Šokio operos premjera: ne kiekvienas supras, kiekvienas susitapatins

Aušra Kaminskaitė 2019 10 03 LRT.lt
Šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ choreografas Itzikas Galili. Martyno Aleksos nuotrauka
Šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ choreografas Itzikas Galili. Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Spalio mėnesį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyksianti premjera taps neeiliniu įvykiu Lietuvai. Gegužę spektaklį „Amžinybė ir viena diena“ repetuoti pradėjo pasaulinio garso Izraelio choreografas Itzikas Galili - buvęs „Batsheva Dance Company“ ir „Bat-Dor Dance“ narys, vėliau persikraustęs į Nyderlandus ir įkūręs čia savo šokio trupę. Galili - ne tik spektaklio režisierius ir choreografas. Sutikęs statyti spektaklį Vilniuje, jis surinko dešimt įvairiais gyvenimo laikotarpiais parašytų savo eilėraščių, kurie ir tapo temine „Amžinybės ir vienos dienos“ atspirtimi ir dainų tekstais. LNOBT baleto meno vadovo padėjėjas Martynas Rimeikis teigia, kad spektaklį galima laikyti tiek baletu, tiek opera. Kūrėjai „Amžinybę ir vieną dieną“ pavadino šokio opera, jos muziką rašo jauna, 2017 m. „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, dramaturgiją kuria šokio kritikė, prodiuserė, dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė.

Vos prasidėjus repeticijoms salėje, su Itziku, Rita ir Ingrida kalbėjomės apie būsimą spektaklį, jo vizijas, prasmes ir, žinoma, apie šiuolaikinės operos sampratą.

Operos „Amžinybė ir viena diena“ muzika ir tekstas gimė dirbant drauge ar pavieniui?

Rita Mačiliūnaitė. Laikyčiau tai bendru procesu. Itzikas pateikė savo eilėraščius ir idėjas, o aš kūriau muziką, kurioje atsispindėjo mano samprata ir interpretacijos. Daug įtakos turėjo režisieriaus choreografijos vizijos, nuotaikos, emocijos, prasmės, kuriomis jis dalijosi siekdamas eiti viena kryptimi su manimi.

Itzik Galili. Teisybė, dirbome kartu, nors ir per atstumą. Nusiųsdavau Ritai dalį parašyto teksto, o atgal gaudavau muzikines interpretacijas. Kartais jas išklausęs svarstydavau: ką ji įskaito mano eilėraščiuose? Tai natūralu - esame skirtingi žmonės, mūsų nevienoda patirtis ir šaknys, remiamės skirtingais darbo metodais, suvokimu. Rita yra muzikos profesionalė, aš turiu daugiau choreografo ir režisieriaus patirties. Ir aš Rita pasitikiu - man patinka, kaip ji reaguoja į nuoširdžiai patinkančius dalykus.

Rita. Leidžiu sau reaguoti atvirai. Rašytojai ir režisieriai dažnai konkrečiais pavyzdžiais nurodo, kokios muzikos jiems reikia, bet kompozitoriai retai sutinka kurti būtent taip, kaip nurodyta. Manau, kad bendra kūrėjų kalba yra kur kas svarbiau, nei tiksliai įvykdyti reikalavimai. Koks skirtumas, ar parašysiu do re mi, ar mi re do, - svarbiausia, kad išreikščiau tokį jausmą ir sukurčiau tokį poveikį, apie kokį kalba režisierius.

Rita, ar nebuvo iš pradžių nedrąsu dirbti su pasaulyje pripažintu choreografu?

Rita. Tikiuosi, Itzikas man atleis, bet ne. Įsisąmoninus statusą dirbti labai sunku - tokiu atveju savimi nepasitikintys žmonės, vos ką nors padarę, prašo patvirtinti, ar teisingai viskas atlikta. Bet negalėčiau to laikyti kūrėjų komunikavimu. Man rūpi rasti bendrus mąstymo taškus ir priversti juos suskambėti.

