Lapkričio 14-27 d. Maskvoje vykęs festivalis „Naujasis Europos teatras“ (NET) šįmet pakvietė daug garsių vardų: Janą Fabre ir trupę „Troubleyn“ iš Belgijos su spektakliu „Tolerancijos orgija“, teatro „Hotel Modern“ (Olandija) „Didįjį karą“, Armino Petraso ir Maksimo Gorkio teatro (Berlynas) spektaklį „Rummelplatz“. O festivalį atidarė Oskaro Koršunovo spektaklis „Hamletas“. Siūlome keletą Maskvos teatro kritikų recenzijų.
Aukšto atspindžio zona
Romanas Dolžanskis
Festivalis NET ir Nacijų teatras į Maskvą atvežė vieno iš Europos jaunosios režisūros lyderių - lietuvio Oskaro Koršunovo - spektaklį. Jo „Hamletas“ - ne tiek eilinė reikšmingiausios visų laikų ir tautų pjesės interpretacija, kiek teatrinis režisieriaus autoportretas.
Oskaro Koršunovo „Hamlete“, sakyčiau, veikia du svarbiausi prasminiai įvaizdžiai: grimo staliukas ir milžiniška pelė. Spektaklio prologe staliukus regime sustatytus eile palei scenos rampą, matome už jų susėdusius aktorius. Jie rengiasi spektakliui, grimuojasi ir staiga, tarsi juos netikėtai būtų užklupusi kažkokia baisi mintis, į veidrodžio stiklą žvelgiantys aktoriai pradeda klausti: „Kas tu esi?“. Neatsakytas klausimas dauginasi, dažnėja, kol galiausiai išauga į panišką riksmą, atsimušantį į šaltą atspindintį paviršių. Antrojo veiksmo pradžioje Hamletas primins Shakespeare´o žodžius apie tai, kad teatras privalo „laikyti veidrodį prieš gamtą“, tačiau pačiu veidrodžiu virs į menamą paviršių įremti delnai. Oskaro Koršunovo Vilniaus miesto teatro spektaklyje veidrodį laikyti telieka ne prieš ką nors kitą, o tik prieš save patį.
Grimo staliukai, režisieriaus sumanyti drauge su spektaklio dailininke Agne Kuzmickaite, taip ir liks pagrindiniu sceninio apipavidalinimo elementu. Jie sustos į įvairiausias geometrines figūras, suksis rateliu, veidrodžiai atspindės rato vidų ir išorę, iš pirmo žvilgsnio chaotiškai važinės po sceną, virs širmomis ir t. t. Virš veidrodžių pakabinti šviestuvai, tiksliai „atkertantys“ staliukus supančią tamsą, daro „Hamleto“ veiksmą ne vien paprasčiausiai paslaptingą ir įtemptą, tačiau ir sukuria savotišką tamsos, mirtino niūrumo atmosferą: ir jei kurią nors akimirką šis milžiniškas teatro grimo kambarys žiūrovui taps panašus į morgą - veikiausiai režisierius būtent to ir siekė. Pakvipus krauju, servetėlės - nepakeičiamas užkulisių ir aktorinės transformacijos atributas - nusidažys raudonai ir pabirs iš viršaus, sukurdamos kontrastą ir suteikdamos elegantiškos aistros prieskonį juodai-baltam spektaklio griežtumui. O į aukštas plastikines vazas sumerktos baltos gėlės, lyg ir galinčios simbolizuoti pripažinimą ir sėkmę, čia veikiau primena ne ovacijas, o kolumbariumą.
