Rinkimų į Lietuvos Nacionalinio dramos teatro vadovo postą vajaus pradžioje, o ir dabar, konkursui artėjant prie kulminacijos, matome, kad žiniasklaidoje dažniausiai yra akcentuojami dabartinio teatro vadovo Adolfo Večerskio asmenybės klausimai. Kaip Jums atrodo, ar šiuo atveju asmenybė yra visų svarbiausia?
Kaip čia pasakius? Ir taip, ir ne. Galima žvelgti ir giliau. Kalbėdamas apie šį teatrą visų pirma remiuosi savo asmenine patirtimi: jau kokius 25-erius metus lankausi dabartiniame Nacionaliniame kaip žiūrovas, dešimtmetį ten ir pradirbau, kurį laiką ir OKT spektaklius rodėme šio teatro scenoje, ir šiuo metu ten dirba mano pažįstami aktoriai. Problemos neprasidėjo tik 2005 m., kai teatrui vadovauti pradėjo Večerskis. Menas šiame teatre niekada nebuvo reikalingas, čia jis niekada nebuvo puoselėjamas. Šis teatras visuomet buvo perdėm mieščioniškas, pilkas, ir tikroji teatrinė kūryba čia nebuvo siekiamybė. Greičiau čia buvo saugojamasi naujovių, aštrių visuomeninių ir socialinių problemų kėlimo, individualybės „neformato" ir visokio kitokio „dekadentiško brudo" - visko, nuo ko mus taip saugojo sovietinė cenzūra, formavusi beasmenį šio teatro veidą, dabar virtusį tiesiog beždžionės grimasa. Nacionalinis, o anksčiau - Akademinis teatras dar nuo tarybinių laikų atspindėjo tą saugų, lengvai prognozuojamą vidurį. Galima sakyti, kad ir pastatytas jis buvo ne vien kaip teatrinė erdvė, tačiau ir kaip vieta partiniams suvažiavimams. Tad kiek aš pamenu, svarbiausi ir reikšmingiausi dalykai vykdavo už šio teatro ribų: pavyzdžiui, Jaunimo teatre su Eimunto Nekrošiaus spektakliais, Kauno dramos teatre. Jei dabartiniame Nacionaliniame atsirasdavo kokie įdomūs meniniai reiškiniai, jie tuoj pat tapdavo savotiškais svetimkūniais.
Bet vis dėlto tam tikri reiškiniai rasdavosi...
Taip, be abejo. Štai, pavyzdžiui, Mažasis teatras. Gimė naujas reiškinys su nauja teatro kalba ir kaipmat įgijo savotišką teatro teatre pavidalą. Panašūs dalykai dabar vyksta su Valentino Masalskio spektakliais. Galiausiai, ir tas pats OKT. Labai greitai, po pirmųjų „Ten būti čia" premjerinių spektaklių, išėjo teatrologo Egmonto Jansono straipsnis „Oskaro Koršunovo teatras?". Šis po Nacionalinio teatro stogu įvykęs reiškinys taip pat buvo iškart pavadintas kitu teatru. Šio teatro scenoje pasirodęs spektaklis „P.S. byla OK" sukėlė tik baisų skandalą, nors tai buvo pakankamai svarbus meninis įvykis: vienas pirmųjų šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos pastatymų nepriklausomoje Lietuvoje, savotiškas mūsų kartos manifestas, nubrėžęs gaires tolimesniems OKT ieškojimams. „Roberto Zucco" atvedė į teatrą naują žiūrovą, tapo kultiniu reiškiniu jaunimo tarpe ir su galingu Sauliaus Mykolaičio vaidmeniu atvėrė kelius naujai aštriai šiuolaikinei dramaturgijai (Marko Ravenhillo, Sarah Kane pjesių pastatymams), bet LNDT kontekste spektaklis tiesiog virto keistu, neprognozuotu ir pamirštu įvykiu. Visi minėti darbai, kaip ir, mano galva, vienas geriausių Gintaro Varno spektaklių „Gyvenimas - tai sapnas", teatre buvo suvokiami kaip kokie posūniai. Ir nors buvo mėgstami žiūrovų, teatro repertuare pasirodydavo retai, buvo tarsi tyčia marinami, kaip kokie svetimkūniai. Jie netapo to teatro veidu, jo istorija, jie netiko šalia visų pamėgtos „Žaldokynės"... O štai visokios „Bambos" ir „Meilės pagal grafiką" į tą „Žaldokynės" tradiciją „įsipaišo" tiesiog puikiai.
