Karolina Kontenytė: gyvenu geriausius savo gyvenimo metus

Evelina Zenkutė 2017 05 01 klaipeda.diena.lt, 2017 04 08
Aktorė Karolina Kontenytė. Vytauto Petriko (klaipeda.diena.lt) nuotrauka
Aktorė Karolina Kontenytė. Vytauto Petriko (klaipeda.diena.lt) nuotrauka

„Mes visi norime būti protingi, tada susireikšminame, ir gyvenimas praranda žavesį. Jei kažko nežinai, esą esi kvailas. Bet nežinojimas gimdo veiksmą, o gyvenimas yra mirties, kurią galima apibūdinti kaip stagnaciją, priešingybė“, - tikina Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Karolina Kontenytė. Auksinį scenos kryžių už nepagrindinį dramos vaidmenį pelniusi mergina neabejoja - daug svarbiau už rimtą įvaizdį yra nuoširdus gyvenimo šėlsmas.

Pranaše tapo suknelė

Atsiimdama Auksinį scenos kryžių už Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Tėvas“ sukurtą Bertos vaidmenį, ištarėte jūsų dėstytojo Valentino Masalskio žodžius - jei laimėsi šį apdovanojimą, į Klaipėdos jaunimo teatrą nebegrįžk. Pareiškimas - rimtas?

Trumpa priešistorė. Mano kursiokas Simas porą savaičių prieš ceremoniją kiekvieną dieną iš manęs šaipėsi: kas čia tau prilipo - „kryžius“, kas čia mėtosi - „kryžius“, ar kalbą pasiruošei? O laimėti - nuoširdžiai sakau - nesitikėjau. Tik pagalvokite, kas dar pretendavo: Nelė Savičenko, Dalia Michelevičiūtė, Eglė Jackaitė. Tos kalbos todėl ir nesukūriau. Kai paskelbė mano pavardę, užlipusi ant scenos pajutau prožektorių šviesas, daugybę į mane žiūrinčių žmonių, spaudimą. Rodos, pirma mano mintis ir buvo - velnias, reikėjo paklausyti kursioko ir pasiruošti. O pasakiau tai, kas tuo metu šovė į galvą. V.Masalskio žodžiai buvo pokštas. Tikiuosi, visi tai suprato. Ironija. Aš savo „kryžių“ gavau aktorinio kelio pradžioje, o V.Masalskis, sukūręs šimtus puikių vaidmenų teatre, jį pelnė tik pernai.

Ir tada imi tikėti žmogui nepavaldžiais likimo vingiais?

Turbūt prieš pusantrų metų mano pažįstama dizainerė Inga Šviesaitė su visa dirbtuve ir prekės ženklu rengėsi kraustytis į Kauną. Juokaudama jai kažkodėl pasakiau - pasiūk man prabangią suknelę apdovanojimams, nors tuo metu teatre net nebuvo spektaklio, kad galėtum įtarti būsiąs nominuotas. Ta suknelė ilgiau nei metus gulėjo spintoje. Kai paskelbė kandidatų sąrašą, supratau - pagaliau galėsiu ja pasipuošti. Tai minčių programavimas, aš tuo visai tikiu.

Pergalė - ne tik sau

Kodėl aktoriai tvirtina, kad apdovanojimai nieko nereiškia, esą ne dėl jų dirbama, bet, atsiimdami juos, negali nuslėpti jaudulio? Kas tai - kuklumas, nenoras būti palaikytam garbėtroška?

Net tas apdovanojimas yra kryžius, juk sako - nešk jį ir tikėk. Atrodytų, būti įvertintam yra šventė, bet viskas vis tiek veda į naštą, atsakomybę. Matyt, tai tokia lietuviška, su rūpintojėliu susijusi mūsų būdo savybė.

Bet ypatingomis progomis emocijų neslepia ir rūpintojėliai?

Laimėjusi aš nuoširdžiai džiaugiausi. Trys ar keturios minutės, kurias reikėjo išgyventi scenoje, ir buvo ta tobuliausia emocija. Džiaugsmo netrūko ir po ceremonijos - pamačiau, kiek žmonių mane sveikina: gimtieji Mažeikiai, mokykla, draugai, kolegos, kartais ir beveik nepažįstami žmonės. Auksinį scenos kryžių laikau ne savo, o bendrąja prasme visų mūsų laimėjimu - juo dalijuosi su Klaipėdos jaunimo ir Dramos teatrais, jaunais aktoriais, jaunais žmonėmis. Bet susireikšminti ir galvoti apie apdovanojimus kiekvieną dieną negali. Svarbu nepamesti sveiko proto, klaida dabar įgauna didesnį svorį.