Sakyti, kad Oskaras Koršunovas pastatė spektaklį apie teatrą - ne visai tikslu jau vien dėl to, kad ši formulė (kaip žinia, tema „apie teatrą“ režisieriai gali pastatyti bet kurią pjesę) pati savaime tarsi perša svaiginantį mėgavimąsi vaidyba. Na, arba mintis apie didžiulę dviveidiškumo teatre svarbą. Naujasis vilniečių „Hamletas“ - apie teatrą kaip savęs pažinimo būdą, kančią, iliuziją, teatro pražūtingumą, jo pagundas, apie, kalbant pjesės stiliumi, aktoriaus asmenybės pelėkautus. Ir pats vadinamasis „hamletiškumas“ Koršunovo spektaklyje tampa aktoriaus sąžinės sinonimu. Režisierius tyčia nejaunina danų princo, neheroizuoja jo. Aktoriaus Dariaus Meškausko sceninėje asmenybėje režisieriui svarbiausi ne teatro primarijaus bruožai, o tipinės aktorinės psichofizikos savybės: su amžiumi aštrėjantis pačios profesijos neįprastumo jausmas, refleksija, susijusi su temperamentu ir vidine įtampa.
Suvaidinę savo vaidmenis „Hamlete“ aktoriai gali prisėsti prie staliukų ir rengtis kitam vaidinimui. Kiti veidmainiai - atėjūnai - teatre nereikalingi, tad „Pelėkautų“ sceną, tarsi susidvejinę į atlikėjus ir žiūrovus, atlieka pats Klaudijus su Gertrūda. Ir pasirodžiusi pelė - didžiulė kaukė - tampa tarsi spąstų išvengusia būtybe ar visų kliedesių įsikūnijimu: juk būtent ją regėjo Hamletas ten, kur iš tiesų stovėjo Polonijus. Beje, čia šmaikštus graužikas tampa atsakingu už žmogžudystės, kitose scenose - nelauktu svečiu, tačiau visuomet tiksliu ir paradoksaliu herojaus beprotybės ženklu.
Krauju pasruvęs Hamletas taria savo pagrindinį monologą „Būti ar nebūti?“ pačiame spektaklio finale, beprasmiškai ir teatrališkai mirdamas. Shakespeare´o tragedijos struktūrą ponas Koršunovas traktavo itin laisvai. Linijinė pasakojimas kuo toliau, tuo labiau susipina. Lyg kelias, iš pradžių buvęs tiesus ir aiškus, tačiau vėliau tarsi pradedantis slysti iš po kojų, klaidinti keleivį, - ir štai Joriko kaukolę bučiuoja Gertrūda, o Ofelija kartu su savosios žūties išvengusiais Rozenkrancu ir Gildensternu klausosi savo pačios mirties istorijos. Režisieriui „Hamletas“ tarytum tampa spektakliu apie jo paties - keturiasdešimtmečio - krizę, baimės išklysti iš kelio alegorija. Vis dėlto šis darbas sukurtas su tokia vitališka jėga ir meistryste, jog reziumuoti galima tik taip: amžius įveiktas, „Hamletas“ pastatytas, supratimas, kad gyvenime nėra nieko suvokiamo, niekur nedings, tad reikia gyventi toliau ir statyti spektaklius.
Hamletas kaip evoliucijos veidrodis
Marina Davydova
Maskvoje Oskaro Koršunovo spektakliu „Hamletas“ buvo atidarytas festivalis NET. Daugybe teatrinių apdovanojimų pelnęs lietuvių režisierius, gyvenimo nuėjęs pusę kelio, neišvengiamai priėjo bene reikšmingiausią pasaulinės dramaturgijos pjesę. Ir, kas matyt buvo dar labiau neišvengiama, ties ja suklupo.
Šiuolaikiniam dailininkui nebūtina gerai piešti - pakanka būti drąsiam ir išmoningam. Oskaras Koršunovas - vienas iš tų menininkų, kurie yra fantastiškai įvaldę profesinę techniką. Bene kiekvieną jo spektaklį galima rekomenduoti kaip pavyzdį pradedantiesiems režisieriams. Atmink - fiksuok mizanscenas. Siek teatrinės sugestijos paslapčių. Stebėk, kaip pjesės tekstas, tarsi molis išmoningo puodžiaus rankose, įgauna netikėtą sceninę formą, gebančią sutalpinti vis naujas ir naujas prasmes.