Labai gerai pamenu: kai 1990 m. Jonas Vaitkus pastatė Mickevičiaus „Vėlines", spektaklis tapo tikru meniniu įvykiu, bet Nacionalinio scenoje šis pastatymas neprigijo. Mačiau, kaip spektaklį priėmė lenkų publika Lenkijos Nacionaliniame teatre Varšuvoje - žiūrovai stovėjo ir plojo gal kokias 15 minučių. O pas mus šis spektaklis neatitiko kažkokių tuometinio Akademinio teatro kriterijų. O kriterijai čia visuomet buvo itin „kultūringi", saugūs, labai mieščioniški ir niekada nebuvo tapę iššūkiu nei teatro menui, nei žiūrovams. Na, o šiandien visa ši problema tapo visiškai akivaizdi. Visuomenę apėmusi masių kultūros, įvairiausių šou manija, apsėdusi televiziją ar politiką, uzurpavo ir Nacionalinį teatrą. Tai, ką mes šiandien matome - totalus skonio bankrotas. Štai tokie tie kriterijai, atsispindintys Nacionaliniame teatre Adolfo Večerskio pavidalu. Tos problemos, kurias kadaise buvo galima užglaistyti pavieniais gerais pastatymais, šiandien išlindo į paviršių visu savo gražumu. Štai kad ir dabartinio vadovo pasakymas: „teatras prasideda nuo kasos". Bet taip būti negali - teatras turėtų vykdyti visiškai kitą misiją.
Sakoma, kad šiame teatre problemų nėra, nes jį lanko žiūrovai. Na ir kas? OKT spektaklių lankomumas nė kiek ne prastesnis - mes užpildome 800 vietų Teatro areną, nors mūsų repertuaro komerciniu niekaip nepavadinsi. O jei apskritai kalbėti apie lankomumą, tai ir „Domino" teatras turi pilnas žiūrovų sales, lygiai kaip ir Anželikos Cholinos teatras ar „bohemiečiai". Vis dėlto, jei lankomumas tampa esminiu rodikliu, Nacionalinio teatro statusas turėtų būti suteiktas „Domino" teatrui.
Nacionalinį teatrą visuomet lankys publika ir, deja, visada galvos, kad ten rodomi spektakliai yra tai, kas pas mus geriausia. Kad ir kaip bežiūrėsi, tai vis dėlto reprezentacinė Lietuvos scena. Ir publika visada eis į tuos spektaklius, kuriais teatras save pristato.
Esate dirbęs daugelyje užsienio teatrų. Gal galėtumėte papasakoti, kaip Nacionalinio teatro sąvoka suprantama kitose šalyse?
Pastebėjau, kad Europoje šiuo metu vyksta savotiškas Nacionalinių, Karališkųjų ir kitų oficialiųjų valstybinės reikšmės teatrų renesansas, tiesiogiai susijęs su faktu, kad vadovauti šiems teatrams vis dažniau skiriami jauni kūrėjai. Tie teatrai, kurie dar visai neseniai atrodė oficioziniai, atitrūkę ir nuo žiūrovų, ir nuo naujų teatrinių ieškojimų, buvo gan radikaliai pertvarkyti. Tai turbūt pastarojo dešimtmečio tendencija. Atėję jauni vadovai pradėjo kviestis maištingus, kūrybingus režisierius. Pateiksiu keletą pavyzdžių iš teatrų, kuriuose pačiam teko režisuoti, istorijos. Štai 1999 m. vienam solidžiausių Vokietijos teatrų - Berlyno Schaubühne - pradėjo vadovauti režisierius Thomasas Ostermeieris. Ir prieš tai teatre dirbo stipri aktorių trupė, bet atėjo metas, kai ji tapo kūrybiškai neišgalinti atspindėti pasikeitusios realybės. Ostermeieris į teatrą atsivedė jauną dramaturgą Mariusą von Mayenburgą, naują aktorių trupę, ir teatras per dešimtmetį ne tik atgavo prarastas pozicijas, bet apskritai tapo vienu įdomiausių, aktualiausių teatrų Vokietijoje ir Europoje. Tas pats įvyko ir su Paryžiaus Comédie Française - kadaise buvęs tikriausias buržuazinis teatras, garsus tik savo istorija, o ne dabartimi, atėjus naujai meno vadovei visiškai pakeitė savo veidą. Panaši situacija Osle ir ypač Sankt Peterburge. Čia įsikūręs seniausias Rusijoje Aleksandros teatras - dar vadinamas Rusijos teatro lopšiu. Bet ilgą laiką tarybiniais metais tai buvo eilinis akademinis, oficiozinis teatras, kuriame jokie įdomesni estetiniai ieškojimai tiesiog nevyko - lygiai kaip mūsų Nacionaliniame. O prieš dešimtmetį Aleksandros teatrui pradėjo vadovauti režisierius Valerijus Fokinas, ir savo mąstymu, požiūriu ir energija iš naujo suformavo trupę, nuvalė nuo teatro istorijos pelėsius, teatras tapo atviras inovacijoms. Taigi, teatrų atsinaujinimo atgarsiai girdimi iš viso pasaulio. Deja, Lietuvoje viskas vyksta priešingai.
