„Undinė“: pasaka, virtusi giliaprasme opera

Daiva Kšanienė 2022 05 12 Durys, 2022 kovas, Nr. 3/99
Scena iš Antonino Dvořáko operos „Undinė“, režisierius Gytis Padegimas (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2022). Olesios Kasabovos nuotrauka
Scena iš Antonino Dvořáko operos „Undinė“, režisierius Gytis Padegimas (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2022). Olesios Kasabovos nuotrauka

aA

<p>Antrąją Rusijos karinės invazijos Ukrainoje dieną (2022 m. vasario 25 d.) tarsi prie&scaron;prie&scaron;a agresijai, nežmoni&scaron;kumui, žmogaus gyvybės nuvertinimui tapo Klaipėdos muzikinio teatro premjera - muzikinės dramaturgijos požiūriu sudėtinga, giliaprasmė, meilę teigianti Antonino Dvoř&aacute;ko opera &bdquo;Undinė&ldquo;.</p> <p><strong>Susiliejo į vientisą tėkmę</strong></p> <p>&Scaron;io veikalo pastatymas dar kartą parodė teatro nusiteikimą eiti solidaus operos teatro linkme, orientuojantis į auk&scaron;čiausios prabos veikalus, nepasiduodant populiarumo vilionėms. Čekų meninės kultūros &scaron;edevro - XIX-XX a. sandūroje (1900 m.) gimusios romanti&scaron;kai modernios stilistikos, vagneri&scaron;kai simfonizuotos pasakinės operos &bdquo;Undinė&ldquo; (libretas čekų dramaturgo Jaroslavo Kvapilo) pasirinkimas be jokių i&scaron;lygų reikalauja visos trupės ypatingo susitelkimo ir didelio meistri&scaron;kumo.</p> <p>A. Dvoř&aacute;kas operoje, sukurtoje plačiai slavų tautose paplitusios pasakos motyvais, i&scaron;ry&scaron;kino ne tik legendinę, bet ir psichologinę jos mintį. Undinė savo gimtajame, ramybe ir taika dvelkiančiame povandeniniame pasaulyje jaučiasi svetima, jai ten ank&scaron;ta, ji trok&scaron;ta mylėti žmogų, gyventi žmonių apsupta. Dėl savo meilės Undinė pasiryžusi pačiai didžiausiai aukai. Pasitelkusi burtus ir tapusi nebylia moterimi, ji kenčia, kankinama prie&scaron;taringiausių jausmų, myli, patiria i&scaron;davystę, galų gale pasiaukoja, prarasdama save ir savo meilę: &bdquo;Nei a&scaron; undinė, nei a&scaron; žmogus, nei man gyventi, nei man pražūt!&ldquo; (II veiksmas).</p> <p>Spektaklyje į vientisą tėkmę susiliejo i&scaron;auk&scaron;tinta meilės, i&scaron;tikimybės, beribio pasiaukojimo idėja, užburianti A. Dvoř&aacute;ko muzika ir savita, i&scaron;radinga sceninė rai&scaron;ka. Pastarąją, be abejo, diktavo ir lėmė &scaron;ios lyrinės-dramatinės operos muzikinė dramaturgija, prisodrinta savitų formų, faktūrų, romanti&scaron;kai nuostabių melodijų, i&scaron;rai&scaron;kingų harmoninių sąskambių, įvairiausių ritmų bei tembrinių spalvų.</p> <p>Prie&scaron; žiūrovų akis skleidėsi dvi kontrastingos, operos esmę įkūnijančios sferos - romantinio, pasakinio fantastinio pasaulio tyras grožis (jį įkūnija Undinė, Vandenis, mi&scaron;ko fėjos, Ragana) ir skaudžiai neteisinga, pikta realybė (Svetim&scaron;alė princesė, Girininkas, Medžioklis, dvari&scaron;kiai), atvedusi prie tragi&scaron;kos baigties - Undinės ir jos mylimojo mirties.