Nuostabiai sumanyta jo „Hamleto“ pradžia. Visi aktoriai sėdi priešais grimo staliukus, nugara į publiką. „Kas tu esi?“, klausia jie, įdėmiai žvelgdami į savo atspindį. Iš pradžių tyliai, šnabždėdami, vėliau - balsu, ir galiausiai pereina į riksmą. Neono šviesos rėžia akis, iš garso kolonėlių salėn sklinda kažkokie girgždantys garsai. Pragario atmosfera tvenkiasi. Tik staiga mizanscena griūva: kėdės išmėtytos kur papuola ir mes matome nebe visų personažų nugaras, o tik trijų veikėjų iš išgąsčio persikreipusius veidus. Horacijus, Marcelas ir Bernardas, įsistebeiliję kažkur į salės gilumą, užduoda nematomam žiūrovams vaiduokliui tą patį klausimą: „Kas tu esi?!“.
O, kiek įstabių poteksčių slypi šiame epizode! Pakanka pasakyti, kad sakramentinis „visas pasaulis - teatras“ čia gauna papildomų obertonų. Šiapusinis pasaulis... Na ir anapusinis veikiausiai taip pat.
Teatro-mirties metafora čia plečiasi ir šakojasi. Hamleto tėvo šmėkla pasirodo esanti lavonas morge, paguldytas ant tų pačių grimo staliukų; beje, nužudytasis (senasis Hamletas) čia išvaizda nesiskirs nuo žudiko (Klaudijus). O ir pats princas (jį vaidina Darius Meškauskas, aktorius, kurio veidas ir be grimo retsykiais primena tragišką kaukę) finale puola į glėbį savo dėdei-antagonistui, taip tarsi ištrindamas ribą tarp nusikaltimo ir atpildo. O baltos popierinės šluostės, kuriomis aktoriai nusivalo grimą, „Pelėkautų“ scenoje virs kraujo raudonumo servetėlėmis, kaip lapai krentančiomis iš aukštai. O Gertrūda gers vyną iš Joriko kaukolės, o Ofelija, mieloji Ofelija, kurią labiausiai užjaučia režisierius, iš pradžių dėvės japonišką kostiumą (tikrų tikriausia Čio Čio San), bet vėliau apsivilks vestuvių suknią, primenančią įkapes. O josios pamišimo scenoje grimo staliukai bus taip papuošti puokštėmis-ikebanomis, kad scena iki skausmo primins kapinaites. O po sceną šmirinėja kažkoks kipšas su raudona lempute vietoje nosies, kurį personažai glostys tarsi naminį šunį. O dar šalia Danijos princo išdygs balta pelė (šis mirties teatras, galima numanyti, kiek panašus į JŽT (Jaunojo žiūrovo teatrą - vert. past)). „Nes vaidybos meno paskirtis, kaip seniau taip ir dabar, nelyginant veidrodį laikyti prieš gamtą“, - ištars Hamletas.
Bet gamta - tai ir esame mes patys. Ir veidrodį pirmiausiai laikyti derėtų prieš save patį. Nebūna jokio išorinio blogio. Blogis slypi mūsų sielose. O kuo kitu galėtume pavadinti visą šį teatrą primenantį pasaulį, jei ne išorine tamsios Hamleto pasąmonės pragarmės projekcija? Luktelėkite, pjesėje, regis, buvo dar ir Fortinbrasas... Taigi niekur jis nedingo. Fortinbrasas čia sutapatinamas su Horacijumi, kuris, kaip paaiškėja artėjant finalui, ir yra tas pats kipšas raudona nosimi...
