Aktorė Aistė Zabotkaitė: nereikia sudievinti šios profesijos

Margarita Alper 2021 04 21 lrt.lt, 2021-04-19
Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

„Auksinis scenos kryžius“ aktorei Aistei Zabotkaitei kategorijoje „Moters vaidmuo“ įteiktas už Alisos vaidmenį režisieriaus Antano Obcarsko spektaklyje „Alisa“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. „Savo aukštą ūgį išnaudoju, kiek įmanoma. Iš pradžių įstojusi į akademiją iš mokyklos atsinešiau tai, kad tyčiodavosi iš manęs“, - atvirauja A. Zabotkaitė.

Portale pradedame reportažų ir tekstų ciklą, kuriame supažindinsime jus su „Auksinių scenos kryžių“ laureatais, kūrėjais, įvertintais už geriausius scenos meno kūrinius, sukurtus 2020-aisiais.

Ir pradedame nuo pažinties su aktore Aiste Zabotkaite, pelniusia „Auksinį scenos kryžių“ už Alisos vaidmenį to paties pavadinimo režisieriaus Antano Obcarsko spektaklyje, sukurtą nacionaliniame dramos teatre. 24-erių aktorei tai pirmas didelis pagrindinis vaidmuo, už jį ji iš karto buvo įvertinta. Pati aktorė apdovanojimą vadina tiesiog sėkme.

Dosjė. Gimė 1996 m. Kaune. Baigė Kauno 1-ąją muzikos mokyklą. 2019 m. baigė vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kurso vadovai - Algirdas Latėnas ir Vidas Bareikis. Nuo 2016 m. vaidino Valstybinio Jaunimo teatro, „No Theatre“, Nacionalinio dramos teatro spektakliuose, filmavosi kine. Nuo 2019 m. - Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė.

24-erių A. Zabotkaitė yra sukūrusi vaidmenų kelių teatrų spektakliuose - be Alisos Nacionaliniame dramos teatre, kitame A. Obcarsko spektaklyje „Voicekas“, taip pat Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliuose „Elektra“, „Pirmeiviai“, o vieną pirmųjų vaidmenų sukūrė Valstybiniame jaunimo teatre, būdama studente, savo kurso vadovo režisieriaus Vido Bareikio spektaklyje „Pasirinkimas“. Spektaklis sukurtas pagal dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus dokumentinę pjesę, paremtą pačių aktorių patirtimis, išgyvenimais.

Aistė pasakoja, nors mokydamasi mokykloje lankė dramos būrelį, apie aktorės profesiją nesvajojo, galvojo apie psichologiją ar teisę, nes mokykloje gerai mokėsi, sekėsi tikslieji mokslai. Tačiau kartą su dramos būreliu viename renginyje pamatė aktorinio meistriškumo specialybės studentų filmuką apie gyvenimą Muzikos ir teatro akademijoje, tada ir suprato, ką nori veikti gyvenime, pasakoja Aistė.

Atsiimdama „Auksinį scenos kryžių“ kartojote, kad jums labai pasisekė, ar tikrai šį apdovanojimą traktuojate tik kaip sėkmę?

Gavusi pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Alisa“, svajojau: „O kaip būtų smagu, jei nominuotų, o jei laimėčiau, kaip būtų smagu...“ Apie šiuos dalykus svajojau prieš pusę metų iki „Alisos“ premjeros, o tada atsidėjau darbui, paskui - tas karantinas... Kai sužinojau, kad esu nominuota, man jau buvo daug. Žmonės ėmė sveikinti su nominacija. Tikrai jaučiu, kad man labai pasisekė. Dėl kelių dalykų.

Pirma, kad spektaklis pateko tarp tų nedaugelio, kurie apskritai buvo išleisti tais metais. Antra, kad atėjo komisija ir jai patiko. Ir dar esu įvertinta, ir su tokiomis aktorėmis koviausi! [Aktorė buvo nominuota kartu su aktorėmis Viktorija Kuodyte ir Danute Kuodyte - M. Alper]. Per ceremoniją stovėjome užkulisiuose su Danute, galvojau: „Man jau užtenka, aš atėjau iki čia.“ Maniau, kad Danutė vertesnė už mane. Ir dar žinot, visokių ženklų būna ir prisigalvoji: „Va, jauna gausi, tada nebebus darbo, arba „nukryžiuota“ būsi jauna ir pamirš.“ Alisa - pirmas mano didelis vaidmuo ir jau gavau kryžių. Todėl sakiau, kad man pasisekė, ir dabar manau, kad man pasisekė.

Praėjo kelios savaitės po „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijos, dabar repetuojate naujame režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje pagal dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Miegantys“, kuris atvers rekonstruojamo Nacionalinio dramos teatro naują Mažąją salę. Ar pasikeitė kolegų santykis, apskritai kokių sulaukėte reakcijų?

