Gintaras Varnas. Teatras – kaip vidinis balsas

Gintaras Varnas: kaltas!

Nacionalinės premijos vertais spektakliais per pastaruosius penkerius metus buvo pripažinti Jeano-Luco Lagarce‘o „Tolima šalis“ (2001), Marinos Carr „Portija Koglen“ (2002), Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ bei  „Nusikaltimas ir bausmė“ pagal Fiodorą Dostojevskį (abu 2004). Šie spektakliai sukurti Kauno dramos teatro scenoje.

Su 2005 m. Nacionalinės premijos laureatu, Kauno valstybinio dramos teatro meno vadovu režisieriumi Gintaru VARNU (praėjus kelioms dienoms po premjeros „Nekalti“ ir teatralams atšventus teatro 85-metį) kalbasi Dovilė ZELČIŪTĖ.

– Ar teatras, Jūsų galva, gali dalyvauti pasaulio keitime ir ar Jūs pats manote galįs tai daryti?

– Skamboka frazė... Nemanau, kad galiu tai daryti ar sugebu, neturiu tokių ambicijų. Pasaulio niekas nepakeis: nei didieji filantropai, nei pasaulio išrinktieji, nei tuo labiau teatras. Menas ne tik gali, bet tiesiog privalo pasaulį reflektuoti, pasakyti savo nuomonę apie jį. O jau žiūrovų ar klausytojų, meno vertintojų reikalas sutikti su ta nuomone ar nesutikti, ginčytis dėl to, jaudina tas menas ar siutina. Labai gerai, galvokite apie pasaulį kitaip... (Ilga pauzė) Tačiau aš galvoju  t a i p. Ir savo spektakliu tą nuomonę išsakau. Suprantu, kad klausimą jūs uždavėte po paskutinės premjeros (turima galvoje Deos Loher dramos „Nekalti“ pastatymas).

– Nebūtinai...

– Tada bent jau pats tą klausimą taip suprantu, nes ši premjera vertinama kontraversiškai. Šitam gyvenimo etape apie pasaulį norėjosi pasakyti būtent tokias mintis ir tokią nuomonę. Kažkada ją esu pasakęs Šėpos teatro spektakliais. Žinoma, tai buvo gatvių laikas, perversmų, revoliucijos laikas, teatrai tušti, nebeįdomūs. Mes, Šėpos teatras (esu jo įkūrėjas ir porą metų stačiau spektaklius), pamėginome atsigręžti į dabartį. 1988-1990 m. buvo tas metas, kai norėjosi labai daug ką pasakyti apie šiandieną.

– „Šėpos“ teatras juk laikytinas socialiniu teatru?

– Taip, mūsų tikslas nebuvo politika, nors ir rėmėsi į ją. Man buvo įdomiausia... mokėti laiku įkąsti, įdurti, pareikšti, ką galvoju apie supantį pasaulį. O svarbiausia – domino pati teatro forma:  lėlių teatro modelis – viduramžių teatras, „prakartėlė“, vėliau joje buvo vaidinama keliais aukštais. Grįždamas prie jūsų klausimo, galiu pasakyti: teatras privalo kalbėti apie dalykus, kurie kuriantiesiems spektaklį tuo metu, tą dieną atrodo esminiai. Gal pernai pasaulis man „švietė“ vienaip, tačiau šiandien pasaulis ir žmogus jau atrodo kitaip, jo komedija ir jo tragedija, visa jo ir mano paties egzistencija. Šiandieniniais popkultūros laikais, kai kultūros „darželis“ suvešėjęs piktžolėmis, smagu žinoti, kad teatras tame nedalyvauja, o jei dalyvauja, tai tik citatomis, norėdamas popkultūrai oponuoti, bet ne jai pritarti ir vizginti prieš ją uodegą. Tam tikra prasme teatras gali būti sąžinė, antrasis tavo balsas, tas, kuris neleidžia meluoti. Dažnai pats sau nedrįsti ko nors prisipažinti, o vidinis balsas sako: yra taip ir taip, esi toks ir toks, esi kaltas. Tu ginčijiesi, kad ne, aš nekaltas... Taigi manyčiau, kad teatras žmogui turėtų būti tas vidinis balsas, sceninė kalba, ištarta garsiai. Bent jau Lietuvoje teatras tikrai nėra pramoga. Į jį ateina žmonės, norintys... na, yra geras rusiškas žodis  – postradatj (pakentėti).

