„Faustas” – neišspręsta lygtis su daug nežinomųjų

Skaitomiausi
Jūratė Grigaitienė 2007 02 14 Klaipėda/ Durys, 2007 01 31

aA

““

Faustą vaidinantis garsus aktorius Vladas Bagdonas yra draskomas vidinių prieštaravimų ir abejonių.

Naujausias Eimunto Nekrošiaus spektaklis pagal V.Gėtės „Faustą” startavo Italijoje, dukart parodytas Vilniuje, o kovo 30-ąją bus pristatytas ir Klaipėdoje, Žvejų rūmuose.

Neina į kompromisą

Interneto komentaruose perskaičiau taiklią repliką, kad E.Nekrošiaus spektakliuose žiūrovas jaučiasi tarsi matematikos pamokoje ar egzamine, kur reikia nuolat įtemptai mąstyti ir spręsti lygtis su daug nežinomųjų. Turbūt įžvalgus žiūrovas teisus. Gerai tai ar blogai?..

Šiandieninėje vartotojiškoje visuomenėje esame atpratę įtemptai mąstyti, norime gauti viską greitai, neįdedant daug pastangų. Kultūrą tarsi hamburgerį ryjame paskubomis, dorai nesukramtydami. Režisierius E.Nekrošius neina į kompromisą, todėl yra nešiuolaikiškas, versdamas žiūrovus savo ilguose spektakliuose mąstyti, o neretai ir keiksnoti savo neišmanymą, kai metaforos ir simboliai tampa neįkandami.

Ne išimtis ir E. Nekrošiaus spektaklis pagal vokiečių klasiko V Gėtės kūrinį „Faustas", kurio premjera įvyko šį rudenį Italijoje. Lietuvoje parodyti tik du premjeriniai spektakliai, kurių vieną sausio 9-ąją teko matyti Vilniuje.

Sukerta rankom

Režisierius vėlgi pateikia daug lygčių su dar daugiau nežinomųjų.

Spektaklis prasideda scena danguje. Darbštusis Viešpats (akt. Povilas Budrys) suplukęs suka žemės ašį, nė minutėlei neleisdamas sau atsikvėpti. Tuo tarpu tingus, savimi patenkintas Mefistofelis (akt. Salvijus Trepulis) lengvai išdykaudamas šaudo savadarbiu šautuvu į praskrendančias galaktikos kometas ar meteorus, akimirksniu paversdamas juos smulkiomis skeveldromis.

Dievas prakaituodamas kuria, o velnias – žaismingai naikina. Skeveldrų, įskilimo, dužimo motyvai dar ne kartą nuskamba beveik penkių valandų spektaklyje. Ir vis dėlto Dievas ir Velnias danguje sukerta rankomis dėl Fausto sielos. Dievas, matyt, nori išbandyti Fausto dvasios tvirtybę, šventai tikėdamas, kad žmogus tik per klystkelius suranda savo kelią, o velnias pasimėgaudamas bandys įrodyti, kaip nesunku pražudyti žmogaus sielą.

Nuo gyvenimo viršūnės

Faustą vaidinantis garsus aktorius Vladas Bagdonas yra draskomas vidinių prieštaravimų ir abejonių.

Ištiesęs rankas į priekį tarsi neregys Faustas bando iš naujo atrasti gyvenimo prasmę ir tikslą. O gal kaip vaikas karštligiškai laukia kitos tvirtai ištiestos pagalbos rankos. Jo jau nebedžiugina knygos, žinios, mokslas. Įgytos žinios – sunki kupra, trukdanti judėti į priekį, nereikalingas balastas, slopinantis gyvenimo geismą. Faustas savo gyvenimo viršūnėje, po kurios - arba naujas atsivėrimas, arba krytis žemyn.

Visada labai įdomu pasvarstyti, kodėl režisierius pasirenka vieną ar kitą kūrinį ir ką jis nori juo pasakyti. Nors Nekrošius viename interviu (Lietuvos radijas. Kultūros laida, red. J. Kryževičienė) teigė, kad režisierius - tik geresnis ar blogesnis literatūrinės medžiagos interpretatorius, bet manau, kad tai ne visai tiesa. Talentingas režisierius interpretuodamas literatūrą kalba apie tai, kas jį patį kaip žmogų jaudina konkrečiu gyvenimo periodu.

Manyčiau, kad statydamas „Faustą" Nekrošius atveria savo skaudulius, bando nustatyti tam tikrą visuomenės ar atskiro individo ligos diagnozę.

