Praėjusio laiko atminimui: Gytis Lukšas apie Romualdą Juknevičių

Daiva Šabasevičienė 2017 04 12 Krantai, 2017 m. Nr. 1
Režisierius Romualdas Juknevičius (1906–1963)
Režisierius Romualdas Juknevičius (1906–1963)

Kino režisierius Gytis Lukšas, šiais metais apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, prisimena vieną garsiausių XX a. vidurio Lietuvos teatro režisierių Romualdą Juknevičių (1906-1963), kurį pirmą kartą sutiko savo vaikystės ir paauglystės mieste Marijampolėje (tuomet - Kapsuke), o vėliau - Vilniuje, kur turėjo progos bendrauti bei dirbti ir su režisieriaus žmona aktore Ona Knapkyte (1919-2008).

Nacionalinės kultūros ir meno premijos proga interviu prasitarėte apie pažintį su unikaliu Lietuvos režisieriumi Romualdu Juknevičiumi. Jis yra dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro tikrasis įkūrėjas, sudėtingiausio likimo asmenybė, sugebėjusi lietuvių režisūroje pralaužti ledus. Apie jį nemažai rašyta teatro istorikų, 1998 metais išleista teatrologės Irenos Aleksaitės monografija, bet mažai žinoma apie jo asmenines savybes. Nors buvote ir labai jaunas, gana dažnai matydavotės su juo ir neblogai jį prisimenate.

Yra tokia taikli Aleksandro Puškino mintis: „Barbariškumas, niekšybė ir neišmanymas negerbia praeities, o padlaižiauja vien tik dabarčiai“. Mano žinios apie Romualdą Juknevičių pagrįstos dviem šaltiniais: mano paties - paauglio, nuo trylikos metų, prisiminimais, kurie ryškesni tapo, kai man sukako penkiolika, ir tuo, ką man pasakojo Romualdo Juknevičiaus žmona Ona Knapkytė, kai Panevėžyje kūrėme filmą „Anglų valsas“, kur ji vaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų (Mis Buk, 1982, pagal Johną Galsworthy - D.Š.).

Romualdas Juknevičius Kapsuko (iki 1955 ir nuo 1989 - Marijampolė - D.Š.) dramos teatre, kuris gyvavo labai neilgai (turimas omeny antrasis veiklos etapas - 1956-1962 m. - D.Š.), pastatė du spektaklius. Abu neblogai prisimenu, nes abiejų repeticijose lankiausi. Taip buvo ne dėl to, kad gal neturėjau ką veikti, o kad abu mano tėvai dirbo tame teatre. Mama buvo aktorė ir vaidino Juknevičiaus spektakliuose, o tėvas - vyriausiasis teatro dailininkas. Juknevičius pastatė tuo metu populiaraus dramaturgo Viktoro Rozovo pjesę „Džiaugsmo beieškant“ (1958), o po trejų metų - čekų dramaturgo Vratislavo Blažeko pjesę „Turtingas vakaras“ (1961). Antrąjį spektaklį geriau prisimenu - ir ne tik repeticijas. Atidarius Kapsuko dramos teatrą, buvo pastatytas namas, kuriame apgyvendino ir to teatro aktorius, ir vyriausiąjį režisierių Stasį Čaikauską, ir mano tėvą - vyriausiąjį dailininką. Tas miesto centre stovintis namas taip ir vadinosi: „Aktorių namas“. Bent jau vietiniai gyventojai žinojo apie tą namą ir jį taip vadino. Mes gyvenome trijų kambarių bute, ir, kadangi mano tėvas su Stasiu Čaikausku ir Romualdu Juk­nevičiumi jau prieš tai buvo dirbę Klaipėdos dramos teatre, atidarius Kapsuko dramos teatrą, juos „permetė“ į šį ką tik atidarytą teatrą. Taigi jie buvo gerai pažįstami ir kūrybos, ir asmeninio bendravimo požiūriu, todėl, atvykęs į Kapsuką statyti spektaklių, Juknevičius pas mus ir gyvendavo. Kai jis statė savo pirmąjį spektaklį, buvau trylikos metų, kai antrąjį - penkiolikos. Man, paaugliui, pirmiausia įstrigo ne režisierius, o žmogus. Ir visam gyvenimui atmintyje išliko keisčiausi dalykai, kurie tuo metu mane stebino, paliko jo asmenybės iki šiol neišdilusį žavesį.

