno prasmę, bei griežta, kritiškai savo didelę šalį Ameriką ir jos ekspansyvią kultūrą vertinančios Sontag (Karolina Kontenytė) nuomonė. Menas gali būti laisvės, meilės, ideologijos išraiška ar alternatyvi veikla. Jis tikrai ne visada skatina gėrį, tačiau Mekui yra būdas išlikti.

Už protą žadinančius spektaklio pokalbius mažiau pavykusios jo miglotos išorinės veiksmo laiko ir vietos aplinkybės. Iš užuominų aišku, kad scenoje vaizduojamame pasaulyje nutiko kažkas, dėl ko dingo technologijos ir vaizdai, bet sunku suvokti, kaip tokioje tikrovėje be vaizdų vis dėlto atgyja susitikimai ir pokalbiai su menininkais iš praeities, kodėl ruošiamasi filmavimams, jei kamerų nėra. Įdomu stebėti, kaip aktoriai kuria žinomas asmenybes, tačiau jie daug mažiau įtikina vaidindami save postapokaliptiniame pasaulyje. Šios scenos - paviršutiniškos, joms trūksta pagrįstumo ir gelmės, jos supaprastina spektaklį ir, regis, reikalingos tik tam, kad apibūdintų neįtikinantį pasaulį po katastrofos, visiškai antraeilį, palyginti su Meko tikrove, nors ji ir išnyra fragmentiškai kaip blyksnis.

Didžiąją Meko kasdienybės dalį sudariusį kiną spektaklyje, kuriame nėra naudojamos kameros ar vaizdo projekcijos, primena stroboskopo šviesa, virstanti laiko, atminties ir tapatybės fragmentiškumo metafora. Tokiame pasaulyje, kokiame egzistuoja veikėjai, norėdamas kitam ką nors parodyti negali nusiųsti nuotraukos, nuo šiol turi pasaulį aprašyti žodžiais, ir tai, kaip sako viena iš veikėjų, pagilina santykį su savimi ir kitais. Todėl formos požiūriu kūrinyje svarbi kalba ir pagrindinį išraiškos krūvį įgyja tekstas, pats kalbėjimas ir jo santykis su kompozitoriaus Bartoszo Dziadoszo muzika. Įdomu klausytis, kaip aktorius Darius Meškauskas, vaidinantis vyresnio amžiaus Joną Meką, atkuria jo dainingą, su akcentu kalbos manierą. Didžioji dalis teksto spektaklyje skamba angliškai. Tai autentiška Meko gyvenimo detalė, be to, leidžianti spektaklyje dubliuotis ir lenkų aktoriams. Tačiau vertimas titruose dar labiau atstumia tuos nepatenkintus žiūrovus, su kuriais pirmame veiksme prasidėjo kova. Nors kai kurios spektaklio dalys kelia meninių abejonių, tokiomis aplinkybėmis norisi stoti jo pusėn.

Antrame veiksme, kai salėje liko tie, kam iš tiesų įdomu, tarp scenos ir žiūrovų užsimezgė ryšys. Vis dėlto šio spektaklio poveikis priklauso nuo to, ar žiūrovui ką nors reiškia jame veikiančios asmenybės, ar jis turi asmeninį santykį su jomis, ar matė Meko filmus, skaitė jo dienoraščius „Žmogus be vietos“, jo „Tris draugus“, ar domėjosi Jurgiu Mačiūnu ir „Fluxus“, to meto Niujorko menininkais ir Soho rajonu. Jei taip, tada atsiranda galimybė susijungti scenoje kuriamiems ir žiūrovo atminties blyksniams. Nes spektaklis nieko needukuoja. Jis pastatytas tiems, kurie žino kontekstą, arba tiems, kuriems įdomu pažinti tuos originalius Meko aplinkos žmones. Šiame intelektualiame spektaklyje veikia idėjos - jame nėra nuoseklaus siužeto, dramatiškų veikėjų išgyvenimų ir emocijų, su kuriomis galima būtų tapatintis, čia skamba intelektualūs pokalbiai, postapokaliptinei nuotaikai susiliejant su išeivio melancholija. 

Pastaraisiais metais Klaipėdos dramos teatre kūrė žinomi lenkų režisieriai Agata Duda-Gracz ir Janas Klata. Bendradarbiavimo su Borczuchu pradžia - pirmajame Klaipėdoje organizuotame tarptautiniame festivalyje „TheATRIUM“ 2017 m. parodytas jo spektaklis „Apokalipsė“ („Nowy teatr“, 2014), kuriame atgijo italų kino režisierius, rašytojas Piero Paolo Pasolini ir žurnalistė, karo korespondentė Oriana Fallaci bei jų tekstai. 2018 m. festivalyje rodytas Borczucho spektaklis „Ktulu šauksmas“ („Nowy teatr“, 2017), sukurtas pagal H. P. Lovecrafto mokslinės fantastikos ir siaubo apsakymus. Deja, iš šio spektaklio negaliu prisiminti nė vieno vaizdo ar detalės. Improvizacija pagrįstas kūrinys lenkų kritikų apibūdintas kaip neturintis nuoseklaus pasakojimo ir tradicinių aktorių vaidmenų. Tai būdinga ir Klaipėdos teatre Borczucho režisuotam spektakliui.

Nežinia, kas atmintyje iš „Lost Lost Lost“ išliks po kelerių metų, gal ir šis spektaklis išnyks be pėdsako, tačiau juo Klaipėdos dramos teatras parodo savo tvirtą meninę poziciją ir siekį kurti intelektualų repertuarą, nepataikaujantį masiniam skoniui. Tik gaila, kad teatras neparengė išsamios programėlės, galinčios įvesti į kontekstą ar pratęsti susitikimą namie. Stebint spektaklį retkarčiais apimdavo įspūdis, kad jis praranda pasitikėjimą savimi ir energiją, besiilgėdamas žiūrovo, kuriam nereikėtų priešintis ir kuris iš tiesų suprastų ar būtų smalsus bent pamėginti.

Kelionę į Klaipėdą finansavo Scenos meno kritikų asociacija

7md.lt

Recenzijos