Itzik. Be to, svarbu nepamiršti, kad kuriame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, vadinasi, reikia turėti omenyje konkrečią erdvę, žiūrovus ir teatro kontekstą. Mūsų darbą palyginčiau su mažų sėklyčių, reprezentuojančių mūsų asmenybes ir idėjas, sodinimu didžiuliame lauke. Tokiu atveju labai svarbu vienam kitą gerbti.

Kaip apibūdintumėte šokio operos žanrą?

Rita. Šiandien opera nebeturi tikslaus apibūdinimo, todėl, manau, mums nereikia jo aiškinti.

Itzik. Galėčiau palyginti šiandieninę operos ir politikos situaciją. Daugelyje valstybių vis daugiau galios įgyja kraštutiniai dešinieji. Dėl įvairių priežasčių vieni žmonės tai laiko teigiamu, kiti - neigiamu reiškiniu. Lygiai taip turime klasikinės operos mėgėjus, pasitikinčius tradiciniu žanro apibrėžimu (jį pavadinčiau „dešiniojo sparno opera“), - čia išlaikoma ankstesniais laikais susiklosčiusi raiška. Tuo pačiu metu į šią operą įvairių sričių menininkai atneša savų idėjų ir gebėjimų, maišo, laužo, gvildena žanrą. Pavyzdžiui, Štutgarte vienas jaunas režisierius pastatė operą, kurioje atlikėjai įlipa į liftą ir jame dainuoja, o publika girdi tolstančius balsus. Kitas režisierius, Paryžiuje statydamas operą apie seną tėvą ir juo besirūpinantį sūnų, paskleidė scenoje išmatų kvapą - taip buvo plėtojama situacija, kurioje atsiduria senyvi ligoti ir jais besirūpinantys žmonės. Ir publikai tai patiko! Taigi šiandieninėje klasikinėje operoje yra labai daug įtrūkių, pro kuriuos veržiasi įvairių atspalvių šviesos. Tikiuosi, ilgainiui tai taps pagrindine šio reiškinio kryptimi. Man opera - galimybė papasakoti istorijas kitais, nei daugeliui įprasta matyti, būdais.

Ingrida Gerbutavičiūtė. Šiuolaikiniai žanrai jau seniai jungia muziką, šokį, vaizdo medžiagą, vizualiuosius menus ir kt. Tai šių dalykų samplaika. Klasikinių žanrų atstovai taip pat teigia įsileidžiantys naujų, šviežių idėjų, tik greta to jie išlaiko klasikinę formą.

Kas yra ta klasikinė forma?

Ingrida. Pirmiausia išlaikoma klasikinė struktūra - operoje ir balete laikomasi libreto, literatūriškai apibrėžiančio sceninį vyksmą. Antra, esame įpratę, kad meno institucijos aiškiai įvardija, ką siūlo žiūrovams. Jei įstaigą pavadiname Operos ir baleto teatru, vadinasi, čia atėjęs, žiūrovas turi pamatyti operą arba baletą. Lygiai kaip ir Londono karališkajame balete žiūrovai tikisi pamatyti baletą. Egzistuoja tam tikros ribos, kurias Itzikas ir bando laužyti.

Itzik. Pasakyčiau kitais žodžiais: bandau ne laužyti, bet praplėsti ribas. Laužymas paprastai neveda prie sėkmės.

Įsivaizduokime situaciją: žmogus ateina į restoraną ir kaskart valgo tą patį gražų, skanų desertą. Vieną kartą pasiūlau jam kartu paragauti kokių nors vaisių ar užpilu naujo padažo, bet leidžiu žmogui pasirinkti pačiam, ką valgys iš pradžių, o ką - vėliau. Aš tai vadinu psichologine manipuliacija. Lygiai taip scenoje publikai rodau detales ir paveikslus, kuriuos ilgainiui jie patys gali sujungti į bendrą istoriją.

Ar ši opera turi siužetą?

Ingrida. Libretas būdingesnis klasikiniams žanrams. „Amžinybės ir vienos dienos“ prieiga šiuolaikinė, tad libreto čia nebus. Neverta tikėtis ir linijinio naratyvo.

