Duetas „Low Air“: apie šokį, konkurenciją ir perfekcionizmą

Monika Gimbutaitė 2017 05 03 15min.lt., 2017 04 30
Šokio teatro „Low Air“ kūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius. Irmanto Gelūno (15min.lt) nuotrauka
Šokio teatro „Low Air“ kūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius. Irmanto Gelūno (15min.lt) nuotrauka

Šių metų „Auksiniai scenos kryžiai“ urbanistinio šokio teatro „Low Air“ įkūrėjams, choreografams ir šokėjams Airidai Gudaitei bei Laurynui Žakevičiui buvo dosnūs - pelnytas apdovanojimas už šokio spektaklį „Žaidimas baigtas“, taip pat ir Boriso Dauguviečio auskaras už sėkmingas naujų sceninės išraiškos formų paieškas jungiant gatvės šokį ir teatrą bei Lietuvos šiuolaikinio šokio veidą keičiančią pedagoginę veiklą.

Tai jau ne pirmas dueto „Auksinis scenos kryžius“ - 2013 m. spektaklis „Kelionė namo“ buvo apdovanotas už geriausią choreografiją. Jiedu teigia, kad kuria ne dėl apdovanojimų, tačiau kiekvienas jų priverčia pasitempti - apie tai, koks kelias vedė iki „Auksinių scenos kryžių“ ir kas laukia po jų, kalbamės su A.Gudaite ir L.Žakevičiumi.

Laurynai, viename interviu esate sakęs, jog kiekvienų metų „Auksinio scenos kryžiaus“ vertė yra labai skirtinga. Kokia yra šių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ ir Boriso Dauguviečio auskaro vertė?

Laurynas: „Auksinis scenos kryžius“ kaip įvertinimas menininkui yra vienodai svarbus kiekvienais metais, bet kontekstas kasmet yra labai skirtingas. Kai kuriais metais, kaip kad šiemet, būna ypatingai daug ir labai stiprių šokio darbų - tuomet, jei tampi laureatu, tai kažkiek labiau tavo širdį paglosto.

Tai, kad šiais metais gavom ir Boriso Dauguviečio auskarą, mums labai svarbu, nes jis yra skiriamas ne už vieną darbą, o už ilgesnę perspektyvą. Buvo pastebėta mūsų pedagoginė veikla, keičianti Lietuvos šiuolaikinio šokio veidą - per urbanistinius šokius mes bandome įnešti naujų formų į šiuolaikinio šokio profesionaliąją sceną. Labai džiugu, kad į tai atkreiptas dėmesys.

Ar jaučiate, kad sulig kiekvienu apdovanojimu, o juolab su kiekvienu „Kryžiumi“, auga ir lūkesčiai - kritikų, kolegų, žiūrovų? Ar jaučiate spaudimą?

Laurynas: Turbūt atsiranda asmeninis lūkestis sau.

Airida: Bet nėra taip, kad dirbame dėl „Kryžių“. Aišku, smagu, kai įvertina - mūsų visi darbai buvo pastebėti, džiaugiamės tuo. Su kiekvienu apdovanojimu labiau pasitempi. Kai esi naujokas, leidi sau mėgautis visapusiška laisve, o gautas apdovanojimas yra tarsi nedidelis įsipareigojimas sau pačiam. Nenuvilti, pateisinti lūkesčius.

Laurynas: Tačiau reikia tai sveikai vertinti, nes gali prasidėti uždaras ratas - gali pradėti bijoti. Bijoti suklysti, eksperimentuoti. Tai labai rizikinga. Reikia galvoti ne apie tai, kas tau bus suteikta, o apie tai, apie ką tau pačiam įdomu kurti. Tuomet pats dirbdamas jausiesi gerai.

Dėl šios priežasties mes perstatėme „Šventąjį pavasarį“, nes nesijautėme iki galo patenkinti spektaklio rezultatu. Tais metais jo apdovanojimams neteikėme. Visus metus galvojome, ką galime su juo padaryti ir galiausiai jį perstatėme. Šiemet spektaklis buvo pateiktas [„Auksinių scenos kryžių“ komisijai] ir įvertintas.

Kol pats nesijauti patenkintas, dirbi - tai yra pagrindinis variklis. Ir tą atsakomybę reikia labai sveikai vertinti.

Skambate kaip dideli perfekcionistai. Ar tokie ir esate? Ar sunku suprasti, kada kūrybiniame procese laikas padėti tašką?

Airida: Taško galbūt niekada nesinori padėti. Aišku, kūrybinis procesas nėra lengvas. Kai pradedi kurti, niekada nežinai, kaip tas darbas pasiseks, koks bus rezultatas. Ir visą laiką jaudiniesi - su juo atsikeli, su juo nueini miegoti.

Laurynas: Bet taip, esam perfekcionistai. Aš, asmeniškai, ir didelis pedantas. Stengiamės tol, kol pasiekiame rezultatą.

