Eimutis Kvoščiauskas. Pasaulis neturi suktis vien apie mūsų asmeninę ašį

2011 01 06 bernardinai.lt, 2010 11 05

aA

Rugilė Matulevičiūtė

Žvarbų rudens vakarą su teatro, kino ir televizijos aktoriumi Eimučiu Kvoščiausku susitikau vienoje jaukių Vilniaus senamiesčio kavinukų. Nuolat besišypsantis aktorius mielai pasidalijo mintimis apie teatrą, kūrybą ir savo atradimus. Paskendę pokalbyje nepajutome, kaip besišnekučiuojant prabėgo kelios valandos.

Būdami maži, berniukai dažniausiai svajoja apie policininko, gaisrininko ar astronauto profesijas. Augant svajonės pakinta: štai Tu tapai aktoriumi. Kaip šovė mintis atsidurti teatre?

Teatru žavėjausi nuo pat vaikystės. Kažką beprotiško ir paslaptingo jame vis atrasdavau, o ir pusseserės, kuri dirbo Kauno lėlių teatre, pasakojimai kurstydavo smalsumą. Jų vedamas labai norėjau pakliūti į dramos studiją. Atbėgęs į mokyklą, susiradau dramos būrelio vadovę, o ji man ir sako: „Vaikeli, tu dar palauk bent antros klasės, tada ateik" (juokiasi). Pradėjau vaidinti ir supratau, kad noriu būti aktoriumi. Kai dvyliktoje klasėje reikėjo rinktis, pirmu numeriu įrašiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Aktorius - Tavo svajonių profesija. Ar esi pagalvojęs ir apie savąjį svajonių vaidmenį?

Be galo džiaugiuosi, jog viena didžiulė mano profesinė svajonė jau išsipildė. Troškau suvaidinti telefoninėje pjesėje, net pats mėginau jai kurti siužetą. Bet štai vieną gražią dieną sulaukiau netikėto pasiūlymo. Atsivertęs kūrinį vos neišgriuvau iš koto - mano rankose pjesė (Kalbama apie spektaklį „Vietų nėra", rež. A. Lebeliūnas (red. past.), apie kurią svajojau!

Ar galėtum pagrįsti teiginį, jog svajonės, tikslo siekimas yra vertingesnis už pasiektą rezultatą?

Svajonės siekimo procesas tikrai yra įdomesnis nei tai, kas laukia ją įgyvendinus. Bet aktorystė tuo ir žavi, kad pasiekęs tikslą, negali sustoti. Nuolatos net ir tame pačiame personaže turi ieškoti kažko naujo, neatrasto. Neturėtų būti identiškų spektaklių. Kiekvienas pasirodymas scenoje turi būti vis geresnis ir geresnis nei pirmieji. Štai ir „Vietų nėra" dabar labai skiriasi. Ši pjesė gali aktoriui daug duoti. Kiekviename personaže kaskart gali rasti naujų spalvų.

Šiame spektaklyje Tu vienas kuri per trisdešimt personažų. Kaip pavyksta įsilieti į kiekvieną iš jų? Koks ryšys sieja aktorių su jo herojumi?

Ruošdamasis šiam spektakliui stebėjau legendinio rusų aktoriaus Arkadijaus Raikino vaidybą. Jis atlieka vieno personažo vaidmenį, išeina pro duris, įeina pro kitas ir štai jau kitas amplua. Žavu stebėti tą kitimą.

Ar man pačiam pavyko įtikinti žiūrovą? Džiugu, jei kažkuris personažas žiūrovui paliko įspūdį. Vaidindamas tiek daug herojų vienu metu turi būti labai akylas. Kiekvienas jų turi išsiskirti, perteikti publikai savo charakterį. Net ir sukūręs tvirtą herojaus paveikslą, turi nuolat jį laikyti „už ragų".Glaudesnis ryšys, savaime suprantama, atsiranda kuriant tik vieną personažą. Būna, įlenda jis į galvą ir apsigyvena tavyje. Kartais netgi baisu, jog visai ir neišlįs.

Su kokiu režisieriumi svajotum dirbti?

Turiu tokią drambliuko svajonę padirbėti su režisieriumi Davidu Lynchu. Man žiauriai patinka jo darbai. Jo filmai vienas už kitą sunkesni, nesuprantamesni, tačiau energija iš jų veržiasi per kraštus. Nors peržiūrėjęs dažniausiai nesugebi susigaudyti, vis vien lieki apstulbęs.