– Kaip „atpažįstate“ sau artimą dramą? Kiek pjesės pasirinkimą lemia konjunktūra, komerciniai santykiai?

„Švyturys”. Gyčio Ivanausko scenografija

– Nedaug esu susidūręs su privalomaisiais pastatymais, tokiais, kurių labiau reikia ne man, o teatro repertuarui. Jei skaičiuočiau, nesusidarytų ir trijų. Būna, kad atpažįstu savo pjesę iš karto. Tik perskaitai dramą ir žinai – tavo... Bent jau kalbant apie šiuolaikines pjeses. O kalbant apie klasiką – šiek tiek kitaip, tačiau jei kūrinys labai „įkrenta“, tai bręsta, kolei subręsta.

– Kokią pjesę atradote be vidinių dvejonių, iš karto?

– Jeano-Luco Lagarce‘o „Tolimą šalį“ – iš karto, Deo Loher „Nekalti“ – iš karto, Thimothee de Fombelle‘o „Švyturį“ – taip pat. Labai ilgai galvojau apie Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ inscenizaciją.

– O kuo patraukia, „užkabina“ pjesė?

– Tai gali būti kokia nors viena frazė, bendra atmosfera arba personažas. Žodžiu, turiu pamatyti, pastverti tą siūlą, iš kurio paskui megsiu spektaklio visumą. Bet pirmoji paskata gali būti iš pirmo žvilgsnio visai nereikšminga detalė, tačiau man ji taps spektaklio ašimi. Turi tą frazę ir nuo jos niekur nebepabėgsi... Panašiai, kaip medžioklinis šuo, užuodęs pėdsaką, atranda grobį. Kitas dalykas, kuris man be galo svarbus,– būsimo spektaklio erdvė. Kol nerandu erdvinio sprendimo, darbas stovi vietoj.

– Kokią reikšmę spektakliui turi erdvė?

– Teatras yra erdvinis menas. Kol neturėjau „Nusikaltimo ir bausmės“ erdvinio sprendimo, nesiryžau pradėti. Tik kai apkeičiau vietomis žiūrovų salę su scena, supratau, kad galiu imtis darbo.

– Gal atskleistumėte, kaip toks sumanymas kilo?

– Aš susapnavau... gal ne visai taip jau konkrečiai, tačiau sapno veiksmas vyko tarsi Holivudo aikštelėje, paviljone. Supratau, kad patekau į kino užkulisius. Atsibudęs suvokiau, ką tai reiškia: šis spektaklis yra kinas, o filmą, tai yra visą istoriją, žiūri Raskolnikovo užmuštosios senutės ir kiti mirusieji.

– Kaip atrandate savo aktorius? Koks turi būti aktorius, kokiomis savybėmis pasižymėti, kad į jį atsigręžtumėte ir jis taptų savas?

– Kartais pasirinkimą lemia netgi detalė, pavyzdžiui, juokas. Aktorius praėjo pro tave, kažką pasakė, ir staiga supratai – šito ir ieškai.

Manau, puikus atradimas spektaklyje „Nekalti“ tapo Rusų dramos teatro aktorių pasirinkimas imigrantų vaidmenims...

Baisiai ilgai galvojau, kaip tuos juodaodžius imigrantus parodyti scenoje, kaip padaryti, kad neatrodytų naivu ar lėkšta. Norėjosi, kad juos vaidintų niekam nematyti, nepažįstami artistai. Tačiau tokių kaip ir nėra Lietuvoje, be to, po metų jie jau bus pažįstami. Paskui kilo mintis pasikviesti ką tik baigusius ir Rusų dramos teatrui parengtus jaunuosius aktorius.

Gintaras Varnas ir Tankredas Dorstas „Nusiaubtos šalies” premjeroje Vilniuje 2004 m.