Ankstesni Koršunovo darbai, be itin reto profesinio pasirengimo, visuomet išsiskirdavo dar ir neįtikėtinai aiškia scenine mintimi. Rašyti apie jo spektaklius buvo bemaž taip pat malonu, kaip ir lengva būdavo juos iššifruoti. Štai ir „Hamlete“ kiekviena scena įstringa atmintin kaip išraiškingas paveikslėlis. Tačiau sceninė mintis čia pakliuvo į „bevaisę proto aklavietę“. Artėjant finalui pjesė slysta Koršunovui iš rankų, kaip net ir paties puikiausiojo siuvėjo delnuose nyksta suiręs audeklas. Ji netenka aiškumo, virsta kažkokiu iš padrikų citatų sudurstytu koliažu. Regis, sceninis kompiuteris, į kurį buvo įstatytas šis chrestomatinis tekstas, staiga bjauriai užstrigo, tarsi drauge su tekstu į jį įlindo kažkoks virusas. Gal refleksijos virusas... Kiekvieno veikėjo - su pačiu savimi, aktorių - su savąja profesija, režisieriaus - su visomis šios pjesės interpretacijomis iš karto. Šį refleksijų ir autorefleksijų kamuolį sudėtinga (ar tiesiog neįmanoma) išnarplioti - taip čia susipynę visi siūlai.
Vargu, ar dėl to kaltas Koršunovas. Prisilietę prie šios tragedijos dabar užstringa patys galingiausi režisūriniai protai. Kaip neįmanoma nieko konkretaus pasakyti apie mūsų laiką - menką, be stiliaus, pametusį bet kokį prasminį kursą, lygiai taip pat sudėtinga į bendrą tašką suvesti visus įsimintinus naujojo europietiškojo teatro „Hamletų“ epizodus. Juk tokia pati nesuvokiamumo jausena liko po to paties pavadinimo spektaklio, kurį sukūrė kitas šiuolaikinės režisūros lyderis Thomas Ostermeieris. Šio kūrėjo „Hamleto“ pradžia taip pat buvo nuostabi, tačiau artėjant pabaigai sceninis tekstas taip pat rodėsi tarsi suredaguotas kažkokio išprotėjusio kompiuterio.
Paprasčiausiai Oskaras Koršunovas, kaip jautrus seismografas, užčiuopė šią laikmečio būseną. Jis suprato: realybės jau nebėra. Tėra jos fragmentai, atsispindintys daugybės grimo staliukų veidrodžiuose. Ir dar yra menininkas (aktorius, režisierius, danų princas), tuščiai mėginantis į vieną paveikslą surinkti į šipulius pabirusią tikrovę. Kiekvieno iš fragmentų beviltiškai klausinėjantis: „Kas tu esi?!“ ir nesulaukiantis atsakymo. Toliau - tyla.
Hamletas žengia kiaurai sieną
Olga Romanova
Maskvoje prasidėjo XI festivalis NET - Naujasis Europos teatras. Festivalį atidaręs Oskaro Koršunovo teatro iš Lietuvos spektaklis „Hamletas“ tapo išsyk dviejų Rusijos sotinės teatrinių forumų dalyviu: lietuviai dar pratęsė ir Nacijų teatro organizuotą programą „Шекспир@Shakespeare“, startavusią spalį įvykusiomis „Hamleto“ iš Tel Avivo gastrolėmis. Lietuviška Shakespeare´o tragedijos versija pasirodė skirta labiau vizualinei recepcijai: publikos akį ji džiugino labiau nei emocijas ar intelektą.
Nors šiųmetis festivalis NET skirtas 20-osioms Berlyno sienos griuvimo metinėms, vienaip ar kitaip su šia tema susijusių spektaklių festivalio programoje nebuvo daug. Pavyzdžiui, ne kartą NET´e dalyvavusio režisieriaus Oskaro Koršunovo „Hamletas“ visiškai nesisieja su jokiomis konkrečiomis politinėmis realijomis. Tai veikiau teatrinė fantazija Shakespeare´o frazės „visas pasaulis - teatras, o žmonės jame - aktoriai“ tematika.