</p> <p><strong>Atlikti - nelengva užduotis</strong></p> <p>Labai gerą įspūdį paliko viso spektaklio centrinė a&scaron;is - labai i&scaron;augęs, meni&scaron;kai sustiprėjęs teatro simfoninis orkestras. &bdquo;Undinėje&ldquo; orkestro vaidmuo yra itin svarbus, momentais tampantis pagrindiniu. Puikiai pasirodė dirigentas Tomas Ambrozaitis, įtikinamai interpretavęs visais požiūriais nelengvą partitūrą, dramaturgi&scaron;kai jungiančią romantinę lyriką, slavų tautinės muzikos intonacijas, &scaron;okinius ritmus su užburiančiu i&scaron;tisiniu vagneri&scaron;kos muzikinės dramos simfonizmu. I&scaron;rai&scaron;kingai orkestre skambėjo ir &scaron;velnios lyrinės, kartais skausmingos melodijos, ir iliustratyvia mistika (ežero bangų pliu&scaron;kenimas, mi&scaron;ko &scaron;lamesys, nakties garsai, fėjų plazdenimas ir kt.) dvelkiančios temos bei aistringi, aktyvūs, dramati&scaron;ki epizodai. Nepaisant vieno kito ritminio nesklandumo, retkarčiais pasitaikiusio netolygaus garsinio balanso tarp orkestro ir scenos, reikia pasakyti: &bdquo;Bravo orkestrui!&ldquo;</p> <p>Simfonizuotoje, beveik neturinčioje užbaigtų vokalinių numerių (tik kelios arijos), i&scaron;tisinio leitmotyvinio vystymo operoje, dominuojant ilgoms solinėms (kelioms duetinėms) scenoms, kantilenos ir deklamaci&scaron;kumo susipynimui, nelengvos užduotys teko ir solistams.</p> <p>Premjeroje dauguma jų, puikiai įvaldę i&scaron;ties sudėtingas, plataus diapazono, psichologi&scaron;kai įtemptas vokalines partijas, žavėjo nuostabiais, gražių tembrų balsais. Puikiu vokalu ir profesionaliu dainavimu nustebino seniai girdėta ir dar nedaug patirties operos scenoje turinti Undinės vaidmens atlikėja Ona Kolobovaitė (sopranas). Dažnas, publikos labai mėgstamas Klaipėdos teatro svečias, tenoras Tomas Pavilionis (Princas) ir &scaron;į kartą neapvylė, pademonstruodamas puikią vokalinę formą, sceninį žavesį, artisti&scaron;kumą. Ry&scaron;kus ir įspūdingas buvo K&scaron;i&scaron;tofas Bondarenka (bosas) Vandenio vaidmenyje, sužavėjęs sodriu balsu, palyginti sklandžia dikcija. Spalvingai Raganos personažą perteikė Dalia Kužmarskytė (mecosopranas). Virėjuko (sopranas Vita Merkelytė) ir Girininko (tenoras Farshadas Abbasabadi's) duetinės scenelės įne&scaron;ė linksmesnės, buiti&scaron;kesnės nuotaikos niuansų. Įtikinamą Svetim&scaron;alės princesės paveikslą sukūrė gražaus tembro sopranas Gabrielė Bukinė. Rosana &Scaron;temanetian, Vitalija Trinkė, Ernesta Stankutė tapo visapusi&scaron;kai (vokalas, judesys, vaidyba) žaviomis, grak&scaron;čiomis Laumėmis.</p> <p>Labai gaila, bet įspūdį gerokai menkino beveik visų solistų (su retomis i&scaron;imtimis) prasta dikcija. Ai&scaron;ku, muzika nemažai &bdquo;pasako&ldquo;, &bdquo;i&scaron;ai&scaron;kina&ldquo;, paliečia jausmus, tačiau žiūrovams reikia ir verbalinio ai&scaron;kumo. Labai norėjosi titrų.</p> <p>Pačių geriausių vertinimų nusipelno sceni&scaron;kai judrus, choreografi&scaron;kai paslankus choras (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), labai sėkmingai, sklandžiai ir originaliai įsiliejęs į operos vyksmą.</p> <p><strong>Per filosofinę prizmę</strong></p> <p>Režisūrinių operos &bdquo;Undinė&ldquo; sprendinių gali būti ir yra ne vienas. Daugelio operos teatrų pastatymuose dominuoja grynai pasakinė jos interpretacija. O režisierius Gytis Padegimas, vadovaudamasis savo menine intuicija, jautriu muzikos suvokimu, klaipėdieti&scaron;koje &scaron;ios legendinės, liūdnos baigties pasakos sceninėje versijoje akcentavo operoje užkoduotas amžinąsias būties, meilės, kančios prasmes, žvelgdamas į jas per filosofinę prizmę, kartu aktualizuodamas gamtos ir žmogaus santykį, pragai&scaron;tingus beatodairi&scaron;ko gamtos niokojimo padarinius. Ne veltui režisierius prie&scaron; premjerą sakė: &bdquo;Viena jautriausių temų operoje yra pagarba gyvybei.