Režisierius Michałas Borczuchas: tiesiog nesu teatro gerbėjas

Akvilė Melkūnaitė 2017 06 12 delfi.lt, 2017 06 10
Michałas Borczuchas. Algirdo Kubaičio nuotrauka
Michałas Borczuchas. Algirdo Kubaičio nuotrauka

Birželio 10 ir 11 dienomis Klaipėdos tarptautiniame teatro festivalyje TheATRIUM su spektakliu „Apokalipsė“ viešėjo lenkų režisierius Michałas Borczuchas ir Varšuvos teatro „Nowy“ trupė.

Jūsų kūrybos sąraše daugiau spektaklių pagal klasikinius prozos ar kitų žanrų kūrinius negu pagal pjeses. Kodėl?

Nemėgstu pjesių. Kai pradėjau dirbti teatre, atrodė savaime suprantama, kad tai bus darbas su pjesėmis, su tekstu, parašytu teatrui. Tada man nustojo patikti tai, kas yra paruošta griežtai vien spektakliui.

Tai susiję su mano darbo būdu: daug dirbu su aktoriais, o jie daug improvizuoja; ir, žinoma, susiję su mano darbo procesu: labai svarbu, kaip suprasiu tekstą, situaciją, temą. Šis procesas svarbus ne tik man ir dramaturgui, bet turi įtraukti ir aktorius. Todėl man nustojo patikti teatrui parašytas tekstas ir pradėjau dirbti su tekstu, kuris atsiranda proceso metu. Lioviausi dirbti su tuo, kas yra užbaigta dar prieš pradedant pirmą repeticiją.

Tarkime, pasirenkate O. Wilde´o „Dorianą Grėjų“, H. P. Lovecrafto „Khtulo šauksmą“ ar H. K. Anderseno pasaką: siūlote idėją, aktoriai improvizuoja, o jūs rašote?

Kaip tik taip. Man daug įdomesnis toks darbas, kai turiu, pavyzdžiui, tik romaną, nes su romanu teatre arba kine galima padaryti daugybę dalykų. Daug įdomiau, kai kasiesi vis gilyn į tekstą ir atrodo, kad gali sukurti kažką visai, visai kitokio. O pjesėje kažkas yra uždara, pabaigta.

Ar jūsų aktoriai daug improvizuoja per spektaklius?

Taip, žinoma. „Apokalipsėje“ turim vieną sceną, kuri sudaryta vien iš improvizacijų. Tiesa, su šiuo spektakliu daug gastroliuojame. Tad turėjom sukurti kokią nors tos scenos formą vien tam, kad būtų įmanoma ją išversti. Bet yra daug improvizacijos - tai antra spektaklio scena, kai veiksmas vyksta filmavimo aikštelėje (vienas iš spektaklio veikėjų - italų kino režisierius Pier Paolo Pasolini). Jie improvizuoja scenos „rėmuose“, tai nėra visai laisva improvizacija. Dar ir dėl vertimo aktoriai laikosi teksto rėmų.

Kurį laiką bendradarbiaujate su dramaturgu Tomaszu Śpiewaku ir scenografe Dorota Nawrot. Ar jūs draugai, bendraminčiai?

Žinoma, man sunku būtų įsivaizduoti darbą su žmogumi, kurio nepažįstu arba kuris man nepatinka, nes man darbas teatre, kitoje jo disciplinoje nėra vien tik suburti malonius santykius palaikančius žmones. Jis susijęs ir su draugyste. Su Dorota, Tomeku ir dalimi aktorių, su kuriais dirbu, esame draugai. Tai tikrai padeda, nes kartais gali pasijusti kaip šeimoje. Be to, tai susiję su mano teatro kalba, kurią kartu kuriame. Dabar nežinau, kiek spektaklių jau pastačiau kartu su Tomaszu ir Dorota, ir nenoriu skaičiuoti, bet tai tikrai susiję su bendravimu, kuris daug lengvesnis, kai labai gerai pažįsti žmogų. Svarbu, sakykim, kad pažįsti, koks žmogus yra pasibaigus darbo laikui, ir gali su juo dalintis tuo, kas tave įkvepia ir kuo žaviesi. Ir tie dalykai būna visai nesusiję su konkrečiu darbo projektu, tiesiog pasidalini tuo, kas tave jaudina, pasakoji, koks tavo skonis.

Draugystė jums svarbi?