Tokia savijauta galėtų būti panaši į pasikėlimą, kad tarsi galėčiau dabar jau ką nors pasakyti, bet man atrodo, aktoriaus profesija reikalauja labai didelio nuolankumo, reikia visada klausyti, ką kiti tau sako, dažniausiai režisierius, taip pat ir partneriai, tai šia prasme nelabai kas pasikeitė. Pavyzdžiui, žmonės, su kuriais repetuojame spektaklį „Miegantys“, mane vertina. Daugelis ir anksčiau vertino, pavyzdžiui, Nelė Savičenko mane akademijoje užaugino, su Vytautu Anužiu jau „Alisoje“ dirbome ir pamilome vienas kitą kaip partneriai.

Bet su kitais žmonėmis, pavyzdžiui, iš Oskaro Koršunovo teatro, nebuvau dirbusi. Tik Marių Ivaškevičių pažinojau, jis atėjo pažiūrėti „Alisos“, pamatė mane ir pasiūlė, tik per Marių esu šitame spektaklyje. Tai atėjo ne dėl gauto kryžiaus. Kai repetuojame, Koršunovas man ką nors sako, aš padarau, aš jį suprantu, jis mane supranta, iš to ateina vertinimas. O kryžius... Gavau gėlių, daug apsikabinimų, daug visokių gražių žodžių, net iš tų žmonių, su kuriais nebendrauju gyvenime, iš mokyklos laikų.

Kas jums, kaip aktorei, sudėtingiau - atsiverti ir scenoje perteikti savas tikras patirtis ar sukurtas, kitų žmonių, personažų išgyvenimus?

Prisiminus „Pasirinkimą“ ir ką darau dabar, manau, visus personažus kuriu per save, man atrodo, ir Alisos truputį turiu, ir Majos iš „Miegančių“ šiek tiek, tiesiog tas jų savybes reikia ištraukti į paviršių. Kai būna aktorinės užduotys, ar reikia paverkti, ar nusijuokti, visą laiką darau taip - lyg aš atsidurčiau tose aplinkybėse, taip kuriasi personažas. Jis ateina iš teksto, kaip sakiniai dėliojasi, pavyzdžiui, „Miegančiuose“ esu popžvaigždė, pamaiva, pradžioje ji tokia patosiška. To yra ir manyje, kartais ir pati namie ką nors suvaidinu ar surinku. Aišku, kol kas nedaug turiu praktikos, tačiau visi personažai iš manęs ir ateina, tiesiog kai kurios spalvos yra paryškintos.

Nuo 5 iki 12 klasės lankiau dramos būrelį ir mane būrelyje augino Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Tomas Erbrėderis. Man būrelis niekada nebuvo tam, kad nueičiau, kad nereikėtų namų darbų daryti. Ten man visą laiką labai patiko. Mes gastroliuodavome, nesu tiek apkeliavusi kaip profesionali aktorė, kiek esu gastroliavusi su būreliu, visur, ir po Europą. Man tai atrodė lyg darbas, bet apie tai kaip apie profesiją niekada negalvojau. Ir buvo eilinis teatrų festivalis, vienas iš tų, kurių būdavo per metus apie dešimt.

Buvome Jurbarke ir aktorius Arnas Ašmonas, tuo metu LMTA antro kurso aktorinio studentas, rodė filmuką apie gyvenimą akademijoje, kaip jiems ten linksma, kaip visokius salto daro, juokiasi, vaidina. Aš žiūrėjau ir pasakiau sau: „Taigi, Aiste, čia tu nori būti, ką tu čia sau meluoji.“ Šiaip esu žmogus, kuris greit apsisprendžia, o taip ilgai, iki 12 klasės, nežinojau, ką noriu veikti gyvenime. Todėl nusprendžiau pabandyti. Pasakiau tėvams. Jie, aišku, buvo iš pradžių prieš - „O Jėzau, tai būsi be pinigų nabagė, o ir profesija sunki...“. Ir Tomas Erbrėderis sakė, kad nestočiau, kad tai ne man. Bet pasakiau sau - pabandysiu dabar įstoti, nes dabar tik šito noriu, jei neįstosiu - kitais metais nebandysiu. Ir įstojau.

Kaip klostėsi toliau, patekus į Muzikos ir teatro akademiją, ar viskas priminė tą matytą filmuką?

Pirmame kurse man viskas žiauriai gerai sekėsi, vienintelė iš kurso emocijų ratą pervarau, apsiverkiu, kai reikia, juokiuosi iš karto, džiaugsmas iš karto. Man buvo viskas be sunkumų. Aišku, būdavo, kad ko nors nepadarai, nesupranti, o tavo instrumentas esi pats tu, tavo emocijos, viskas apsinuodija ir tas nerimas, kurį jauti, kai galvoji, kad nepadarai. Bet aš esu labai dėkinga kurso vadovams Vidui Bareikiui ir Algirdui Latėnui, su jais daug kalbėdavome, kiekvienas iš mūsų galėdavome pasikalbėti su vadovu asmeniškai, buvo diegiamas sveikas požiūris į šią profesiją ir man jis labai įsidiegė.