Pirmiausia, tai buvo neregėto mandagumo, tvarkingumo žmogus. Pradedant jo paties apranga, elgesiu, manieromis ir baigiant nepakantumu jį supančiai netvarkai. Atsimenu, kaip jis preciziškai susidėdavo kelnes kantas į kantą, kad kitą dieną jos būtų tvarkingos, pats kruopščiai susisiūdavo ištrūkusias marškinių sagas, pareikalavęs iš mamos siūlų ir adatos. Labai ilgai stovėdavo prieš veidrodį... Kartą paklausė: „O kur jūsų didysis veidrodis, kad aš visą save matyčiau?“ Tokio veidrodžio neturėjom, o jam buvo keista, kaip galima gyventi be veidrodžio, kuriame žmogus turėtų matyti save visu ūgiu.

Koridoriuje buvo nedidelė rūbų kabykla, ant kurios amžinai kabojo vieni ar kiti paltai. Todėl, pastebėjęs, kad savo lauko rūbus tenka kabinti ant kitų paltų, jis, iš kažkur išsitraukęs ar kabliuką, ar vinuką, sienoje įtaisė atskirą pakabą savo paltui. Ta atskira pakaba, ant kurios sugrįžęs po repeticijų jis tvarkingai pasikabindavo savo rūbus, rodo, jog jam buvo svarbu, kad jo daiktai būtų sudėti tik ta, o ne kita tvarka, kad jis žinotų nežiūrėdamas, kur yra vienas ar kitas daiktas. Taip jis elgėsi buityje, taip ir teatre.

Teatre buvo tokia tradicija: penkioliktoje eilėje - režisieriaus stalelis, lemputė, ant stalelio padėta pjesė. Vienam režisieriui reikėdavo, kad dar būtų stiklinė su vandeniu, kitam, pavyzdžiui, Aleksandrui Kupstui, kuris atvažiuodavo iš Kauno - mažytė, kampuota stiklinaitė, pripilta degtinės. Tik išgėręs tą savo šimtą gramų jis galėdavo repetuoti. Juknevičiui to nereikėjo, bet jam reikėjo tvarkos, reikėjo, kad ta lemputė degtų, kad pjesė būtų padėta...

O kodėl būtent penkiolikta eilė? Šiais laikais režisieriai sėdi arti, tik paskutinėmis dienomis „pasivaikšto“ po visą erdvę.

Manau, penkiolikta eilė dėl to, kad jam buvo svarbu nuo pat pradžios suvokti bendrą spektaklio vaizdą, aktorių mizanscenas, girdėti jų balsus. Juknevičius sėdėdavo prie savo stalelio ir nepakęsdavo vėluojančių. Jis visiškai nepakęsdavo ne tik vėluojančių aktorių, bet ir netvarkingų rūbų scenoje. Prisimenu, kaip užlipo ant scenos, norėdamas sutvarkyti moteriško kostiumo klostes, ir čia pat, išsikvietęs siuvėją, aprengėją, aiškino, kaip reikia sutvarkyti tą sijoną, kad padoriai atrodytų, kad užpakalis nebūtų per daug atsikišęs. Jam rūpėjo šitie dalykai, nes jo dvasinė struktūra buvo tvarkingo žmogaus struktūra. Nors buvo be galo daug iškentėjęs žmogus, nemažai prabuvęs baisioj, nešvarioj aplinkoj. Gal dėl to siekė, kad aplinkui būtų tvarka ir švara.

Iš paauglystės prisimenu, kaip mano tėvai, prigludę prie ūžiančio, birzgiančio radijo, klausė laidos apie Romualdą Juknevičių. Blausiai prisimenu pasakojimus apie jo likimą, apie valdžios kerštą jam.

Įstrigo du žodžiai, kuriuos jis nuolat kartojo repetuodamas. Tai buvo золотка (aukseli) ir дорогуша (brangute). Visi, kas prisimena šį režisierių, gali patvirtinti, kad be tų žodžių neapsieidavo. Svarbu būdavo, kokia intonacija jis ištaria tuos žodžius. Pagal tai visi spręsdavo, ar jam patinka, kas vyksta scenoje, ar nepatinka.

To meto režisieriai, kuriuos matydavau, dirbdavo įvairiai: vienaip Stasys Čaikauskas - nervingai rūkydamas, drebėdamas, visai nesėdėdamas prie režisieriaus stalelio, o kaip tik bėgiodamas prie scenos, kitaip - Aleksandras Kupstas, kuris staiga įsiverždavo į sceną vidury repeticijos ir dažniausiai rusiškai išrėkdavo savo garsiąją frazę: Как дам в морду, и кончится репетиция („Kaip trenksiu į snukį, tai ir pasibaigs repeticija“). Ir artistai žinojo, kad čia jau režisieriaus įniršio viršūnė. Šią Kupsto frazę po daugybės metų atsimindavo įvairūs aktoriai. Šiame kontekste Juknevičius, pro dantis iškošęs дорогуша (brangute), tik tokiu būdu išreikšdavo savo negatyvų vertinimą.