O kalbant apie pasirinkimą, pirmiausia aktorius turi būti labai emocionalus. Tai būtiniausia savybė, reikalinga šiai profesijai. Antra – muzikalumas. Nebūtinai aktorius turi mokėti dainuoti ir šokti, tačiau privalo jausti ritmą. Ritmo pojūtis reikalingas ne tik vaidmeniui kurti, viskas spektaklyje pagrįsta ritmu, jo kaita. Trečioji savybė, kurią turi toli gražu ne visi artistai,– vidinis paslankumas, mokėjimas būti, virsti bet kuriuo personažu, labilumas, gebėjimas pasijusti tiesiog apsėstam savojo vaidmens. Beje, tikras, geras aktorius neturėtų būti šventeiva, nelabai tikiu šventuoliais. Ir dar vienas dalykas – darbštumas. Tik darbštus aktorius, darbštus iki „apsėdimo“, pajėgs keistis, nuolat iš savęs reikalauti, ieškoti dieną ir naktį. Juk neįmanoma padaryti vaidmens repeticijose, jeigu nebus dirbama namuose. Neįmanoma! Net jei teatre būtų repetuojama 8-10 valandų, vis tiek vien repeticijų metu vaidmens nesukursi...

Ir epziodiniame vaidmenyje reikia atrasti savą siūlelį, iš kurio verpsi vaidmenį. Geri aktoriai ,,įneria“ į savo vaidmenį ir tampa nebeatpažįstami.

– Gal pasakytumėte, daug nesvarstydamas, ką laikote darbščiais aktoriais?

– (Nustebęs) Išvardyti pavardėm?.. Viktorija Kuodytė – labai labai darbšti aktorė. Saulius Balandis, Aurelija Tamulytė, dar – Jūratė Onaitytė. Yra daugybė darbščių aktorių! Tie „imigrantai“ iš  spektaklio „Nekalti“– Valentinas Novopolskis ir Valentinas Krulikovskis... repetuodavo, repetuodavo. Aš išeinu, o jie vis dar repetuoja. Kalbant apie vyresniąją kartą – visi yra didžiausi darbštuoliai, jų tiesiog tokia mokykla. Tarkime, Lialė (aktorė Birutė Raubaitė)... Kai dirba, kai turi vaidmenį, apie nieką kitą su ja šnekėti neįmanoma.

– Esate ne tik spektaklius kuriantis režisierius, bet ir teatro meno vadovas. Tikriausiai neįmanoma būti geram visiems. Ar sugebate atskirti grynai žmogiškąsias emocijas, tokias, kaip užuojauta, gerų santykių su kolegomis paisymas, nuo beatodairiškai „kieto“ žinojimo ir pasirinkimo, ko reikia pačiam, Jūsų spektaklio ar teatro modeliui?

– Manau, kad atskirti moku, bet neslepiu, kad tai sunku. Nors tapęs meno vadovu (juo esu dveji metai) nepajutau jokio skirtumo santykiuose su teatro žmonėmis. Juk Kauno teatre dirbu jau septinti metai. Esu seniai pažįstamas.

– Kada baigiasi Jūsų, kaip teatro meno vadovo, kadencija?

– Šių metų balandžio pirmąją... (Juokiasi)

– Ar rūpinatės, tarkime, ir teatro pinigais?

– Na, pinigais rūpintis nenorėčiau, tam yra direktorė, vadybos korpusas, administracija. Rūpinuosi teatro veidu, įvaizdžiu, interneto puslapiu. Negaliu pakęsti šalia savęs blogo skonio, blogo dizaino, dėl šių dalykų tiesiog kaunuosi. Būtų mano valia, nekalbėtume dabar sėdėdami ant tokios sofutės...

– Kaip pavyko išgauti ir išlaikyti tikrumo intonaciją naujajame darbe „Nekalti“? Tai juk ne psichologinis teatras, greičiau brechtiška sceninė raiška, kuriai būdinga autoironija, atsitraukimas nuo veiksmo ir savo vaidmens. O vis dėlto visa, kas vyksta scenoje, taip atpažįstama ir iki skausmo tikra.