Lygiai taip pat buvo ir su naujausiu mūsų darbu, spektakliu „Žaidimas baigtas“ - pristatėm vieną jo versiją ir po jos mūsų režisierė ir scenografė Lauryna Liepaitė suprato, kad pradžia - koreguotina. Mes su Airida jau buvom prisirišę, atrodė, kad tai galbūt yra teisingas kelias... Galiausiai ją pakeitėm, ir dabar spektaklis turi naują pradžią.

Airida: Nepasitenkinimas nušlifuotais ar nenušlifuotais savo darbais ir skatina tobulėti, toliau ieškoti. Kiekvieno spektaklio pabaiga jau yra naujo pradžia, kai žinai, kad kai kurių klaidų nekartosi, o kažkuriuos pavykusius momentus sustiprinsi.

Papasakokite apie pačią pradžią - kaip atradote vienas kitą kaip kūrybinius partnerius ir kodėl, jūsų nuomone, šis kūrybinis duetas veikia?

Laurynas: Kartu dirbom, buvom pedagogai. Tuo metu Lietuvoje vyko šokių projektų bumas. Atskirais metais kiekvienas dalyvavom, o šalia abu turėjome patariantį kolegą. Taip meninėje plotmėje atsirado daugiau diskusijų, bendravimo. Vieną iš tokių vakarų Airida kažką repetavo, aš muzikos ieškojau ir atradom kūrinį. Pagalvojom, kad jis labai stiprus ir kad norėtume ką nors juo remiantis sukurti.

Tuomet atsirado „Menų spaustuvės“ atvira erdvė, teikėme paraišką, kad ją gautume. Reikėjo pavadinimo - susikūrėm kitą, visai ne „Low Air“, o iš mūsų vardų pirmųjų raidžių sudėliotą, ilgą ir nepatogų. Startavom su spektakliu „Feel-link“, per jį susipažinom artimiau, pradėjom draugauti kaip pora.

Po pirmojo spektaklio susitikom vieną draugę, kuri paklausė, kodėl nusprendėm pasivadinti taip sudėtingai, kodėl nesivadiname, pvz., „Low Air“ - Laurynas ir Airida. Supratome, kad šiame pavadinime slypi daugybė prasmių, kurios tiko mums kaip asmenybėms, kaip kūrėjams. „Low“ atitinka mano asmenines savybes ir šokio stilistiką - tai daugiau breikas ir su žeme susiję dalykai. Airidos - viršus, hip-hopas ir linksma energija. Visa tai vienija stichija.

Airida: Su Laurynu abu esam labai skirtingi, ne išimtis ir kūrybos procesas, tačiau drauge esame ir panašūs. Mus labiausiai jungia vertybinis pamatas.

Rezultato siekiame skirtingomis formomis, esam tikrai labai ambicingi ir ganėtinai dideli egoistai, nors ir stengiamės nuo to pabėgti ir suprantam, kad galvodami vien apie save niekur toli nenueisim. Ačiū Dievui, labai daug kalbamės ir stengiamės truputėlį atsiriboti nuo savojo „aš“ ir pasižiūrėti į save iš šono. Kita vertus, galbūt nebūtų ir „Low Air“, jei tarp mūsų nebūtų lengvos konkurencijos ir ambicijų.

Užsiminėte apie asmenines ambicijas. Atsiimant „Auksinį scenos kryžių“ taip pat kalbėjote apie konkurenciją, kurios dėka ir atsidūrėte ten, kur esat. Ar toji konkurencija visą laiką veda tik į priekį, ar iš jos kyla ir kūrybiniai konfliktai?

Laurynas: Tikriausiai dažniau konfliktai būna ne kūrybiniai, bet asmeniniai. Iš egoizmo gali pamiršti ir kūrybą, ir galutinį rezultatą. Tuomet įkvepi, iškvepi, prisimeni, dėl ko dirbi.

Airida: Kartais labai svarbu atsitraukti nuo lauko, kur verda konkurencinė kova. Ji labai atitolina nuo kūrybos, nes kūryba yra labai jautrus, daug meilės savyje sukaupiantis darbas. Jei pasiduodi negatyvioms emocijoms, ambicijoms, tai tave išblaško.

Sveika konkurencija, supratimas, kad gal per daug užsisėdėjom, kad reikia daugiau padirbėti, yra tam tikras spyris sau. Tai veikia. Bet turi atsitraukęs tai įvertinti iš šalies, nes kitaip gali įklimpti.

Pasikalbėkime apie jūsų pedagoginę veiklą. Ką jums asmeniškai ji suteikia? Kaip šis amplua papildo jūsų kaip choreografų ir šokėjų veiklą?

Airida: Pedagoginė veikla suteikia šviežumą. Kūrybiniame procese irgi labai daug ieškai, bet pedagogikoje įsikvepi iš „balto popieriaus“, tų žmonių, kurie ateina neturėdami šokio patirties. Kalbame apie paprasčiausius dalykus - jie atneša naują kalbą, naują stilių, elgseną, manieras, kurios vėliau gali pereiti ir į tavo paties judėjimą, nekalbant vien apie šokio techniką.