Taip, draugystė man labai svarbi. Bet neturiu daug draugų. Mėgstu, kad šalia manęs būtų man ypatingi žmonės. Tik kartais ta draugystė teatre, ypač kai kalbam apie aktorių komandą, pasidaro tikrai sudėtinga. Tai natūralu, nes būna situacijų, kai, sakykim, viskas persipina, su kuo proceso metu kalbi - viskas susipina. Kartais draugystė nėra geras dalykas, ypač kalbant apie aktorius teatre, ir tai man nepatinka. Nepatinka situacija, kai kartais draugystė su aktoriais tiesiog „nebeveikia“. Tačiau, bendrai, man tai atrodo susiję su pačia teatro struktūra. Stengiuosi, kad spektaklio kūrimo procesas būtų labai demokratiškas. Bet, kaip žinot, kartais teatre nėra vietos demokratijai.

Ką mėgstate muzikoje, kine, literatūroje?

Esu didelis kino gerbėjas. Žiūriu daugybę filmų ir norėjau būti kino režisierius. Šiuo metu baigiu kurti savo pirmą filmą, jau prasidėjo jo pogamybinis etapas. Tai bus vaidybinis filmas.

Parašėte scenarijų?

Taip, parašiau lyg ir scenarijų, nes filme daugiausia buvo improvizacijų. Man labai patinka kinas. Net prie senųjų kino meistrų vis grįžtu iš naujo. Tarkime, šiuo metu stengiuosi iš naujo žiūrėti Ingmaro Bergmano filmus. Mačiau juos mokydamasis, o tikrai įdomu iš naujo žiūrėti, kai esi suaugęs žmogus. Žiūriu jau turėdamas suvokimą apie formą. Tad dabar nagrinėju, kaip Bergmanas juos kūrė, kaip vaizdais pasakojo istoriją. Dar labai mėgstu J. L. Godard´ą. Bet, apskritai, žiūriu labai daug filmų, taip pat ir šiuolaikinių. Jei kalbėsim apie mano muzikinį skonį - panašiai kaip ir su kinu, ir su literatūra, taip ir su muzika: visada noriu laikas nuo laiko visai pakeisti skonį, paieškoti kažko naujo. Daugiausia dabar klausausi modernios, „šiuolaikinės klasikinės“ muzikos. Pavyzdžiui, šiuo metu domiuosi disko stiliumi, aštunto dešimtmečio muzika. Tiesa, gavau išsilavinimą Dailės akademijoje, baigiau grafikos studijas.

Kaip pasirinkote tarp grafikos ir režisūros? Studijavote grafiką ir norėjote režisuoti ar staiga nusprendėte imtis režisūros?

Viskas buvo daug sudėtingiau. Labai daug tapiau ir piešiau dar kai buvau vaikas, pradinėje mokykloje, todėl įstoti į meno mokyklą buvo lengva. Tai buvo natūralus sprendimas. Bet tuo pačiu metu galvojau ir apie režisūrą, tik ne teatro, o filmų kūrimą. Manau, man buvo lengva ir savaime suprantama stoti į Krokuvos Dailės akademiją, Krokuvoje gimiau ir gyvenau (dabar persikėliau į Varšuvą). Tačiau po trijų metų studijų Dailės akademijoje mane apėmė jausmas, kad to negana, kad darbas grafikos, tapybos ar piešimo srityje labai vienišas užsiėmimas. Jaučiau, kad man reikia išreikšti save ir bendraujant su žmonėmis. Nusprendžiau pamėginti stoti į teatro mokyklą Krokuvoje, laikiau egzaminą. Ir išlaikiau. Tada prasidėjo dveji metai, kai tuo pačiu metu studijavau ir teatro mokykloje, ir Dailės akademijoje, tai buvo labai geras laikas. Nes jaučiau, kad galiu vienodai save išreikšti šiose srityse, nors darbo būdai visiškai skirtingi. Ir žinoma, kai pradėjau dirbti teatre, nebeturėjau laiko tapybai, grafikai. Vis dar noriu prie to sugrįžti. Gal tai labiau susiję su asmenine disciplina negu su laiko turėjimu. Jaučiu, kad tai vis dar veikia: dailės mokykloje gautas išsilavinimas vis dar man pasitarnauja, ir ne tik padeda pažvelgti į sceną, erdvę ir dirbti joje, bet apskritai, padeda man mąstyti apie spektaklį. Apie spektaklio statymą, kompoziciją.

Kaip sekasi dirbti su scenografe? Jūsų scenos įsivaizdavimas gali ir nesutapti.

Iš tiesų mes dirbam kartu. Bet, bendrai, tame darbe man atrodo svarbiausia rasti savo perspektyvą. Svarbu turėti kitą žmogų, kurio perspektyva bus visai kitokia. Tą patį galiu pasakyti ir apie dramaturgą. Man geriau kalbėtis apie tekstą, apie spektaklio, erdvės, scenos idėją, kostiumus, spalvas su kitu žmogumi ir pasidalinti savo įspūdžiu. O kartais noriu, kad mano nuojautos aštriai susikirstų su kito žmogaus, kuriuo žaviuosi ir kurį suprantu. Man toks procesas atrodo daug kūrybiškesnis.