Sigitas Šidlauskas ir Aurelija Tamulytė „Nekaltuose”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

– Specialiai, sąmoningai ta atsitraukimo kryptimi ir ėjome. Sakiau, užmirškim Čechovą. Šiame spektaklyje koncentruotasi į  temą. Geri aktoriai gali vaidinti ir Čechovą, ir šiuolaikinę dramą. Aktorė A. Tamulytė sako savo remarkės žodžius „aš verkiu“, bet ji tikrai viduje verkia, tai ištardama. Negaliu teigti, kad buvo ypač sunku statyti šį spektaklį, išlaikyti griežtą jo formą. Kur kas sudėtingiau išsaugoti kiekvieno personažo gyvybę, kai pasirinkta būtent tokia – atsitraukimo nuo veiksmo ir kartu dalyvavimo veiksme kryptis.

– Greta aktorių turite ir savo nuolatinius spektaklio bendraautorius – kompozitorių Giedrių Puskunigį ir kostiumų dailininką Juozą Statkevičių.

– Šiais žmonėmis aš besąlygiškai pasitikiu. Pažįstu Giedriaus muziką ir žinau Juozo skonį. Kitas klausimas, kaip visa tai suskamba naujoje sceninėje medžiagoje. Juozas iš pradžių nenorėjo dirbti šiame spektaklyje, jam nepatinka, kai nėra prašmatnaus grožio, tam tikro įmantrumo. O čia – gatvė, ši diena, treningai, jokio puošnumo. Tačiau tai, ką padarė Juozas „Nekaltuose“, yra nė kiek ne prasčiau už konceptualią „Elektrą“ ar „Hedą Gabler“.

– Jūsų spektakliuose dominuoja atstumtojo, vienišojo, autsaiderio, paribių žmogaus tema. Kaip pats jaučiatės šiame gyvenime?

– (Ilga tyla) Nekomentuosiu.

– Kaip manote, kodėl Jūsų pastatymus lydi ne tik šlovė, bet ir pilnos žiūrovų salės? Galbūt atstumtojo tema dabar itin aktuali?

– Manau, kad tikrai taip. Iš dalies suprantu kai kuriuos žiūrovus, kurie nepriima „Nekaltų“. „Tolimoj šaly“, „Švytury“ ar „Nusikaltime ir bausmėj“ teatro žvilgsnis į žmogų buvo labai švelnus. Šiame pastatyme tasai žvilgsnis tapo žiaurus. Visiškai suprantu, kad žiūrovus gali labiau traukti anas teatras, bet mano suvokiamas pasaulis dabar yra toks. Viliuosi, kad galbūt tokia pasaulėjauta priimtina jaunimui.

– Pati mačiau „Nekaltų“ premjeros metu raudančią merginą. Ji sakė savo draugei: „Bl..., viską atpažįstu!“

– Duok Dieve...

– Kokius darbus šį sezoną dar planuojate nuveikti?

– Pavasarį statysiu Richardo Strausso operą „Salomė“ . Tai opera šedevras. Man darbas ir dramos, ir operos teatre – lygiaverčiai dalykai, nors operoje dramaturgiją diktuoja ir lemia muzika, ji dažniausiai ir pasako, pasufleruoja traktuotę. Tarkime, G. Verdi „Rigolete“ muzika aiškiai teigia, kad blogasis yra Rigoletas, o ne Hercogas.

Esu surinkęs aktoriukų kursą Muzikos akademijoje, tikiuosi, po kelerių metų nors ir ne visi, jie įsilies į Kauno dramos teatro trupę, o du iš jų – Marius Repšys ir Vidas Bareikis jau dabar vaidina „Nekaltuose“.  Balandžio mėnesį Kauno dramos teatre vyks Nacionalinės dramaturgijos akcija „Panorama“. Tikimės, kad ši akcija pasiteisins, kaip kad prasminga buvo rengti ir H. Ch. Anderseno pasakų pastatymų savaitę – juk dabar turime net tris vaikiškus spektaklius.

– Sveikinu su garbingu įvertinimu – Nacionaline premija, ir – sėkmės Jums.