Lietuviškojo „Hamleto“ veiksmas vyksta teatro užkulisiuose, kuriuos iš grimo staliukų su dideliais veidrodžiais režisierius sukūrė drauge su dailininke Agne Kuzmickaite. Staliukai važinėja ir sukiojasi, sustoja vingiuotais koridoriais ar kerta scenos erdvę pusiau. Spektaklio pradžioje aktoriai sėdi prieš veidrodžius, stebi savo pačių atvaizdus, dar ir dar kartą jiems užduodami klausimą „Kas tu esi?“, tarsi nežinodami, kokį vaidmenį jiems reikės atlikti šįvakar. O kai sceną užlieja dūmų debesis ir prasideda „Hamletas“, aktoriai po keletą kartų kartoja replikas, lyg bandytų pajusti savųjų žodžių skonį ir mėgintų prisijaukinti tekstą.
Staliukų ir veidrodžių labirintuose pasislėpti neįmanoma: kiekvieną pokalbį nugirsta iš už veidrodžio išlindusi kieno nors galva. Po sceną slampinėja milžiniška žiurkė - gal užuomina į „Pelėkautų“ sceną, o gal iš „Spragtuko“ repeticijos pasprukęs statistas. Prie Polonijaus kojų glaustosi nesuvokiamas keturkojis padaras: jis apsigaubęs juodu apsiaustu ir raudonai mirkčioja žibintuvėliu.
Režisierius būtent ir pabrėžia scenoje sukurto pasaulio efemeriškumą, ištrindamas bet kokias laiko ribas ir griaudamas teksto struktūrą. Trapi raudonplaukė Ofelija (Rasa Samuolytė), rengdamasi pasimatymui su Hamletu, bėga siaurute atbraila virš veidrodžių, o Gertrūda (Nelė Savičenko) jau pasakoja apie tai, kaip mergaitė nuskendo. Pasimatymui baigiantis karalienė apipila Ofeliją gėlėmis, tarsi ši būtų mirusi. Net ir žymųjį monologą „Būti ar nebūti“ Hamletas (Darius Meškauskas) sako du kartus. Pirmąsyk šie žodžiai nuskamba labiau kaip klausimas: dalyvauti vaidinime ar nedalyvauti, veltis į šią istoriją ar ne?
Spektaklio dalyviai matuojasi tai vieną, tai kitą rolę. „Pelėkautų“ scenoje Klaudijus ir Gertrūda, išsitepę veidus riebiu grimo sluoksniu, vieną akimirką vaizduoja karalių ir karalienę iš Gonzago nužudymo pantomimos, o kitą - gyvai reaguoja į įvykius. Klaudijų ir Hamleto tėvo Šmėklą vaidina vienas ir tas pats aktorius - Dainius Gavenonis, Horacijus čia kartu ir Fortinbrasas, o Rozenkrancas ir Gildensteras - duobkasiai.
Savo spektaklyje tapydamas pasaulio-teatro paveikslą, Koršunovas kategoriškai nesutinka, kad menas yra amžinas ir pergyvena savo kūrėją. Jis kuria teatrą, o teatro vaidinimas tarsi plaštakė gyvena tik vieną vakarą. Todėl pakanka Hamletui į rankas paimti Joriko kaukolę, ir lėtas spektaklio įvykių ritmas kaip mat pagreitėja. Rodos, režisierius „prasuka“ jį pagreitintu tempu, iš visumos ištraukdamas tik pačius efektingiausius kadrus.
Štai Gertrūda iš kaukolės geria užnuodytą vyną ir sustingsta prie veidrodžio. Štai Hamletas su Klaudijumi išsitepa veidus raudonu grimu. Štai princas, ant kurio kruvinos krūtinės dažais išpiešta atvira žaizda, prisispaudžia prie dėdės.
Tašką čia deda Hamleto monologas „Būti ar nebūti“, šįsyk persmelktas pesimizmo. Žmogus yra tikras, jog pats nusprendė, būti ar nebūti. Tačiau iš tikrųjų jis nepajėgus nieko nuspręsti. Pasaulyje, pilname daugybės antrininkų, atspindžių ir netikrumo, jis tampa paprasčiausia pėstininko figūra kažkieno rankose. Tai suvokus, ištariami žodžiai „Toliau - tyla“ ir scenoje užgęsta šviesos.