Ar spektaklis gali sukurti demokratišką dialogą visuomenę supriešinančiomis temomis?

2022 02 24 menufaktura.lt
Akimirka iš dokumentinio spektaklio „Kauno asamblėja“ (kanadiečių teatras „Porte Parole“ ir Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022). Donato Stankevičiaus nuotrauka
Akimirka iš dokumentinio spektaklio „Kauno asamblėja“ (kanadiečių teatras „Porte Parole“ ir Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022). Donato Stankevičiaus nuotrauka

aA

Vis dažniau viešose diskusijose kalbama apie mūsų visuomenės susiskaldymą ir poliarizaciją. Neapykantos kalbą darosi sunku atskirti nuo konservatyvios nuomonės. Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) premjera „Kauno asamblėja“, kartu su teatru „Porte Parole“ iš Kanados siekia teatro priemonėmis kurti demokratišką dialogą labiausiai visuomenę supriešinančiomis temomis. Spektaklio premjera, kuri yra „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis, įvyko vasario 18, 19, 20 dienomis Rūtos salėje.

Penkios šalys, skirtingos temos

Šio unikalaus dokumentinio spektaklio idėja ir koncepcija gimė 2016 m. Jos autoriai - teatro „Porte Parole“ kūrybinė komanda: dramaturgai Annabel Soutar, Brettas Watsonas, Alexas Ivanovici. Spektakliu siekiama, kad teatras taptų naujovišku demokratinio dialogo centru. Skirtingos šio spektaklio versijos jau buvo pastatytos Monrealyje (Kanada), Miunchene (Vokietija), Merilande (JAV) ir San Paule (Brazilija). Lietuva - penktoji šalis. Kiekviename mieste spektaklio kūrybinė komanda organizuoja vakarienę, į kurią pakviečia keturis vienas kito nepažįstančius skirtingų ideologinių pažiūrų žmones. Vakarieniaudami jie kalbasi ir diskutuoja skirtingomis temomis, pavyzdžiui, dalijasi patirtimi, ar kada nors buvo nesuprasti dėl savo pažiūrų, įsitikinimų ir pan. Pokalbis įrašomas ir iš jo gimsta spektaklio scenarijus. Pakviesti aktoriai vaidina vakarienės dalyvius ir atkuria jų vakarienę teatro scenoje. Scenoje vyksta realių žmonių susitikimas, vartojant autentišką jų kalbą.

Spektaklio kūrimo procesas Kaune truko ne vieną mėnesį. Pirmiausia kūrybinė grupė - aktoriai Aistė Zabotkaitė, Henrikas Savickis ir dramaturgai Brettas Watsonas, bei Alexas Ivanovici 2021 m. rugsėjį aiškinosi Lietuvos ir Kauno bendruomenei aktualiausias ir labiausiai visuomenę priešinančias temas, kalbino žmones gatvėse, ieškojo pašnekovų socialiniuose tinkluose. Beje, kūrėjai vaidino abejose Kanados asamblėjų versijose. Šio proceso metu Kaunas kaip tik ruošėsi daug ažiotažo sulaukusioms „Kaunas Pride“ eitynėms, dar nebuvo išblėsę aistros dėl Stambulo konvencijos, vėliau aštrių diskusijų objektu tapo nelegalių imigrantų klausimas. Kanados menininkai pastebėjo, jog Lietuvą skaldo kitokios temos nei jų šalį: „Liberali politika mūsų šalyje vyrauja kur kas ilgesnį laiką. Tad, pavyzdžiui, moterų lygybės klausimai visuomenėje nebekelia daug ginčų. Šiuo metu Kanadoje svarbesnė tema yra translyčių žmonių teisės. Seniesiems Kanados gyventojams kyla didesnė nedarbo, įvairių ligų ir netgi savižudybės rizika. Tai mums primena, kad ne visais istorijos tarpsniais elgėmės pagarbiai“, - teigė režisierius Chrisas Abrahamas.