Pats Juknevičius buvo puikus aktorius, jis labai sodriai, tiksliai, tikroviškai ir kartu labai paprastai parodydavo tam tikrus vaidybos subtilumus.

Dar noriu grįžti į savo vaikystės namus, kai pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip reikia valgyti virtą kiaušinį. Paprastai žmonės jį pramuša, nulupa ir su šaukšteliu valgo. Žinoma, Juknevičiui mano motina ištraukdavo geriausius indus, lėkštes, tačiau serviruodama ji niekada nepadėdavo žirklučių, kuriomis, pasirodo, reikia nukirpti kiaušinio viršų kartu su lukštu. Neturėjom tokių, nieko apie jas nebuvom girdėję. Tai Juknevičius su peiliu tą viršų nupjaudavo ir tik tuomet pradėdavo valgyti. Man, paaugliui, tai buvo tarsi paslaptingas ritualas.

Vėliau teko viešėti pas Romualdą Juknevičių ir Oną Knapkytę - Vilniuje, tame name, kur dabar yra „Skalvijos“ kino centras. Jie turėjo puikų butą, ir kaip tik čia aš stebėdavau visą serviravimo ritualą, valgymo taisykles, ir puikiai prisimenu pastabą, kad reikia suvalgyti viską, kas įdėta, kad lėkštė nebus paimta tol, kol joje kas nors bus, nes tai yra maistas ir jį reikia gerbti. Geriau pradžioje pasakyti „užtenka“, „gana“. Taip galėjo elgtis tik žmogus, kuris žinojo, ką reiškia, kai maisto akivaizdžiai per maža, kai jo trūksta. Atrodo smulkmena, bet jeigu, išgėrus arbatą, puodelyje ant dugno likdavo cukraus, Ona Knapkytė pasakydavo: „Matai, vaikeli, nereikia tiek daug dėti cukraus“.

Vienas į kitą jie kreipdavosi tik taip: Romualdas Oną vadino „Pulenka“ (nuo žodžio „knapulė“), o ji vyrą vadino „Romočka“, ir niekaip kitaip. Toks buvo namų bendravimas - tais sušvelnintais, perdirbtais vardais.

Ona Knapkytė „Anglų valse“, manau, suvaidino savo didžiausią vaidmenį kine. Ji puikiai atrodė vilkėdama Gražinos Remeikaitės sukurtą kostiumą. Sėdėdama per filmavimą kartą pasakė: „Kaip aš gerai jaučiuosi, kaip Romočkai tai patiktų, aš net nenoriu persirengti savo kasdieniais rūbais“. Ji norėjo pasakyti, kad gal ne tuo laiku gyvena, „ne tada gimė“.

Aišku, Ona Knapkytė Romualdą prisimindavo visokį. Būta ir skaudžių dalykų. Jis kartais ir išgerdavo - visi tada nemažai gėrė. Be to, jis mėgo moteris, o moterys - jį. Bet Ona ir Romualdas vienas kitam pasiaukojo, jie mokėjo vienas kitam atleisti. Knapkytė taip pat buvo ne be nuodėmių. Nieko „zalatinti“ (paauksuoti), prikurti nenoriu. Tik pabaigoje pasakysiu, kad ypač įstrigo atsisveikinimas su juo. Jis mirė 1963 metų balandžio 13 dieną ir buvo pašarvotas tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. Užlipęs į sceną, ilgai negalėjau nuo jos nulipti. Žiūrėdamas į pašarvotą režisierių be perstojo girdėjau jo žodžius: дорогуша, золотка. Tuo metu man atrodė, kad jis buvo visai senas žmogus, šiandien negaliu patikėti - mirė penkiasdešimt septynerių! Teatras buvo dar nerekonstruotas, pati scena - labai gražiai papuošta. Labai daug baltos spalvos... Juknevičių artistai labai mylėjo. Tuo metu teatre buvo daug asmenybių - Stepas Jukna, Juozas Rudzinskas, Kazimiera Kymantaitė...

O kokį Jūs prisimenate šį teatrą apskritai?