Romantikos teatre maža

Aktorė visuomenėje dažnai laikoma savotiška diva. Bet veikiausiai realybė gerokai kartesnė nei įvaizdis?

Man nelabai patinka, kad teatro menas iki šiol romantizuojamas. Ir pati anksčiau jį kiek idealizavau. Sakydavau, kad teatras turi specifinį savo kvapą, kol kažkas paaiškino, kad tai tiesiog moterų kvepalai. Neseniai su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais vaidinome spektaklyje „Voro vestuvės“. Prieš jį vieni statė dekoracijas, kiti rišo virves, treti plovė sceną, o aš siuvau kulisus. Tokia ta realybė, romantikos nėra tiek daug, kiek įsivaizduojama. Dramos teatre - jau kitokia patirtis. Pajaučiau prabangą ir tai man visai patinka. Ateini, o ten net rekvizitas padėtas į reikiamą vietą, randi išplautus, išlygintus drabužius. Kai esi pabuvęs ten, kur reikėdavo skalbti savo ir kolegų sceninius kostiumus, pradedi mėgautis komfortu. Bet tuo nepiktnaudžiauji, nesureikšmini, tiesiog imi vertinti.

Sugriausite dar kokių nors mitų?

Ir įkvėpimu turbūt netikiu, labiau - darbu. Aktorius tiesiog bando, repetuoja, vaidybą lydi daug taisyklių, ji - savotiškas mokslas. Kurdamas personažą, turi studijuoti žmogaus psichologiją, kūno kalbą, mimikas, narstai jį lyg chirurgas, o po to bandai įdėti į pjesės audinį.

Svarbiausia - deguonis ir vanduo

Ar meninis operavimas nesibaigia tuo, kad pradedi aplinkinių nemėgti?

Priešingai, aš net sakau, kad juos kolekcionuoju. Galvoje turiu tokius stalčiukus, į kuriuos, pabendravusi su žmogumi, sudedu pastebėtas savybes, mimikas, gestus. Be galo įdomu, kai aptinki pirmą egzempliorių, kai kuriuose skyreliuose yra tik vienas užfiksuotas bruožas, kituose - visa kartoteka. Kartais man patinka su žmogumi susitikti vieną kartą, atvirai pasikalbėti ir išsiskirti. Tai lyg simfonija, kai į mano gyvenimo temą trumpam įsipina kita tema, nes kiekvienas ją atsinešame.

Aktorius Regimantas Adomaitis savo knygoje rašė, kad tikras aktorius yra tas, kuriam namie ankšta, kurį kankina noras palikti artimuosius, mylimąją ir netgi patį gyvenimą. Esą tik scenoje jis jaučiasi kaip namuose. Vėliau jis pripažino, kad su amžiumi atėjo suvokimas, jog svarbiausia - šeima, o ne profesija. Ar jau susidėliojote prioritetus tarp asmeninio gyvenimo ir scenos?

Teatras man yra be galo brangus, bet už jį yra daug didesnių dalykų. Kiek patetiškai skamba žodžiai - teatras man svarbesnis už gyvenimą. Vėl tas romantizmas... Svarbiausia - deguonis, vanduo. Toliau - pats gyvenimas, žmonės, šeima. Tik tada - teatras. Jis patenka į svarbiausiųjų sąrašą, bet nėra reikšmingiausias dalykas. Banaliai žiūrint, be teatro išgyventų visi. Jis apskritai yra prabangos prekė, jo prireikia tada, kai patenkinami pirminiai poreikiai.

Spektaklį lemia ir žiūrovai

Koks jums yra idealus žiūrovas?

Gal atviras? Bet tai pirma mintis šią minutę šovusi į galvą. Kartais į teatrą ateina labai apsiskaitę žmonės, tokie ponai. Dažnai jie sėdi sukryžiavę rankas ir stebi aktorius, turėdami vieną mintį, - na, nustebink mane, prajuokink. Kai publika yra atvira, aktoriai ir publika tarsi susijungia, atsiranda energija. Kartais žiūrovai net gali nulemti spektaklį, kurį stebėti, beje, yra ir savotiškas atėjusiųjų darbas.