Apie kūrybinę komandą iš Kanados

Režisierius Chrisas Abrahamas yra vieno iš pagrindinių Kanados „Crow´s Theatre“ teatro meno vadovas ir generalinis direktorius. Įvairiais apdovanojimais įvertintas režisierius taip pat bendradarbiauja su Tarragono teatru, Stratfordo Shakespeare´o festivaliu, „The Globe“ teatru ir kitais. Jo kūrybinė ir režisūrinė patirtis apima komedijų, dokumentikos, klasikinių pjesių, operos ir filmų kūrimą Kanadoje ir JAV. Jis režisavo visas iki šios sukurtas „Asamblėjų“ versijas. Anot Abrahamo, šiame spektaklyje negalima pamiršti humoro, juk būtent šmaikštus žvilgsnis į konfliktinę situaciją mums gali padėti geriau įsijausti į oponento kailį.

Dramaturgas, aktorius Brettas Watsonas daugiau nei dvidešimt penkerius metus vaidina teatre, filmavosi apie 60 kino ir TV filmų JAV ir Kanadoje. Svarbiausi kūrybiniai darbai teatre: „The Dream Project“ („Yonder Window“, Niujorkas / Meksika), „The Bacchae“ („Scapegoat Carnivale“ / Meta nominacija), „Elizabeth Rex“ („Tableau d´hôte“), „Battered and Zarathustra said some things, no?“ („Infinitheatre“ / MECCA nominacija), „Triplex Nervosa“, „Paradise by the river“, „Romeo and Juliet“ (teatras „Centaur“), „Sexy Béton“ („Porte Parole“), Glengarry Glen Ross and Amadeus ( Segal scenos menų centras). Dirbant su asamblėjomis jam svarbu debatai, kova, ginčai su kolegomis ir komanda.

Aktorius, dramaturgas ir režisierius Alexas Ivanovici gimė Italijoje, politinių pabėgėlių stovykloje, rumunų šeimoje. Per metus šeima emigravo į Kanadą ir apsigyveno Monrealyje. Dirba aktoriumi (vaidina dviem kalbomis) ir teatro režisieriumi. Vaidino arba režisavo daugiau kaip 60 pjesių, 80 filmų, TV projektų. 1997 m. Alexas susipažino su dramaturge Annabel Soutar ir kartu įkūrė „Porte Parole Productions“. Pastaruosius 20 metų jie kartu kuria dokumentinio teatro projektus, kuriais bandoma paskatinti viešąjį dialogą apie sudėtingas šiuolaikines problemas. 20 metų kartu su Annabel Soutar plėtoja kūrybiško piliečio (artful citizen) koncepciją - meno panaudojimą pilietiškumui skatinti. Pasak Ivanovici, šio kūrinio iššūkis - užčiuopti ir kalbos, ir kultūros niuansus, kad sukurtų lietuviams paveikų spektaklį.

Dramaturgė Anabel Soutar yra „Porte Parole Productions“ įkūrėja ir teatro prodiuserė, gyvena Monrealyje. Annabel bendradarbiavo kurdama daugiau nei dešimt dokumentinių pjesių, tarp jų ir „Asamblėją“ (L´Assemblée / The Assembly), „Fredy“, „The Watershed“, „Import / Export“ ir kt. 2015 m. „The Globe & Mail“ įtraukė Annabel Soutar į Metų kūrėjų sąrašą.

Dokumentika teatro scenoje

„Porte Parole“ yra dokumentinius spektaklius kuriantis teatras, įsikūręs prieš du dešimtmečius Monrealyje, Kanadoje. Jis kuria spektaklius, kurie įkvepia auditorijas kritiškai mąstyti apie dabartines socialines, politines ir aplinkosaugines problemas. Lietuvoje dokumentinis teatras yra dar gana jaunas, neturime daug jo pavyzdžių. Tokių scenos kūrinių pagrindas yra ne dramaturgija, literatūra, fikcija, bet dokumentinė ar archyvinė medžiaga, pavyzdžiui, interviu, laikraščio straipsnis, fotografijos, garso ir vaizdo įrašai, autobiografijos, moksliniai pranešimai ir kt.