Ar kartais pradedate kurti spektaklį nuo vizualinio sumanymo?

Žinoma. Pavyzdžiui, „Apokalipsėje“ pagrindinis paveikslas scenoje nutapytas mano pažįstamo dailininko iš Krokuvos Krzystofo Mężiko. Jis labai šiuo metu Lenkijoje žinomas dailininkas. Šitas tapybos darbas atsirado pats pirmas, tada dar nebuvo net teksto pradžios.

Iš kur atkeliavote į Klaipėdą?

Iš Varšuvos. Dabar pradėjau dirbti su norvegų rašytojo K. O. Knausgardo romanu „Mano kova“. Tai norvegų rašytojas, o knyga milžiniška, savotiška biografija. Pradėjom ruoštis statyti spektaklį pagal ją teatre TR Warszawa, premjera numatyta spalio pradžioje. Tad iki birželio pabaigos darbuosimės ties šituo tekstu. Tai dirbtuvių procesas, nes dirbam ir su žmonėmis ne iš teatro, kurie tiesiog yra šio autoriaus gerbėjai. Šita knyga yra tikras reiškinys, o jos autorių vadina naujuoju Marceliu Proustu. Dirbsim iki birželio pabaigos, atostogausim ir vėl imsimės darbo rugpjūčio pabaigoje.

Ar daug gastroliuojate?

Artimiausios gastrolės bus su spektakliu „Viskas apie mano mamą“ (tai spektaklis apie režisieriaus ir bendražygio aktoriaus nuo vėžio mirusias motinas, dramaturgija - režisieriaus). Rodysim spektaklį festivalyje Gdanske birželio 25 d.

Įdomus jūsų bendradarbiavimas su iškiliu prancūzų teatro ir kino režisieriumi Patrice´u Chéreau. Ar prieš laimėdamas perspektyviems menininkams skiriamą „The Rolex Mentor“ ir „Protégé Arts Initiative“ stipendiją domėjotės jo kūryba? (Ją gavęs M. Borczuchas metus dirbo kuruojamas P. Chéreau, - aut.)

Taip, bet žinojau jį kaip kino režisierių ir buvau matęs tik filmus. Jo režisuotus spektaklius teatre ir operas pamačiau, kai susipažinome. Man jis buvo, visų pirma, kino režisierius.

Buvau jo asistentas, kai statė paskutinį spektaklį Provanso Ekse, Richardo Strausso operą „Elektra“. Tai buvo labai įkvepiantis darbas. Man atrodė, kad Chéreau teatro režisūra labai klasikinė, tradicinė. Tačiau prancūzų žiūrovai kaip tik už tai jį labai mėgo. Susidariau įspūdį, kad jo filmai daug radikalesni. Nes juose yra idėja apie žmonių santykius - šeimoje, tarp meilužių... Ten yra kažkas man įdomaus ir jaudinančio, labai artimo mano pasaulėjautai ar mano būdui prisiliesti prie tikrovės. Taip, man regis, teatre jis buvo labai tradicinis. Be to, Chéreau buvo labai linksmas žmogus.

Keista, atrodė rimtas, melancholiškas.

Taip, jis buvo labai vienišas žmogus, taip pat ir melancholiškas. Norėjo būti laikomas labai rimtu žmogumi. Bet turėjo puikų humoro jausmą ir mūsų bendravimas buvo įdomus, labai greitai pasijutau lyg... atsidūrėme tokiame bendravimo lygmenyje, kai gali laisvai kalbėtis ne vien apie meną, apie tai, kaip kuriamas teatras, kinas, bet ir apie gyvenimą. Jis dažnai juokaudavo apie žmones. Man tai labai patiko, nes pats mėgstu stebėti žmones, pagauti tas akimirkas, kai mes, kaip žmoniškos būtybės, būname juokingi. Ne tik tragiški, rimti, bet ir juokingi. Jo filmų ir spektaklių temos ir operų pasirinkimas visada buvo glaudžiai susijęs su jo asmeniniu gyvenimu, sunkumais, savitu požiūriu į gyvenimą, žmogų, meną. Bet jis buvo ir labai linksmas.

Ar pažįstate lietuvių teatrą?

Ne, nepažįstu lietuvių teatro. Nesu iš tų žmonių, kurie labai mėgsta eiti į teatrą. Nežiūriu daug spektaklių. Žinoma, kartais man reikia užmegzti ryšį su įvairiais režisieriais, susipažinti su kitomis idėjomis apie teatrą. Bet kai dirbi teatre, tai yra tiesiog tavo darbo vieta. Ypač po premjerų, po darbo proceso nebenoriu eiti į teatrą. Tai visai nesusiję su lietuvių teatru - tiesiog nesu teatro gerbėjas.

Salonas