Kapsuke mokiausi toje pačioje mokykloje su Stepo Juk­nos dukra Laima, ir net vaidindavome tose pačiuose spektak­liuose. Todėl mano pirmi susidūrimai su Akademiniu teatru susiję su aktorium Jukna. Pirmiausia aš ateidavau jo žiūrėti. Man rūpėjo, koks jis yra, nes dukra buvo nemažai papasakojusi. Iš tikrųjų tai buvo galingo balso galingas žmogus. Dėl to anais laikais man teatras buvo Stepas Jukna.

Aišku, buvo labai keista žinoti, kad viena iš aktorių - kultūros ministro žmona! Tai man atrodė nesuderinama. Juozo Banaičio žmona - aktorė, ir kaipgi kiti su ja elgiasi? Anais laikais ministras buvo ypatinga persona. Vėliau į teatrą ėjau dėl Juozo Rudzinsko, dar vėliau - dėl Henriko Vancevičiaus, kuris buvo neįtikėtino nervingumo, vietoje nenustygstantis režisierius. Jis vos ne pats už visus scenoje viską suvaidindavo, su visais ginčydavosi, visus, kaip sakoma, „užvedinėdavo“...

O kaip Jūs aktorius „sužvejojate“ savo filmams?

Man nereikėjo jų „žvejoti“, aš juos iš teatro pažinojau ir pažįstu: anksčiau Algį Masiulį ar Gediminą Karką, vėliau - Valentiną Masalskį, Vidą Petkevičių, Vaivą Mainelytę ir daugelį kitų. Pasakysiu sąžiningai: seniau aš į teatrą vaikščiojau dažniau. Kadaise dažniausiai lankiausi Rusų dramos teatre, kuris dar buvo Jogailos gatvėje. Tame teatre tuomet vaidino Michailas Jevdokimovas, Vladimiras Jefremovas, Monika Mironaitė. Williamo Gibsono „Dviese sūpuoklėse“ (režisierius - Augustinas Baltrušaitis, 1962) žiūrėjau net kelis kartus. Vėliau apsilankymai teatre retėjo, o kai kada jau ir išeidavau iš spektaklių nesulaukęs pabaigos. Tiesa, pamačiau, kad ne aš vienas išeinu. Kažkada mandagiai atsiprašiau didžiai gerbiamo žmogaus, kuris sėdėjo šalia, bet jis išėjo paskui mane. Dabar aš renkuosi spektaklius, režisierius.

Ką Jums reiškia aktoriai?

Aktoriai man reiškia viską. Gali nebūti nieko, tik jie. Tamsioje scenoje užtenka dviejų aktorių - vyro ir moters - ir emocionalaus, turiningo jų bendravimo. Man jau pabodo tie begaliniai „nebylūs etiudai“ vos ne kiekvieno spektaklio pradžioje.

Ar nebandėte režisuoti teatre?

Kadaise, kai Kauno dramos teatro vyriausiąja režisiere buvo Dalia Tamulevičiūtė, ji man pasiūlė pastatyti spektak­lį. Sutikau, pasirinkdamas niekieno Lietuvoje nestatytą Molière´o „Mizantropą“. Apgalvojau sprendimą. Tuo metu buvo tik prieškarinis, nekoks šio kūrinio vertimas, ir aš pasiūliau pjesę naujai išversti Tomui Venclovai, kuris labai apsidžiaugė. Pamažu ruošiausi, ketinau „eiti“ per įvairias epochas iki šių dienų, tik staiga mane išsikviečia ir pasako, kad teatrui „Mizantropo“ nereikia. Tuometinėje Kultūros ministerijoje buvo Teatro reikalų valdyba, kuri kontroliuodavo teatrų repertuarus. Taip Venclova „Mizantropo“ ir neišvertė. Man buvo pasiūlyta „Amerika pirtyje“. Aš atsisakiau, likau kine.

Antra pagunda - įkyri, ir ne kartą - tai Rimo Tumino kvietimas į Mažąjį teatrą po to, kai jis suvaidino išdidų kapitoną Uozolą mano filme „Žalčio žvilgsnis“ pagal taip pat pavadintą Sauliaus Tomo Kondroto romaną. Bet aš nesiryžau, pabijojau. Teatras ir kinas - visiškai skirtingi dalykai. O dabar jau ir laiko tam neturiu. Nors gerai prisimenu, kaip tas pats Tuminas man pasakė: „O manai, kad aš nebijau? Bijau. Aš kiekvieną kartą bijau, ypač pačioje pradžioje. Kai aktoriai skaito pjesę, aš jaučiuosi itin kvailai, nes visiškai nežinau, kaip tą spektaklį reikės pastatyti“.

Salonas