Pasak teatrologo ir NKDT meno vadovo Edgaro Klivio, dokumentinis teatras siekiąs scenoje atgaivinti ir pažinti realius įvykius ir asmenybes, dažnai dokumente, kuris perteikiamas scenoje, vengia pakeisti net žodį, kad išliktų kuo arčiau autentiškos tikrovės: „Tai gali būti daroma dėl įvairių priežasčių: atkurti istorinį teisingumą, išgirsti tuos, kurių balsai buvo nutildyti, atlikti meninį tyrimą ar parodyti tikrovės sudėtingumą. Lietuvoje inovatyvią dokumentinio teatro kryptį plėtoja „Atviro rato“ trupė („Lietaus žemė“), Valteris Silis („Barikados“, „Miškinis“), Jonas Tertelis („Žalia pievelė“, „Nežinoma žemė. Šalčia“), Aleksandras Špilevojus („Bagadelnia“), Kamilė Gudmonaitė („Sapnavau sapnavau“) ir kiti. Taip pat teatras gali ir turi veikti kaip vieta, kur vyksta laisvi ir vieši debatai, kitaip tariant, kaip demokratijos kūrimo vieta. Tokiame teatre siekiama ne gaminti ir vartoti užbaigtus meninius produktus, bet atverti erdvę piliečių diskusijai jiems svarbiomis temomis“, - vardijo Klivis. Šis dokumentinis spektaklis sutelkia dėmesį į paprastus žmones, padeda jiems paaiškinti ir apginti savo pažiūras bei bendrauti su turinčiais priešingą nuomonę. „Kauno asamblėja“ nėra abstrakčių ideologijų kova, tai labai žmogiškas unikalių asmenų susitikimas. Keturi veikėjai išreiškia emocijas ir asmeninius išgyvenimus, jų dialogas nebūtinai racionalus, tačiau vyksta.

Aktoriai yra savimi

Kūrėjai nekviečia į vakarienes garsių žmonių, o vaidinti vakarienės dalyvius išsirenka vietos aktorius. Lietuvoje jie ieškojo panašių į svečius aktorių, labiau panašių savo energija ir išvaizda, ne ideologija. Moderatoriaus vaidmenį atliekantis aktorius Henrikas Savickis vienos repeticijos metu komentavo: „Čia kaip koks Tarantino filmas - sėdi prie stalo ir visi kalba. Dramaturgija yra sudėliota iš to, kas buvo kalbėta tos vakarienės metu, aišku, viskas sustyguota, išgryninta, nuobodūs momentai išimti, palikta esmė. Įdomus ir darbas, ir rezultatas“ - bei pridūrė: „Lengvai nuteisiamas žmogus, kurio nuomonė skiriasi, o šis spektaklis parodo, kad mums reikia išmokti kalbėtis. Nereikia pulti neigti neišklausius visų kitos pusės argumentų. Galime likti prie savo nuomonių, bet galime kalbėtis“.

Moderatorė ir aktorė Aistė Zabotkaitė apie savo vaidmenį vakarienių metu sakė: „ LGBTQA laisvės ir teisės, pabėgėlių klausimas ir kiti atėjo natūraliai, mes dalyvių į juos nenukreipėme. Šio spektaklio tikslas, bent jau man, yra inicijuoti pokalbį, diskusiją, neužbaigti tiesiog eiliniu konfliktu, kai viena pusė kitos neklauso, o iš tikrųjų išgirsti tą kitą, net labiausiai nepriimtiną pusę. Tuomet taptumėme mažiau radikalūs ir susiskirstę“. Vakarienės moderatorę Aistę taip pat vaidina aktorė Goda Petkutė.

Spektaklio herojai: tiesus, kategoriškas, dešiniųjų pažiūrų Rimas; liberali, drąsi, racionali Liucija; smalsus, dėmesingas, konservatyvių pažiūrų jaunuolis Ginas; energingas, atviras Rytis. Juos scenoje įkūnija Tomas Erbrėderis, Martyna Gedvilaitė bei Goda Petkutė, Marius Karolis Gotbergas ir Vaidas Maršalka. Spektaklio pabaigoje žiūrovų laukia netikėtumas.

Premjeros šviesų dailininkas Lucasas Prairie´as, garso režisierius Antoine´as Bédard, scenografas Simonas Guilbault, vaizdo menininkė Amelia Scott, techninės dalies vadovas Normandas Vincentas, kostiumų stilistė Eigilė Juodytė.

NKDT informacija 

Naujienos