Norėtųsi padirbėti ir su daugeliu Europos režisierių. Tiesa, pastarieji metai man kiek kerštingi - vis nerandu galimybės apsilankyti „Kino pavasario", „Scanoramos" festivaliuose. Europos režisieriams jaučiu didžiulę simpatiją.

O jei atsigręžtume į Lietuvą... Dar neteko dirbti su režisieriumi Rimu Tuminu. Įdomus būtų eksperimentas ir su kino režisieriumi Šarūnu Bartu, tik nežinau, ar mums pavyktų rasti bendrą kalbą (šypsosi), tačiau už kiekvieną suteiktą galimybę būčiau dėkingas.

O aktorių?

Labai įdomūs Tomo Hankso aktoriniai darbai. Taip pat imponuoja Nicole Kidman vaidyba. Smagu ją stebėti. Yra daug ir kitų įsimenančių aktorių, tačiau kartais nebežinau pavardžių. Prastai man su tomis pavardėmis (juokiasi).

Iš kolegų lietuvių negaliu vieno išskirti. Daug talentingų aktorių, kurių vaidyba žaviuosi. Jei pradėčiau vardinti, be galo ilgai užtrukčiau, o dar gal ir pamirščiau ką nors.

Ar buvimas aktoriumi įpareigoja stebėti kolegų darbą kine? O gal atvirkščiai - imi vengti didžiojo ekrano?

Jaučiu šiokią tokią nuoskaudą dėl kino, mat akademijoje neteko turėti tikrų kino vaidybos pamokų. Lietuvoje profesionalaus kino nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Per metus vos keli filmai išvysta dienos šviesą. Suprantama, šiam kūrybiniam procesui reikia be galo daug pastangų ir, tenka pripažinti, lėšų.

Filmus, kuriems reikia daugiau atidumo, mėgstu žiūrėti vienas, o kino teatre dažniau lankausi su draugais smagiai praleisti laiką, na, žinoma, stengiuosi nepraleisti festivalių. Kaip ir kitose gyvenimo srityse, žiūrėdamas filmus, nevengiu eksperimentuoti. Neretai mėgaujuosi sunkiai suprantamais, gal netgi kiek snobiškais didžiojo ekrano šedevrais. Europietiškas kinas bene labiausiai mane įkvepia.

Aktoriaus profesija filmo pradžioje ypač trukdo. Žiūrėdamas nevalingai susitelki į techninę kūrinio pusę: stebi aktorių vaidybą, apšvietimą, garderobo, rekvizitų detales. Ilgainiui, jei filmas įtraukia, perkopi per save, tačiau vis vien negali atsikratyti to profesionalo žvilgsnio. Kartais stebėdamas visa tai, kartu ir mokaisi.

Aktoriaus darbas neatsiejamas ir nuo literatūros: tenka kurti vaidmenis tragedijose, komedijose, pjesėse, įvairių kūrinių inscenizacijose. Ar daug laiko skiri knygoms?

Daug skaityti tenka dirbant. Tačiau ir turėdamas laisvo laiko noriai pasiimu knygą į rankas. Neseniai, galbūt kiek ir pavėluotai, atradau šviesaus atminimo rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrybą. Paskutiniųjų atostogų metu skaičiau jos „Placebą". Mane užbūrė rašymo stilius ir mintys. Norėčiau literatūrai skirti daugiau dėmesio.

Tavo laisvalaikis - kinas ir literatūra - tai labai su aktoryste susijusi veikla. Kuo dar užsiimi ilsėdamasis?

Visada domėjausi kelionėmis ir keliavimu. Galbūt todėl taip pat galvojau apie turizmo administravimą, kaip apie vieną iš galimų studijų variantų, jei nepavyktų tapti aktoriumi. Tiesa, aktoriaus profesija išties labai glaudžiai susijusi su kelionėmis, gastrolės - gyvenimo sudėtinė dalis.

Galėčiau laikyti save keliautoju, tačiau netrokštu pabūti kuo skirtingesniuose pasaulio kampeliuose. Mieliau dešimtąjį kartą nuvyksiu į tą patį miestą ir jame rasiu ką nors nauja. Tikiu, jog kiekvienąkart jau pažįstama erdvė gali pateikti tau staigmenų. O ir žmogaus požiūris nuolat kinta.