Kaip galėtumėte apibrėžti tą sveiką požiūrį?

Pirmame kurse buvau sudievinusi profesiją - „būsiu aktore, nešiu žinią“. Taip, būna gera, kai po spektaklio žmonės pasako, kad juos palietė spektaklis ar vaidmuo, bet tai yra darbas, nereikia jo sudievinti. Manau, ši profesija skirta būtent tiems žmonėms, kurie negalvoja apie ją kaip apie misiją pasaulyje. Tu turi pereiti per viską, turi daryti ir juodą darbą, turi vaidinti masuotėje, kai kartu su visais lauki, repetuoji, juk išprotėti gali, jei galvoji apie kokią nors misiją žiūrovui. Nes tu tuo metu nesi scenoje ir dar keturias valandas neisi į sceną, o išėjęs vieną žodelį gal pasakysi.

Stengiuosi mokytis iš žmonių, su kuriais dirbu. Pavyzdžiui, man įsiminė aktoriaus Giedriaus Savicko žodžiai, kad geriausias dalykas mūsų profesijoje tas, jog gyvename visi kartu užsidarę, mąstome apie tą patį, tampame tokiais gerais draugais. Tu taip lengvai neužmegsi ryšių su kuo nors. Tai komandinis darbas, tiek draugų susirandi, o paskui, kai išleidi spektaklį, grįžti po pusės metų - kaip pasiilgau. Dėl šito proceso dirbu, man gražiausia - procesas ir žmonės.

Yra gera dovanoti, mąstyti apie kokius nors dalykus, kurie svarbūs tau ir režisieriui tame spektaklyje, ir stengtis perteikti, o jei dar išeina suprasti ir dar tau padėkoja - tai ačiū Dievui ir aplinkybėms, o aš tiesiog dirbu savo darbą. Kartais jis juodas, kartais pakilus, bet vis tiek grįžusi namo sutinku savo draugą, kuris dirba kitur, ir noriu su juo kalbėtis, turiu grįžti į gyvenimą. Man atrodo, yra svarbesnių dalykų negu teatro profesija.

Aktoriui ne mažiau svarbu ir jo faktūra, kuri taip pat padeda ir gauti, ir kurti vaidmenį, kaip jaučiate, ar ji jums labiau padeda ar trukdo?

Savo aukštą ūgį išnaudoju, kiek įmanoma. Iš pradžių įstojusi į akademiją iš mokyklos atsinešiau tai, kad tyčiodavosi iš manęs, nes turėjau kreivą žandikaulį, Stalčium mane vadino, ir aukščiausia buvau visoje klasėje, tada galvojau, kad man visai į tą aktorinį nereikia, bet įstojus baigėsi mano kompleksai. Su savo kursioku draugavau, kuris už mane žemesnis, ir jis privertė mane mylėti tą savo ūgį. Jis mane taip palaikė, kad visai praradau bet kokį kompleksą.

Kalbant apie faktūrą, pavyzdžiui, „Alisoje“ tai tiko, nes Alisa išdidėja, net ir „Stebuklų šalyje“ ji išdidėja iki nežmoniško dydžio. Maja „Miegančiuose“ panašiai, per repeticijas darau tiesiog, kaip man išeina, ir tada Oskaras sako: „O, čia gerai, nes tu čia aukšta, tau čia tinka.“ Ir šokis, kurį šoku spektaklyje, taip atsirado, aš jį pasiūliau, nes esu waackingą šokusi „Low Air“, moku taip šokti, kažką pavinguriavau, man sako: „Tu gerai darai, paliekam.“

Apskritai darbe, tą kiekvienas pasakytų, kas mane pažįsta, aš atsiduodu, esu atvira, nieko neslepiu, jei man neišeina, sakau - prašau man padėti. Jei ko nors nesuprantu, ateinu atvirai: va, aš tokia - aukšta šviesiaplaukė, nestandartinė, bet aš padarysiu. Duokit man ir pažiūrėsim, jei nepatiks, keisim. Anksčiau galvodavau, kad tikrai negausiu pagrindinių vaidmenų, nes kiek pati eidavau žiūrėti spektaklių, buvo herojės stereotipas- maža, trumpais rudais plaukais, didelėm rudom akim.

Manęs draugė neseniai paklausė, kaip čia taip man atsirado vaidmenų. Nėra juk taip, kad mane kas nors kaip aktorę įsimylėjo ir įdėjo į tuos vaidmenis. Tiesiog ateina nauja karta, aktorių įvaizdžiai ir dramaturgija prisitaiko. Kita vertus, kai manęs nepaima vaidmeniui, tai nemanau, kad ko nors nepadariau, - stengiausi, bet tai yra atranka. Režisierius tiesiog mato vienokį ar kitokį prototipą, neįlįsi tu režisieriui į galvą ir neįdėsi savęs. O su tais futuristiniais spektakliais man sekasi.

lrt.lt

Salonas