Rita. Ir tai nėra nauja, nors nuolatiniams LNOBT žiūrovams gali pasirodyti netikėta. Kartais kalbėdama su žmonėmis išgirstu, kad klasikinė ir šiuolaikinė opera nėra lygios, kad jos negali būti vertinamos lygiagrečiai. Teisybė, vertinimo kriterijai turi skirtis. Bet ar tai reiškia, kad operos negali būti lygiavertės?

Operos profesionalai neretai teigia, kad operos siužetas glūdi ne librete, o muzikoje. Kas taps „Amžinybės ir vienos dienos“ dramaturgija?

Ingrida. Priimami muzikos, režisūros ir choreografijos dramaturginiai sprendimai. Mano rašoma dramaturgija tiesiogiai siejasi su Itziko choreografija ir režisūra. Su Ritos muzika ji koreliuoja netiesiogiai, Itzikui analizuojant Ritos kuriamą muziką.

Rita. Manau, dramaturgija stipriai atsirems ir į dirigento Ričardo Šumilos interpretacijas - jis gaus ne eilėraščius, bet baigtą operą, tai yra muziką su tekstais. O tada pats viską dar kartą interpretuos.

Ingrida. „Amžinybės ir vienos dienos“ dramaturgija pirmiausia remiasi į dešimt eilėraščių, kuriuos Itzikas parašė įvairiais gyvenimo laikotarpiais. Pirmajame dramaturgijos kūrybos etape choreografas kartu su eilėraščiais pristatė savo vizijas - kaip jis įsivaizduoja veiksmą scenoje. Kitame kūrybos etape atsispindi vizualikos kaita, priklausanti nuo to, ką spektakliui duoda Ritos muzika. Toliau svarbi atlikėjų raiška ir čia reikia, kad eilėraščiai netaptų paviršutiniški, o artistai nepradėtų iliustruoti to, ką perskaito. Dramaturginiame tekste taip pat svarbu pernelyg neatskleisti faktų, kuriuos režisierius linksta pasilaikyti sau, bet leidžia skaitytojui bandyti juos įspėti interpretuojant. Siekdamas šių tikslų Itzikas manęs prašė eilėraščių interpretacijos, sukuriančios tam tikrą fikciją. Mano užduotis - sukurti atitinkamą naratyvą, konceptą, stuburą, jungiantį visus eilėraščius. Ir nebūtinai tokį, kokį įsivaizduoja Itzikas, - kartais jis nori tam tikrus jausmus, mintis, prisiminimus atskleisti, o kartais - nuslėpti. Tada įsikišu aš, išplečiu arba susiaurinu kontekstą - taip ir gimsta minėtoji fikcija.

Žinoma, rudenį per repeticijas viskas gali keistis - šiuolaikine prieiga paremta dramaturgija paprastai kelia atlikėjams daugybę klausimų.

Rita. Dirbdama operose beveik nesusidūriau su klasikiniu siužetu, netgi libretu. Esu dirbusi tik su šiuolaikiniais dramaturgais, poetais, ir jie man pasiūlė visiškai skirtingų medžiagų. Štai, pavyzdžiui, nanoopera „Dresscode´as OPERA“ yra visai be žodžių - ją sudaro vien fonetiniai garsai, tam tikros skyrybos ženkluose ir remarkose įžvelgiamos naratyvo nuorodos. Aš operos siužetą suvokiu kaip tarp muzikos ir solisto atsiradusį ryšį. Bet suprantu, kad kai kuriems žiūrovams, klausytojams tai gali būti problema. Nepatogu nesuprasti, ar tas personažas buvo kažkieno motina, ar...

Itzik. ...ar tėvas.

Rita. Kad ir taip. Pavyzdžiui, kai Robertas Wilsonas moterų personažus atiduoda vyrams, o vyrų - moterims, tai tampa įdomiu posūkiu, galinčiu intriguoti labiau nei įvairūs siužeto vingiai. Bet yra žmonių, nesugebančių be siužeto atrakinti kūrinio - jiems nelengva pasitelkti vaizduotę.

