Dramaturgas vs dirbtinis intelektas

Miglė Munderzbakaitė 2022 05 24 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Frankenšteino kompleksas“, režisierius Valteris Sīlis, dramaturgas Kārlis Krūmiņis (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022). Donato Stankevičiaus nuotrauka
Scena iš spektaklio „Frankenšteino kompleksas“, režisierius Valteris Sīlis, dramaturgas Kārlis Krūmiņis (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022). Donato Stankevičiaus nuotrauka

aA

Metų pradžioje Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) repertuarą papildė spektaklis „Frankenšteino kompleksas“. Tiesa, jį galima pamatyti ne itin dažnai, nes šis eksperimentinis latvių režisieriaus Valterio Sīlio kūrinys rodomas ne tik NKDT, bet ir Rygos „Dirty Deal Teatro“ scenoje, o jame vaidina latvių (Inga Tropa, Kārlis Reijers) ir lietuvių (Vaidas Maršalka, Deividas Breivė) aktoriai. Spektaklis, įvardijamas kaip dramaturgo Kārlio Krūmiņio ir dirbtinio intelekto (DI) kova, žiūrovui kelia klausimų apie technologijų ir kūrybinio proceso susidūrimą. Skatina permąstyti DI galimybes, pranašumus ir trūkumus bei apskritai netolimos ateities meną ir jo kūrėją, kuris gali būti ne tik žmogus.

Daugelis žiūrovų yra girdėję apie DI, tačiau žinios ir patirtys skirtingos: vienus tai intriguoja ir domina, kitus baugina, formuoja tam tikrus stereotipus apie technologijas ir robotus, kurie netolimoje ateityje iš darbo rinkos išstums tam tikras profesijas arba palengvindami buitinius veiksmus atims iš žmogaus kai kuriuos praktinius gebėjimus. Buityje vis dažniau naudojamos DI technologijos: mobilieji įrenginiai, išmanieji laikrodžiai, siurbliai robotai ir kt., o daugybė įmonių ir interneto platformų naudoja DI kaip nuotolinį konsultantą, gebantį atsakyti į tipinius, pasikartojančius klausimus, nukreipti vartotoją reikiama linkme ir pan. Norėdami to ar ne, su DI daugiau ar mažiau susiduriame kiekvienas, tačiau užleisti kūrybinę poziciją kažkam kitam - ne žmogui - nėra taip paprasta, vis dėlto tai išbandyti siekia ne vienas skirtingų menų kūrėjas.

„Frankenšteino kompleksas“, savo pavadinimu nurodantis rašytojo ir biochemijos profesoriaus Isaaco Asimovo suformuluotą sąvoką, reiškiančią baimę, kad DI atsigręš prieš mus, sunaikins žmogaus, kaip vienintelio gebančio laisvai kurti, išskirtinumą ir galiausiai nuves žmoniją išnykimo keliu, nėra vienintelis lietuvių teatro kūrėjų bandymas dirbti su DI sugeneruota medžiaga. Praėjusiais metais į eksperimentus ir kūrybines paieškas leidosi jaunosios kartos teatro kūrėjas, aktorius Arnis Aleinikovas. Kartu su kūrybine komanda jis pristatė tekstą „Šis adresas neegzistuoja“. Dirbtinio intelekto „Megatron 11-B“ suformuotas tekstas yra pirmas dramaturginis tekstas-testas lietuvių kalba. Pasak eksperimento autorių, nemažai iššūkių pareikalavo ir teksto vertimas, nes, tarkim, neaiškūs įvardžiai paprastai paaiškėja iš konteksto, o čia įprastinės aplinkybių informacijos nėra. „Frankenšteino komplekso“ tekstas konstruojamas angliškai ne tik dėl dirbtinio intelekto kalbos, bet ir dėl tarptautinės kūrybinės komandos.

