Choreografė Ayelen Parolin: „Dėl klaidų per daug nerimaujame“

2024 03 22 menufaktura.lt
Akimirka iš šokio spektaklio „Zonder“, choreografė Ayelen Parolin. Stanislavo Dobako nuotrauka
Akimirka iš šokio spektaklio „Zonder“, choreografė Ayelen Parolin. Stanislavo Dobako nuotrauka

aA

Humoras šiuolaikiniame šokyje nėra dažnas ingredientas. Tačiau šių metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programoje bus pristatytas išskirtinis darbas, kuriame humoras ir šokis labai tvirtai žengia greta. Argentinoje užaugusi ir šiuo metu Briuselyje gyvenanti šokėja ir choreografė Ayelen Parolin festivalyje pristatys savo naujausią spektaklį „Zonder“.

Į Lietuvą atvežamame kūrinyje autorė su humoru žvelgia į pasaulio absurdiškumą ir juokiasi iš klaidų, dėl kurių, anot jos, nerimaujame per daug. Klaida ir nesėkmė gali būti nauja pradžia, svarbiausia - nesustoti, sako ji. Neklasifikuojama ir nenuspėjama choreografė yra Théâtre National Wallonie-Bruxelles asocijuota menininkė, pelniusi nemažai kritikų įvertinimų, bei legendinės Pinos Bausch fondo stipendiją, nuolat dėmesingai tyrinėja įvairias savo dalis ir bando tai, kas mus sieja su kitais.

Ayelen užaugo temperamentingoje, didelėje šeimoje, muzikaliuose namuose, šokančių ir dainuojančių tėvų, senelių, dėdžių ir tetų apsuptyje. Atsimena save šokančią ir tyrinėjančią savo išraiškas bei kūno judesius prieš veidrodį ant kambario durų, rodančią tėvams savo vaizduotės teatro pasirodymus. Nuo 11 metų jaunoji Ayelen į šokį pradėjo žiūrėti rimčiau, ugdoma kritiškos ir reiklios šokio mokytojos, kurios retorika uždegė siekti maksimalaus lankstumo.

Po mokyklos įstojusi į šiuolaikinio šokio konservatoriją Buenos Airėse įgijo baleto, kompozicijos, muzikos pagrindus. „Tuo metu buvo pati interneto pradžia, atsimenu, kad mokytojai mums kartojo, jog turime domėtis ir mokytis iš viso pasaulio kultūrų, pamatyti Europos šokio mokyklų pastatymus. 2000 metais iškeliavau į Europą, tačiau atvykusi patyriau kultūrinį šoką, pamačiusi spektaklyje Berlyne šokėjus, scenoje žaidžiančius tenisą arba atrankoje dalyvaujančius nuogus (choreografo noru) - jaučiau didžiulę informacijos spragą tarp savęs ir moderniojo šokio pasaulio. Tad iš vienos pusės buvo sunku, bet iš kitos - labai įdomu, nes nežinojimas man suteikė ir daug laisvės“, - Lietuvos publikai pasakoja A. Paralin.

-----

Su spektakliu ZONDER jūs pirmą kartą atvyksite į Lietuvą. Kokie jūsų lūkesčiai?

Du kartus esu buvusi Estijoje, o Lietuvoje viešėsiu pirmą kartą. Labai laukiu šio pasirodymo, man labai įdomi jūsų šalies publikos reakcija į mano kūrybą, todėl svajoju po spektaklio pasikalbėti su publika ir išgirsti jų nuomones. Man tai svarbu.

Savo pastatyme  jūs daug kalbate apie klaidas - kad jų darymas gali būti pradžia. Kodėl klaidos yra svarbios?

Man patinka juoktis iš klaidų ir paversti jas smagumu. Manau, kad vienintelis būdas išmokti nebijoti klaidų yra tiesiog jas nuolat daryti ir nesustoti suklydus. Man tinka, kai repeticijose kas nors padaro klaidą. Suklydęs žmogus nesąmoningai nori pradėti iš naujo, bet aš jį sustabdau ir išsaugoju klaidą spektaklyje. Repetuojant tiek sau, tiek šokėjams stengiuosi sukurti strategijas, kurios padėtų negalvoti.

Ar taip buvo visada?

Manau, kad visada turėjau tam potraukį. Puikiai atsimenu, kai besimokant šokio kompozicijos Buenos Airėse, per pamoką pasiūliau mokytojui padaryti gyvulišką judesį ir buvau sustabdyta, kad toks judesys nėra priimtinas. Jausdavau, kad mokyklos tikslas buvo visus suvienodinti, Europoje kur kas labiau vertinamas unikalumas.