Tame pačiame interviu Nekrošius prisipažino, kad bėgant metams „viskas silpnėja, o ne stiprėja", „jaunystė yra talentingesnė už bet kokią brandą,", nes su patirtimi „atsiranda racionalumas, o racionalumas, logika tik trukdo".

Ar ne apie tai beveik paraidžiui kalbama „Fauste"?..

Meta kaulą

Jaunos aktorės Elžbietos Latėnaitės kuriama Margarita visai ne moteriška, bet kampuota, staigi, aikštinga ir stačiokė. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Faustas į pagalbą kviečiasi Žemės dvasią (akt. Vaidas Vilius), tikėdamas, kad ji atgaivins jo sielą ir suteiks naujų gyvenimo ir kūrybos impulsų.

Dvasia tai smulkus, judrus, besiblaškantis žmogeliukas, mojuojantis didele vėliava, nė kiek neprilygstantis Fausto didybei. Fausto dvasinę ir fizinę savijautą vizualiai išreiškia kažkieno rankų tampoma vos ant siūlo galo tabaluojanti, žybsinti lemputė, kuri tai užsidega, tai vėl užgęsta, o per visą sceną banguojančios ilgos virvės grafiškai piešia priešinfarktinę Fausto širdies būklę.

Spektaklio scenografija primena varinius šieno kūgius, namų stogus ar bažnyčios varpus. Gyvų žmonių imituojami Velykų varpai pabudina Faustą, suteikia naujų jėgų. Faustas dar kartą stoja prie starto linijos ir bando pradėti naujo, tobulesnio gyvenimo maratoną.

Žmogus nori, o dievas ar velnias jam ištiesia ranką. Scenoje nusileidžia didelis kaulas. Kaulas - kaip masalas naujų potyrių ištroškusiam Faustui.

Beveik visiems veikėjams numetamas iliuzorinis kaulas: Dievas pametėja Faustą kaip gundymo objektą Mefistofeliui. Juolab, kad Mefistofelis patenka pas Faustą, pasivertęs valkataujančiu šunimi. Šėtonas įperša sutartį ir stumteli Margaritą, kaip kaulą Faustui ir kt.

Briliantai – veidrodžio šukės

Jaunos aktorės Elžbietos Latėnaitės kuriama Margarita visai ne moteriška, bet kampuota, staigi, aikštinga ir stačiokė. Scenoje pasirodžiusi senovinių verpimo ratelių viduryje panaši į piemenaitę, ganančią aveles pievoje, o, pamilusi Faustą, pati virsta nelaiminga avele-auka, pakirptomis ir suverptomis vilnomis.

Faustas kaip šuo kaulą pagriebia Margaritą ir, norėdamas prisijaukinti, dovanoja jai briliantus. Briliantai nors ir gražiai blizga, bet yra viso labo tik suskilusio veidrodžio šukės, atkartojančios skeveldrų temą danguje. Sudužęs veidrodis nuo seno liaudyje nelaimę ar net mirtį lemiantis ženklas.

Jaunos mergaitės, kuriai tik keturiolika, meilė Faustą šildo neilgai, kol grėsmingai dundendamas medinių pagalių miškas išardo su meile susuktą Margaritos nekaltybės lizdelį. Tikslas pasiektas, ir vėl - žudanti tuštuma.

Pačiupau, prarijau, bet...

Pirmosios dvi spektaklio dalys racionalesnės, tikslesnės ir aiškesnės. Paskutinis veiksmas nors ir moteriškai emocionalus, bet padrikas, nenuspėjamas, tąsus ir slogus. Tarsi režisierius bandytų žiūrovo kantrybę, meninėmis priemonėmis rodydamas, koks baisus ir slegiantis yra žmogaus gyvenimas be sielos.

Vieną kartą pažiūrėjus spektaklį sunku prisiminti gausybę įvykių, įvaizdžių ir simbolių.

Į sąmonę ryškiausiai įsirėžė skeveldros, šukės, kaulas, trūkinėjančios ir gęstančios gyvybės gijos, intensyvus scenų vizualumas bei meistriška Vlado Bagdono ir Povilo Budrio vaidyba.

Jaučiu, kad šį kartą Nekrošiaus matematinės režisūros egzamino neišlaikiau. Žiūrėdama V.Gėtės „Faustą" retsykiais jaučiausi kaip tas šuo, kuris pačiupo numestą kaulą. Praryti tai prarijau, bet ar pasisotinau?..

Recenzijos