Galime tik prisiminti, kaip prieš porą dešimtmečių mėginimas atnaujinti dabartinio Nacionalinio teatro kūrybinį veidą baigėsi Jonui Vaitkui, dar anksčiau buvo ir Jono Jurašo atvejis Kaune. Ar čia panašūs pasikeitimai apskritai įmanomi? Kas trukdo tam įvykti?
Būtent - trukdo. O trukdo ne kas kitas, o cenzūra. Tarybiniais laikais buvo ideologinė cenzūra, o dabar - mieščioniška. Į šį teatrą bijoma įsileisti menininkus, režisierius, kad neduok Dieve, nenutiktų kas nors „nepadoraus". Paradoksalu ir juokinga. Mes verčiau renkamės Večerskio „Bambą" ar „Meilę pagal grafiką" ir politikos šulus, pirmą veiksmą dar sėdinčius salėje, o antrą dalį praleidžiančius vyriausybiniame bufete, likusiame dar nuo sovietinių laikų. Tokiais kriterijais tas teatras vadovavosi ir iki pat šių dienų vis dar jais tebegyvena. Ir taip - visiems gerai. Tai ir baisiausia... Štai kaip pas mus yra suvokiama kultūra. Tai - daugiau nei akivaizdu. Visa kita tėra gražūs žodžiai, o realybė tokia, kokia ji egzistuoja tame teatre. Jokių ambicijų, jokių įššūkių niekam nereikia. Nereikėjo anais laikais, nereikia ir dabar. Kalbu ne tik apie tai, kas yra aplink teatrą. Ir teatro viduje jau niekam nieko nebereikia. Taip vegetuoti - patogu. O ką nors keisti - bijoma. Juokinga...
Ko bijoma? Kas bijo?
Štai ir klausimas: kas ir ko bijo? Juk visi, kada nors pretendavę vadovauti teatrams, rašė kūrybines programas, ir jei jas paskaitytume, pamatytume, kad jos visos yra novatoriškos ir įdomios. Bet argi kas jų laikosi?! Ir niekas nė neklausia, kodėl programų nesilaikoma. Ko šiame teatre, o ir daugelyje kitų valstybinių teatrų, bijomasi? Ogi visų pirma - režisieriaus. Jo ir buvo sumaniai atsikratyta pirmiausia, kad teatras netaptų pernelyg priklausomas nuo vieno žmogaus, kad būtų visuotinesnis. Šis visuotinumo siekimas ir daro teatrą pilku ir beveidžiu. Teatras negali gyvuoti be režisieriaus. Ar mes žinome bent vieną įdomesnį teatrą ar teatrinį reiškinį, už kurio nestovėtų asmenybė? Panevėžyje buvo Miltinis, Kaune - Vaitkus, Jaunimo teatre Tamulevičiūtė su Nekrošiumi. Štai tada gimsta aktoriai, trupės, atsiranda „dešimtukai", ambicijos, tada kuriamas tikras teatras, tada kuriamas menas. O kokį mes žinome teatrą, kuriam vadovavo koks žymus aktorius? Večerskio teatrą? Ir tą žinome tik dėl to, kad Večerskio veidas visą parą per televizorių rodomas...
Labai gerai atsimenu tą metą, kai buvo nuspręsta, jog teatrams režisieriai vadovauti negali. Buvo pradėta kalbėti apie tai, kad teatrui vadovauti turi ne menininkas, o komercinis direktorius - taip ir atsirado generalinio direktoriaus pareigybė, pakeitusi meno vadovą. Nuspręsta daryti ne meną, o biznį. O laikui bėgant išryškėjo, kad tai dar turėtų būti ir aktorius. Aktorius, mokantis daryti biznį. Ir taip atsitiko ne tik Nacionaliniame teatre, o beveik visuose Lietuvos teatruose. Jokia aktorių trupė negali kūrybiškai egzistuoti be nuolatinio darbo. O jį gali suteikti nuolat su kolektyvu dirbantis režisierius. Ir jokie pavieniai pastatymai, kartkartėmis apsireiškiantys geri režisieriai neišspręs problemos. Tas pats su aktorių rotacija. Kai su trupe yra nuolat dirbama, rotacija įvyksta natūraliai ir neskausmingai.