Viename interviu esate minėjusi, kad kurdama naują spektaklį, neturite mintyse vienos temos. Dažnai jų yra kelios ir gana abstrakčios. Tačiau „Zonder“ kūrybos procesas kiek kitoks, nes spektaklio atspirties taškas buvo knyga. Papasakokite nuo kokių temų pradėjote kurti šį pasirodymą?

Viena draugė, išgirdusi apie „Zonder“ kūrimą, man pasiūlė paskaityti Richardo Sennetto knygą „The Craftsman“. Knygoje mane sudomino mintis, kurioje sakoma, kad už žinojimą atsakingas ne protas, bet kūnas. Pagalvojau, kad noriu dirbti prie šio projekto taip, kad kūrybinį procesą į priekį vestų kūnas, o ne galva. Pradėjus repetuoti, svarbiausia buvo kūno energija ir muzikalumas.

Prieš tai mano buvę darbai buvo arba labai struktūriški ir rimti, arba linksmi, bet mažiau struktūriški. Kurdama „Zonder“ norėjau sujungti linksmumą ir struktūrą. Norėjau, kad darbas atrodytų lengvas ir spontaniškas, tačiau ir turintis aiškią tvarką. Tai padaryti buvo sunku, nes struktūra ir spontaniškumas iš esmės yra du labai kontroversiški poliai. Taip pat norėjau toliau plėtoti absurdiškumo temą, kuri man yra svarbi.

Humoras spektaklyje užima svarbų vaidmenį. Ar sukurti linksmą spektaklį buvo pirminis jūsų tikslas?

Taip, nuo pat pradžių norėjau, kad spektaklis būtų linksmas. Kurdami ZONDER mes su šokėjais daug dirbome su objektais, kurių spektaklyje dabar neliko tiek daug, kiek buvo pradžioje, bet darbas su jais buvo svarbi kūrybos dalis. Kurdama spektaklį atsiminiau epizodą iš vaikystės, kai paėmusi lėkštę gąsdinu savo sesę, kad ją sudaužysiu, o ji prašo, kad to nedaryčiau. Šis vaikystės prisiminimas man priminė, kad daiktų daužymas gali būti smagus ir žaidybinis veiksmas, nesusijęs su pykčiu ar smurtu. Repeticijose bandėme įvairiausiais būdais sunaikinti skirtingus daiktus.

Iš kur jūs semiatės įkvėpimo kūrybai? Kas Jus jaudina?

Kvailumas ir absurdiškumas. Pavyzdžiui, pandemijos metu buvau įkvėpta keistų valdžios sprendimų, antai važiuojant traukiniu sėdėti tik prie lango. Galvodavau, kodėl? (juokiasi) Kartais mane įkvepia žmonių reakcijos ar judesiai, kuriuos gatvėse atlieka policininkai. Kai išvedu savo šunį pažaisti su kitais šunimis, galiu ilgai stebėti jų kūno judesius ir grimasas.

Šių metų festivalio šūkis yra Patirti dabar. Ką jums tai sako?

Vieta, kurioje aš galiu būti čia ir dabar, yra mano šokio studija. Deja, kasdieniame gyvenime išjausti akimirkas yra sunkiau. Bet, pavyzdžiui, man labai patinka eiti su savo vaikais į teatrą, nes jie turi gebėjimą viskuo stebėtis, matyti aplinką ir į ją reaguoti esamuoju laiku. Jų reakcijos ir man padeda tapti akylesne stebėtoja.

Mes gyvename dramatiškame pasaulyje. Kas jus neramina šiandien?

Man kyla daug klausimų apie džiaugsmą, apie mūsų reakcijas į vykstančius dalykus, pavyzdžiui, neigimą to, kas vyksta prieš mūsų akis. Kartais man realybė atrodo kaip fikcija, o fikcija - realybė. Manau, kad šie du dalykai yra susipynę tarpusavyje, nes aplinkoje matome daug manipuliacijos. Kartais sunku atskirti, kas tikra, o kas ne. Yra labai daug problemų pasaulyje, bet manau, kad mums reikia rasti būdą ir prasmę išlikti gyviems ir mėgautis gyvenimu.

Kūrėją kalbino Aistė Audickaitė

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ informacija

Naujienos