Vieno tėvo…

Spektaklis kelia rimtą pagarbą vien jau savo neatremiamu maksimalizmu

Belieka nuolankiai prisipažinti, kad nei natūralūs suvokimo mechanizmai, nei papildomi optiniai prietaisai nepadeda taip paprastai aprėpti panoraminės, epinės, plačiakraštės, monumentalios ir visaip kitaip didelės Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeros – Gyčio Padegimo spektaklio pagal Juozo Glinskio pjesę „Vieno tėvo vaikai". Daug veikėjų, daug sceninio veiksmo metų (sekundžių ir valandų), daug mažos tautos didelės istorijos, daugybės aktorių didelis (nebejuokauju) darbas, trinytės-keturnytės tarp herojų besidriekiančios ir į gausius mazgus besimezgančios linijos. Daug režisūrinių, vaidybinių ir kitokių stilistikų (anonsas žada tradicinę psichologinę dramą, absurdą ir fantasmagoriją, bet patikėkite – tai ne viskas).

Visa tai kažkaip sutelpa į erdviškai monumentalų, tiesiog kosmogoninį scenovaizdį (dailininkė Birutė Ukrinaitė), kuris kovoja dėl linijų, formų ir spalvų aiškumo, vietomis pralaimėdamas ir nusismulkindamas iki detalių ir simbolizmo (mažą namelį keitė didelis, kilo-leidosi dekoracijų plokštumos ir vaizdo projekcijos ekranai, stūksojo pasaulėkūrą menanti šieno kupeta ir t.t.).

Apibūdinimas „lietuviškas" čia tiesiog negali neiškilti, nes net apšvietimo tapybiškumas sukelia prisiminimus apie „Lietuvos tapybos" albumus, liaudies meistrų ar ekspresionistų drobes bei vitražus (medžiaga šiems – tikri bičių padirbinti medaus koriai, kurie, visa laimė, daugiau dekoratyvūs, nei alegoriški, nors sumanymas, matyt, buvo kitoks…). Nostalgiškai aidi ir nebūdingai naiviai iliustratyvūs Broniaus Kutavičiaus muzikos motyvai – spektaklio pradžios scenoje, kai Žemgirdų šeima laukia į Sibirą vešiančių stribų, skamba kažkas panašaus į ritmišką likimo beldimą į duris. Tarsi iš filmo apie pogrindyje tūnančius partizanus. Tiesa, kitus.

Kelių kartų aktorių subuvimas scenoje taip pat prikelia vaiduoklius – tai „anų laikų" kino, tai teatro, tai eterio bangomis skambėjusių eilių beigi prozos pabraižytą juostą, dar nespalvotas ikimatvejeviškos epochos teatro fotografijas. Vaiva Mainelytė, Regimantas Adomaitis – vien jų buvimas scenoje kelia į paviršių didžiulį teatro ir kino istorijos klodą, į kurį inkrustuojami jaunesnių aktorių teatriniai ir tiesiog kultūriniai pėdsakai, daugiau ar mažiau gilūs, nuoširdūs ar kūrybingi, tačiau regimi. Ne visi sugeba nepasimesti tarp totalios spektaklio elementų ir intonacijų gausos, tačiau, tarkime, Šarūnas Puidokas, ko gero, kuria vieną įdomiausių savo vaidmenų, Vesta Grabštaitė netikėtai sutveria raganą – Kunigundą, primenančią klasikinio japonų teatro piktąsias dvasias. Ko gero būtų galima vardyti toliau, besileidžiant iki begalinio pavardžių sąrašo pabaigos, tačiau labiau rūpi visuma.

Dar ikimatvejeviškos epochos teatro fotografijos. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Kuri, kaip tyčia, niekaip nesusiformuoja į vientisą derinį. Bičių korių stogas svyruoja ir gresia nukristi.

Stringa pasakojimas, veliasi ritmas, tėkmė tai akmenėja, tai darosi isteriška. Tiesa, salė, kol nepavargsta į pabaigą, bent jau per premjerą buvo ideali – klausėsi, girdėjo ir matė. Matyt, veikė vyresniosios kartos aktorių magija, jaunesniųjų energija ir dramaturgo žodis, dažnai taiklus ir gyvas. Tiesa, nebūtinai nulemiantis dramaturginių dėsnių aiškumą. O visa tai, kas šiame spektaklyje yra nuo teatro, akivaizdžiai nesusitvarko su galingais užmojais, nors į pagalbą telkiasi kone visą įmanomą arsenalą, šaudo iš visų pabūklų – tai į žiūrovus, tai į vieni kitus, tai į pjesę ar dar kažin ką…

Spektaklis „Vieno tėvo vaikai" kelia rimtą pagarbą vien jau savo neatremiamu maksimalizmu. Tikslai – kuo ambicingiausi: imti ir pateikti didžiulį ir reikšmingą šalies kūno ir dvasios istorijos gabalą, aprėpti „ir dangus, ir pragarmes". Nevengiama aukščiausių laipsnių, idealizmo, šios „gėdos" beveik pavyksta nedangstyti sveiku cinizmu. Nebaisu tirštinti spalvų ir charakteristikų, juodos-baltos kontrastai nešvelninami, nors yra ir „tirštumėlio" su, grubiai tariant, nesantuokiniais ryšiais, su meksikiečių serialams prilygstančia švariai melodramatiška santykių painiava ir net „lygioje vietoje" visiškai pritrenkusiu sadomazochizmu… Tai yra mažų mažiausia drąsu. Ir reikalauja atitinkamo žiūrinčiųjų dvasinio ir fizinio pasirengimo.