Laurynas: Mes, kaip mokytojai, bandome supažindinti su tradicija, sukurti vertybinį pagrindą, ant kurio būtų galima statyti netrumpalaikius santykius. Dėl to visad raginam lankyti užsiėmimus reguliariai. Su prastai lankančiais kalbamės - sakom, jog jei jie nenori čia eiti, turi tai pasakyti, nes švaisto tėvų pinigus. Tą vertybinį ryšį bandom kurti iš visų pusių, kad santykis būtų ilgalaikis, kad jaunuolis matytų perspektyvą. Norime sukurti platformą, kurioje mokiniai, sekdami mūsų pavyzdžiu, galėtų atrasti save profesionalioje scenoje.

Airida: Kalbant apie vertybinį pamatą, man atrodo, jog labai svarbus yra asmeninis pavyzdys. Kad nebūtume mokytojai, kurie tik sausai išaiškina techniką - visą laiką norime mokinius įkvėpti. „Low Air“ atėjimas į teatrą didele dalimi yra susijęs su mūsų mokiniais. Norime jiems parodyti pavyzdį, kur gali nueiti su urbanistiniais šokiais. Kad tai gali būti ne tik gatvės šokių kovos, ne tik sportinis interesas.

Noras būti pavyzdžiu verčia jaustis atsakingu. Turime daug trūkumų, bet kartu - ir savo idealus, į kuriuos bandome lygiuotis. Visą laiką augam, bandom pasitempti.

Boriso Dauguviečio auskaras jums buvo įteiktas ir už Lietuvos šiuolaikinio šokio veidą keičiančią pedagoginę veiklą. Koks tas Lietuvos šiuolaikinio šokio veidas ir kaip jis keičiasi? Ar matote ryškesnių pokyčių?

Airida: Taip, jie vyksta, ir į gerąją pusę.

Laurynas: Na, klausimas, ar į gerąją. Klausimas, kas yra „į gerą“.

Jaunieji menininkai nori žvelgti kitaip, nenuvertindami to, kas buvo. Kai žengėme į sceną su pirmuoju savo darbu, jis jau buvo kitoks: energingesnis, dinamiškesnis. Iki tol buvo visokių darbų, bet iš pačių vyresnės kartos šokėjų buvo galima susidaryti įspūdį, jog Lietuvos šiuolaikinis šokis buvo tarsi kokiam debesyje - intelektualus, rimtas. Dabar jis yra laisvesnis, spalvotesnis, bet tai nereiškia, kad dėl to yra mažiau aktualus. Atsiranda kitokios formos, kitokios priemonės.

Airida: Manau, vyksta teigiami pokyčiai, nes pastebimas jaunas žmogus. Visoje sistemoje jaučiu labai daug stagnacijos. Kad ir žvelgiant iš pedagoginės pusės - netrūksta užsisėdėjusių, konservatyvių pedagogų, kurie nebesidomi savo dalyku, bijo prisileisti naujoves. Man labai smagu, kad šiais metais ir „Auksinių scenos kryžių“ komisija pastebėjo jaunus šokėjus. Tai svarbu. Jaunam žmogui dažnai reikia daug vargti ir arti, kad jis atsidurtų profesionalioj scenoj ir užsitarnautų vardą.

Mūsų pačių tikslas buvo pakelti gatvės šokį į aukštesnį lygmenį, norėjome, kad gatvės šokio atsirastų teatre. Tuomet tai buvo ambicija, dabar tai jau atrodo natūralus procesas. Kuri ir negalvoji, ar naudoji gatvės šokio, ar šiuolaikinio šokio techniką. Bet iš pradžių tai tikrai buvo asmeninė ambicija - galvojome, kodėl gatvės šokis turi būti, kaip čia gražiai pasakius...

Laurynas: Nepilnamečio neišprususio durnelio veikla, kaip pasakytų Algis Ramanauskas. Galiu jam pasakyti, kad hip-hopas seniai jo mentalitetą praaugo. Šią subkultūrą jis mato labai siauriai.

Ar jaučiate, jog Lietuvoje dar daug tokio požiūrio apraiškų?

Laurynas: Jis keičiasi, bet jo vis dar yra. Iš dalies kalti patys šios subkultūros atstovai. Galime kalbėti apie gatvės kultūrą ir jos kuriamą naudą, tačiau, pvz., koks „entuziastas“ apipaišo miestą ir įžeidžia daug žmonių, gadina turtą. Reikia kalbėti apie tai, jog gali būti šios kultūros dalimi nebūdamas marginalas, atsiskyręs nuo bendruomenės.

Airida: Manau, kad jaunimas tampa vis atviresnis. Galų gale ir mes patys esame kviečiami į pokalbius, masinius renginius, tad žmonės, rodos, mumis pasitiki. Požiūris keičiasi. Aš asmeniškai tiek daug nebesusiduriu su neigiama pozicija, greičiau priešingai.

Salonas