&ldquo;</p> <p>Įkūnyti režisūrinę koncepciją padėjo vienminčių operos statytojų komanda, &bdquo;atradusi&ldquo; pagavią ir taiklią scenografiją, fantasti&scaron;kų sceninių kostiumų įvairovę (Birutė Ukrinaitė), užburiančią choreografiją (Au&scaron;ra Krasauskaitė), įprasmintą artistų (solistų, choro) sceninį judesį ir kt. Subtili meninė i&scaron;monė buvo juntama kiekvienoje mizanscenoje: koks i&scaron;dailintas Undinės sceninis paveikslas - jos i&scaron;kalbinga laikysena, eisena, judesiai, rankų gestai, perteikiantys virsmą i&scaron; undinės į žmogų (ypač Undinės-nebylės scenose); vykusiai &bdquo;nutapytas&ldquo; Princo dvilypumas, i&scaron;rai&scaron;kinga Raganos kūno kalba, įspūdingas laumių plasti&scaron;kumas bei efemeri&scaron;kumas...</p> <p>Statytojams pavyko rasti darnią muzikos, sceninio veiksmo ir i&scaron;radingai naudojamų &scaron;iuolaikinių technologijų (vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis, &scaron;viesų dailininkas Andrius Stasiulis) sąveiką. Scenoje nusidriekę mediniai takeliai, sudarantys simbolinio apskritimo formą, skraidino mintis į kiekvieno klaipėdiečio pamėgtus kopomis vingiuojančius pasivaik&scaron;čiojimo mar&scaron;rutus.</p> <p><strong>Platus vizualinis spektras</strong></p> <p>Vaizdo projekcijos, &scaron;viesų žaismė, panardinusi žiūrovus į vandenų stichiją, o&scaron;iančios, putojančios Baltijos bangas, harmoningai koreliavo su personažų jausmų gradacijomis, kintančiomis nuotaikomis ir siužetiniais vingiais. Juose skleidėsi pačių įvairiausių, kontrastingiausių nuotaikų vizualinis spektras. Ve&scaron;lų pirmapradės gyvos gamtos grožį, įkūnytą pirmajame veiksme, - povandeninio pasaulio ramybę, skaidrumą, begalinę Undinės meilę Princui, grak&scaron;čius &scaron;okius, žaismę - keičia niūrus, tamsus, nualintos, žuvusios gamtos koloritas antrajame veiksme - nejauki Princo pilies menė, prie&scaron;i&scaron;kas Undinei pasaulis, jos nesuprantantys dvaro žmonės, rū&scaron;kani veidai, i&scaron;davystė, murzinų spalvų rūbai, &scaron;altos techninių mechanizmų konstrukcijos, sukaustytas polonezas... &Scaron;ių dviejų gamtos pavidalų nesuderinamumo, gyvenimo ir mirties prie&scaron;prie&scaron;os centre - tarsi jungiamoji grandis - trapus, &scaron;viesus, pažeidžiamas Undinės paveikslas.</p> <p>Spalvingi, savo fantazija stebinantys, pradžioje kiek &scaron;okiravę menininkės B. Ukrinaitės sukurti sceniniai kostiumai spektaklio metu &bdquo;suaugo&ldquo; su bendru meniniu vyksmu ir savo pasakiniu vaizdingumu praturtino, praplėtė kūrinio idėjos reik&scaron;mes.</p> <p>Ne iliustracija ar puo&scaron;mena, o lygiaverčiu spektaklio dėmeniu tapo muzikalūs A. Krasauskaitės sukurti &scaron;okiai, atliepiantys siužeto ir muzikos diktuojamus kontrastus.</p> <p>Naujoji premjera, A. Dvoř&aacute;ko &bdquo;Undinė&ldquo;, Klaipėdos muzikiniame teatre žengė pirmuosius žingsnius. Be abejo, spektaklis tobulės, bus gludinamas, tikėtina, i&scaron;nyks nesklandumai ir &bdquo;Undinė&ldquo; taps mėgstama repertuarine opera.</p> <p>Tą vakarą po premjeros, manau, daugelis skirstėsi susimąstę, paskendę neramiose mintyse. Graži, prasminga, pamokanti opera-pasaka, jos nuostabi muzika praskaidrino ir kėlė dvasią. Tačiau, kita vertus, ry&scaron;kiai statytojų perteikta grėsminga artėjančios gamtos žūties tema nerimastingai susi&scaron;aukė su baisaus karo nuojauta.</p> <p><a href="https://issuu.com/diena/docs/durys_2022_03/s/15297325">Kultūros ir meno žurnalas &bdquo;Durys&ldquo;</a></p>
Recenzijos