Ingrida. Galbūt jie tiesiog nėra pratę to daryti.

Itzik. Nepratę, nebandę, neturi įrankių... Ir vis dėlto tai leidžia išliekant savame pasaulyje pažvelgti į viską iš šalies.

Ar kurdami spektaklius galvojate apie publikos lūkesčius?

Ingrida. Visada.

Itzik. Be abejo, tai vienas iš daugybės dalykų, apie kuriuos nuolat mąstau kurdamas. Pavyzdžiui, man svarbu, ką matys įvairiose salės vietose sėdintys žmonės.

Rita. Bet čia kalbama ne apie kūrybą, o apie techninius dalykus - koks vaizdas matyti iš įvairių vietų.

Itzik. Žinoma, bet galvodamas apie žiūrovus ir jų matymo lauką ištraukiu save iš savo situacijos ir bandau suprasti, kas mane kaip žiūrovą gali paveikti savo paties kūryboje. Nekalbu nei apie intelektą, nei apie instinktus - aš išties bandau suvokti, ką jaučiu stebėdamas savo kūrinį. Kartais galiu pajusti nuobodulį ir man svarbu, kad pastebėčiau tai anksčiau už žiūrovą.

Ar įmanoma atsitraukti nuo savo paties darbo? Ypač kūrybos procese - juk informacija dar nesusigulėjusi, atstumą pajusti kur kas sunkiau, nei stebint anksčiau sukurtus savo spektaklius.

Itzik. Įmanoma ir aš pats žmones to mokau. Esu sukūręs spektaklį „Little Tiny Bite“, kurį žiūrovams sunku žiūrėti, nes jame kalbama apie įvairių formų prievartą prieš vaiką. Norėčiau Vilniuje pastatyti panašaus gylio darbą. Nors minėtas spektaklis - nedidelis solo darbas, jo poveikiui sukurti reikia ilgalaikio darbo, kuriame proceso dalyviai mokosi pakeisti savo turimas žinias ir ieškoti naujų. Atėjęs į naujų žmonių būrį, nepažįstamą kolektyvą, turiu visus supažindinti su kitokiais metodais ir užduotimis, nei jie pratę. Pavyzdžiui, paprašau žmogaus pagalvoti apie ką nors, kas susiję su balionais, išskyrus mažą vaiką. Taip parodau kryptį ir kartu nubrėžiu ribas. Kartais patenku į trupes, kur žmonės nesupranta mano metodų ir, užuot tiesiog pabandę, klausia, ką turiu omenyje. „Duok man balioną ir aš padarysiu, ko tau reikia“, - kartais išgirstu. Tai ne profesinis neįgalumas, tai patirties stygius. Tada turiu plėsti patirtį ir kūrybai skirtą laiką atiduoti pedagogikai. Tai šiek tiek pavojinga, todėl tikiuosi, kad Lietuvoje žmonės gebės atidėti į šalį techniką ir žinias ir leis sau keliauti per įvairių stilių dainas ir šokius. Tada liks daugiau laiko kūrybai.

Kokią įžvelgiate perspektyvą šiuo klausimu? Klasikinių menų atlikėjai labiau pratę be priekaištų atlikti kanoninius dalykus, o improvizuoja rečiau.

Itzik. Man tai neatrodo kliūtis. Aš tiesiog bandau atverti jiems grėsmes ir galimybes svarstyti kitomis formomis, nei jie pratę. Netgi nepykstu ir nebaudžiu, jei kas nors vėluoja į repeticijas ar vaikšto nepatenkintas, - leidžiu išgyventi tas būsenas, nes ilgainiui tokie žmonės labai stropiai įsitraukia į procesą.