Paaiškinkite fenomeną. Į kokį spektaklį uostamiestyje benueisi, pabaigoje visi ploja atsistoję.

Klaipėdos jaunimo teatre taip nevyksta, bent nelabai. Gal tai labiau būdinga didiesiems teatrams? Matyt, publika nori išreikšti pagarbą, padėkoti, būti mandagi. Be to, kai vieni pradeda stotis, atsiranda impulsas prisidėti, gal kursto baimė pasirodyti kažko nesupratusiam. Nors kai pagalvoji, esu ir aš taip pasielgusi.

Disonansas išnyko

Į Klaipėdą studijuoti aktorystės atvykote iš Mažeikių. Teko pagalvoti, ką veiktumėte, jei būtumėte ten ir pasilikusi?

Net neįsivaizduoju, gal turėčiau porą vaikų. Turbūt negražu taip sakyti, bet, ačiū Dievui, kad atvykau į Klaipėdą. Ji suteikė man laisvę, savarankiškumą. Apskritai, manau, dabar gyvenu patį geriausią - jauno suaugusiojo - periodą.

Nors dažnai su savo amžiumi žmonės nesusikalba. Jauni nori būti vyresni, pagyvenę - paaugliais.

Keista, iki 25-erių, kurie sukako spalį, niekaip nerasdavau viduriuko tarp to, kaip jaučiuosi, kas aš esu, ir to, kiek man iš tikrųjų yra metų. Egzistavo kažkoks disonansas. Gėdydavausi pasakyti savo amžių, gal todėl, kad atrodau gana vaikiškai. Dažnai sutrikdavau, mintyse reikėdavo susiskaičiuoti metus. Kai suėjo 25-eri, pagaliau galiu drąsiai šį skaičių įvardyti, jau tiksliai žinau, kiek man. Pirmą kartą pajaučiau, kad tas skaičiukas ir aš susitikome. Sau vis kartodavau, kad sulaukti 25-erių yra taip puiku, tai bus geriausi mano metai - esu jauna, sveika, bet jau ne tokia kvaila, naivi, turiu savų istorijų, patirties. Matyt, čia vėl padėjo minčių programavimas.

Žavi negražus grožis

Jums ypatingas Berlynas. Kaip jo dvasios įpūsti Klaipėdai?

Berlyne buvau gal keturis kartus, tai mano svajonių miestas. Labai norėčiau iki 40-ies gyventi jame, na, bent porą metų. Man patinka ir Paryžius, bet jis nublizgintas, nuplautas ir saldus. Berlynas yra nešvarus Paryžius. Vokietijos sostinė pasižymi menais, gatvės, pogrindine kultūra, žavi ir bauhauzo stiliaus architektūra. Vienas mėgstamų mano filmų - režisieriaus Wimo Wenderso „Der Himmel über Berlin“ („Dangus virš Berlyno“). Šį miestą ir susikūriau iš kino, muzikos, mėgstu jo žmones, jų laisvę, jų negražų grožį. O mums, klaipėdiečiams, tiesiog reikėtų atsipalaiduoti.

Uostamiestyje turite ypatingų vietų?

- Esu išsirinkusi porą. Viena - skveras, kuriame stovi skulptūra „Katinas džentelmeno veidu“. Erdvė - minimalistinė, šalia - gražus namo fasadas. Paradoksalu, nors ši erdvė - senamiesčio širdis ir už kelių metrų Žvejų gatvėje savaitgaliais verda naktinis gyvenimas, bet čia net šeštadienio naktį nebus nė vieno žmogaus. Kita vieta - laivų statykla su savo kranais. Gal todėl, kad primena Berlyną, kuris yra vamzdžių, statybų ir kranų miestas.

Kodėl pramoninis peizažas dažnai asocijuojasi su romantika?

Man atrodo, Milanas Kundera rašė apie grožį per klaidą. Matyt, kartais tiesiog pasiekiamas toks negražumas, jog jis tampa estetika.

Vizitinė kortelė

1991 m. gimė Mažeikiuose.

2011 m. įgijo vidurinį išsilavinimą Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje.

2011 m. įstojo į Klaipėdos universiteto tuometinio Menų fakulteto aktorinio meistriškumo specialybę (kurso vadovas V.Masalskis).

Nuo 2012 m. dirba Klaipėdos jaunimo teatre.

Salonas