Per spektaklį nuolat sukosi mintys apie DI ir dramaturgo santykį: kuris iš jų tikrasis kūrėjas? Kuris dominuoja, o kuris tik pagalbininkas? Kiek dramaturgas, kaip redaktorius, prisidėjo prie teksto, kiek jį redagavo, grynino ir akcentavo intriguojančius momentus, kiek žaidė su žiūrovu? Neatmetant programos efektyvumo ir efektingumo, vis dėlto dramaturgo rankose - keli esminiai svertai: jis įjungia programą, nusprendžia, kada DI pradėti teksto generavimo procesą, skiria jam tam tikrą užduotį, kuri gali nulemti bendrą tematiką, galiausiai nusprendžia, kada stabdyti teksto gaminimo procesą. Tad DI tikrai ne toks jau savarankiškas.

DI be jokios atrankos naudojasi internete surasta tekstine medžiaga, pasitelkia ir anoniminiuose komentaruose pažeriamus minčių srautus, todėl kyla klausimas - kiek iš tiesų tai mus atspindi? Jau ne kartą buvo analizuojami skirtumai tarp socialinių tinklų vartotojų savęs reprezentavimo virtualioje erdvėje ir kasdienėje tikrovėje. Virtualiai realybei nemaža dalis žmonių kuria savo avatarus tokius, kokie norėtų būti ar pasirodyti, o ne tokius, kokie yra. Iš interneto gelmių DI ištraukė ir suformulavo gana tamsų visuomenės paveikslą. Vis dėlto manau, kad tikslesniam visuomenės apibendrinimui reikėtų daugiau tokių eksperimentų-spektaklių, kuriuose tie bruožai grynintųsi.

Be aktualių klausimų kėlimo, šio spektaklio privalumas yra tas, kad, nepaisant dėmesio DI technologijai, dar mažai pažįstamai teatrui, jis nėra perkrautas kitais technologiniais efektais. Dėmesys gana tradiciškai sutelkiamas į tekstą, tiesa, sugeneruotą DI, taip tarsi simboliškai gręžiantis į teatro istoriją, kai dominavo dramaturgas ir tekstas. Šis ir aktoriai tampa svarbiausiais pastatymo elementais. Kad ir kaip paradoksalu, nors šis spektaklis daugiausia siejamas su DI integravimu, jo galimybėmis bei poveikiu teatrui ir menui apskritai, po spektaklio negali pamiršti aktorių. Jie čia atliko ypatingą darbą: pamažu vis skleidėsi jų pačių galimybės, neretai peržengiančios įprastinių lūkesčių ribas. Nenuoseklus ir gana chaotiškas DI sugeneruotas tekstas reikalavo nuolatinės aktorių kaitos, tad buvo išnaudojamos įvairios vaidybos technikos, staiga keičiančios viena kitą: aktoriai pasitelkė ne tik psichologinės, bet ir fizinės raiškos priemonių arsenalą. Tradicinės pjesės nesudaro tokių sąlygų arba nekelia reikalavimų kurti vaidmenis skirtingomis technikomis, organiškai pereiti nuo vienos vaidybos manieros prie kitos, vieną emociją ir nuotaiką keisti kita. O „Frankenšteino komplekse“ vienu kartu gauname visų aktorinių įrankių ir priemonių koncentratą.

DI atstovauja naujosioms technologijoms, bet spektaklis verčia atsigręžti į praeitį - ir ne vien dėl teksto dominavimo, bet ir dėl paties kūrybinio principo. Juk dar siurrealistas André Bretonas siūlė automatinį rašymą, paremtą ne linijiniu pasakojimu, o fragmentiškumu, iracionalumu, netikėtomis jungtimis ir visu tuo, kas prieštarauja įprastiniam priežasties ir pasekmės ryšiui. O inspiracijų tokiam tekstui kurti jis siūlė semtis iš sapnų, gimstančių pasąmonės kloduose. Klausantis „Frankenšteino komplekso“ teksto kyla mintis, kad siurrealistams DI technologija būtų tikrai pravertusi. Juk ir vienu, ir kitu atveju tekstas generuojamas iš žmogaus minčių: pirmu - glūdinčių jo paties viduje, antru - ištransliuotų į virtualią erdvę, bet abiem atvejais siekiama autentiško būvio ir prasmės ieškojimo pasitelkiant ne nuoseklų naratyvą, o sklandančių minčių srautą - būdvardžių ir veiksmažodžių specifiškumą, kalbantį apie mus pačius ir piešiantį mūsų portretus.

7md.lt

Recenzijos