Žinoma, visur yra ribos. Ingrida ir Rita patvirtins, kad esu kantrus, bet jei kolektyve parodoma nepagarba - kas nors laikomas vertesniu, o kažkas kitas žemesnės klasės atstovu, - atsisakau taip mąstančių žmonių ir uždarau jiems duris. Privalau taip daryti, nes tokie žmonės blokuoja procesą, grįždami prie savo įpročių. Tuomet šokėjai jaučiasi blogai ir pradeda nekęsti to, ką daro.

Kaip rekomenduotumėte nusiteikti į „Amžinybę ir vieną dieną“ ateisiantiems žiūrovams?

Itzik. Siūlau įsivaizduoti, kad eina žiūrėti GALA koncerto, kuriame operos dainininkai atliks dešimt skirtingų arijų. Koncerto, kuris vyks amžinybę ir vieną dieną ir kuris kalbės apie...

Rita. Meilę. Tai svarbiausias dalykas.

Ar spektaklis ir bus apie meilę?

Itzik. Čia jau aš norėčiau paklausti: kaip pavadintumėte jausmą, kurį kūdikis pirmiausia pajunta mamai?

Ingrida. Tai meilė.

Itzik. Žinoma. Pats apie tai pradėjau galvoti tik supratęs, kad gyventi man liko mažiau, nei jau esu nugyvenęs. Meilė - tai penkios pavojingos raidės. Pažįstu moterį, kuri vaikystėje kasdien tvarkydavo namus, rūpinosi broliu ir sese, bet sulaukusi iš darbo grįžusios mamos nėkart neišgirdo gero žodžio. Vėliau ji užaugo, ištekėjo, susilaukė vaikų, išsiskyrė ir tik praėjus daugybei metų po skyrybų suprato, kad buvo įkalinta savo ir mamos kurtuose santykiuose. Kur šioje istorijoje meilė? Santykiuose, kurie susiformavo vaikystėje ir kuriuos mergina suprato kaip meilę.

Tai iš dalies apibūdina spektaklio temą - žmonėms susiduriant atsirandantį kompleksiškumą. Klasikinėje operoje dažni keršto, žudymo, nusivylimo, dūžtančių širdžių motyvai, ten visuomet kas nors miršta. Mūsų operoje niekas nemirs, bet čia bus daug liūdesio. Juk liūdesys - labai gilus jausmas, susidedantis iš daugybės sluoksnių, tarp kurių yra ir vedančių į laimę: supratimas, susitaikymas, paleidimas. Esu tikras, kad su tuo gali susitapatinti kiekvienas žiūrovas.

Ką „Amžinybė ir viena diena“ suteiks lietuviškajam kontekstui?

Ingrida. Visų pirma, unikalią struktūrą. Antra, inovatyvų žanrą, nes Lietuvoje šokio opera statyta vos kelis kartus. Trečia, Lietuvoje turėsime spektaklį, pastatytą pasaulinio garso choreografo, kurio pageidauja didžiausi teatrai. Šįkart jis nusprendė atvykti į Lietuvą ir tai - didelė dovana.

Itzik. Tikrai nesijaučiu pasaulinio garso žvaigždė. Mane žavi Lietuvos kūrėjai, ypač čia būnant išgirsta žinia apie Venecijos bienalėje „Auksinį liūtą“ laimėjusią operą „Saulė ir jūra“. Tiek menininkų bandė paveikiai kalbėti apie klimato kaitą ir štai nedidelei, mažai finansuojamai komandai iš Lietuvos pavyko tai padaryti. Mano akimis, tai įrodo, kaip svarbu suteikti jauniems menininkams galimybę dirbti, pasirodyti. Tad džiaugiuosi, kad „Amžinybę ir vieną dieną“ galiu kurti drauge su jaunais, talentingais žmonėmis. Tokias asmenybes būtina nuolat stumti, skatinti. Tik labai sunku tai padaryti, jei mokykloje juos vis dar muštruoja mokytojai su lazdomis. Kiekvienas meno pasaulio žmogus turi suvokti, kaip kūnuose, mintyse ir dvasioje rasti naujų dalykų. To nedarydami mirštame - emociškai, protiškai, fiziškai.

Aušra Kaminskaitė

LRT.lt

 

Salonas