Kiek anksčiau palietėte teatro ir jo vadovo atsakomybės ir atskaitomybės temą...
Iš tiesų, kodėl atsakomybės dėl to teatro neprisiima Kultūros ministerija? Ir taip jau gerus dvidešimt metų. Kiek prisimenu, kad ir kas tame teatre vykdavo, ministerija nesikišdavo. Kaip Pontijus Pilotas sako: „Aš nusiplaunu rankas". Pamenu, kai teatrui vadovauti atėjo Rimas Tuminas, šis teatras iš tiesų turėjo neeilinę progą virsti Teatru. Tik problema buvo ta, kad Tuminas tuo metu jau vadovavo ir Mažajam teatrui... Bet buvo rastas labai įdomus ir, mano nuomone, išmintingas sprendimas. Buvo kalbama apie „teatro skėčio" principą, pagal kurį ir buvo suformuluota pati Nacionalinio teatro koncepcija, kriterijai ir siekiamybės. Po tuo skėčiu tuomet įsikūrėme ir mes - OKT. Buvo kalbama, kad Nacionalinis teatras turi reprezentuoti tai, kas Lietuvos teatriniame gyvenime yra geriausia, kad jame turi dirbti nuolatinė trupė ir konkrečios trupės „iš šalies" - Mažojo teatro, Meno forto ir OKT. Kurį laiką teatras taip ir egzistavo. Drįsčiau teigti, kad tai ir buvo patys geriausi Nacionalinio teatro laikai, o repertuaras - iš tikrųjų svarus.
Bet kažkodėl po truputį šia idėja buvo pradėta abejoti. Teatras, Nacionalinio statusą įgijęs didžiąja dalimi todėl, kad po jo sparnu veikė šie trys kolektyvai su garsiomis pavardėmis ir stipriais spektakliais, pradėjo elgtis visiškai priešingai: kelti nuomos kainas, į teatro darbą pradėjo kištis kažkokie politikai, į kabinetą, kuriame buvo įsikūręs OKT, atėjo ponas Korenka, kuris mus iš ten galiausiai ir išmetė. Beje, vienintelis kultūros ministras, jautęs atsakomybę ir mėginęs spręsti šias problemas, buvo Gintautas Kėvišas, įpareigojęs LNDT vadovus laikytis savo nuostatų ir sumažinti nuomos kainas. Tas „skėčio" principas, manau, buvo iš tikrųjų perspektyvus, galėjęs Nacionalinį teatrą padaryti vienu įdomiausių teatrų Europoje. O dabar mes turime tai, ką turime.
O turime, anot dabartinio LNDT vadovo, „teatrą - tortą"...
Taip, turime vieną provincialiausių teatrų Europoje. Tokios provincialios reprezentacinės scenos, koks šiandien yra mūsų Nacionalinis, aš dar nesu matęs. O galėjo būti kitaip. Ir nereikia išradinėti jokių dviračių - pažiūrėkime, kaip teatrai dirba kitose šalyse. Kaip dirbama Varšuvoje, Berlyne... Netgi tas pats Lietuvos Nacionalinis operos ir baleto teatras: jei apžvelgtume jo repertuarą, trupę, atvykstančius statytojus ir atlikėjus, šio teatro niekaip negalėtume pavadinti provincialiu teatru.
Ir netgi tie nuostatai, kurie buvo priimti, kai tuometiniam Akademiniam teatrui buvo suteikinėjamas Nacionalinio vardas, leidžia vykdyti pakankamai kūrybišką veiklą. Bet visų pirma turi atsirasti atsakomybė ir atskaitomybė.
Nuvažiavęs į kokią užsienio valstybę ir pavaikščiojęs po jos Nacionalinį ar kokį kitą teatrą, gali praktiškai neišėjęs žiūrovų salės pažinti visą šalį, jos kultūrą ir tradicijas. Nes teatras - ląstelė, kurioje atsispindi viskas. Koks teatras, kokia jame tvarka - taip viskas ir valstybėje.
LNDT būtini kuo skubesni pokyčiai, nes, kaip sako Hamletas, „jei ne dabar, tai vis vien kada nors teks". Tad geriau jau dabar, nes paskui gali būti per vėlu. Penkeri metai teatre - labai ilgas laikas. Per penkerius metus galima daug nuveikti, tačiau ir ne mažiau prarasti. Net ir visą aktorių ir žiūrovų kartą. O tai būtų jau nebepataisoma.