Kelionės mane keri galimybė pažinti skirtingas kultūras. Mane piktina žmonių skirstymas pagal rasę, spalvą, religiją... Prisipažinsiu, pats pirmąkart išvykęs į Londoną bijojau juodaodžių. Jie atrodė įdomūs, žavūs, tačiau mane kaustė nesuprantama baimė. Veikiausiai tai lėmė kažkokie giliai mintyse įsišakniję stereotipai, bet galiausiai pavyko per juos perkopti. Supratau, kad kiekvienas žmogus yra ypatingas, tad prieš formuodamas nuomonę apie jį, privalai jį pažinti. Aktoriaus profesijai reikia atviro žvilgsnio į pasaulį. Žinoma, gali remtis savo principais, bet šiam darbui reikia gebėjimo jausti, analizuoti, suprasti žmones.

Atrodo, gyvendamas Lietuvoje, viską turi - esi žinomas, daug pasiekęs, o štai išvyksti į metropolinį miestą, ir pasijunti tarsi vienas iš milijono skruzdėlyno gyventojų. Tai priverčia permąstyti savo požiūrį į daugelį dalykų.

Esi aistringas keliautojas. Gal galėtum pasakoti apie įsimintiniausią kelionę?

Kiekviena kelionė palieka atmintin įstrigusių momentų, tačiau mane labiausiai sukrėtė Islandija. Atrodė, jog buvau šiltųjų kraštų mėgėjas, ir šaltieji kraštai manęs niekados netraukė. Kalnų grožio taip pat nesureikšmindavau. Islandijoje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Ten plikas kalnas, kurio žolę dengė balto sniego lopinėliai, o pakalnėje augo du vaiduokliški medžiai, atrodė tiesiog stebuklingai. Štai ten ir pamilau šaltį. Žmonių nusiskundimai apie šaltą vasarą Lietuvoje grįžus namo atrodė mažų mažiausiai juokingi.

Islandija privertė perkratyti ir savo vidinį pasaulį. Kartais vis galvoju apie reinkarnaciją. Štai keliaujant iš Reikjaviko į kitą salos kraštą - tai labai ilga kelionė - išvydau pievoje besiganančias avis. Jos buvo visiškai vienos tuščioje plynėje - aplink tik žalia žolytė ir kalnai. Tose avyse aš įžvelgiau kažkokius žmones, kurie pavargę nuo rutinos, buities rūpesčių trumpai sustojo jose lyg savotiškoje gyvenimo stotelėje.

Teko girdėti, kaip kelionę į Islandiją lygino su kelione į Mėnulį - kai grįžti namo, nerandi būdo pasidalyti savo potyriais, nes niekas kitas nėra patyręs to jausmo.

Manau, jog tai tiesa. Teko kalbėtis su žmonėmis, kurie lankėsi toje šalyje tuo pačiu metu, tačiau jie dalijosi absoliučiai kitokiais potyriais, į kuriuos aš nekreipiau dėmesio. Galima perteikti bendrus vaizdus: karštą geizerį, purvo vonias, tačiau visa kita yra labai subjektyvu.

Minėjai, jog aktorius privalo būti atviras pasauliui. Kokią įžvelgi savo darbo misiją?

Aktoriaus misija tikrai nėra vien žiūrovų linksminimas ar savo talento demonstravimas. Norisi, kad žiūrovas iš kiekvieno spektaklio ką nors išsineštų. Nebūtina scenoje viską perteikti suprantamai ir akivaizdžiai. Tai, kad žiūrovas pats suras tam tikrą mintį kūrinyje, ir bus be galo vertinga. Tokia ir aktoriaus misija: priversti publiką susimąstyti, dar kartą pagalvoti apie regėtus vaizdus.

Publika - vienas svarbiausių aktoriaus kritikų. Ar išskirtum kokią nors žiūrovų grupę, kuriai vaidinti maloniausia?

Žinoma, tenka vaidybą kažkiek taikyti ir prie publikos. Nors pačiam neteko vaidinti vaikams, žinau, jog jų dėmesį patraukti ir išlaikyti yra bene sunkiausia. Džiugu matyti jaunimą, grįžtantį į teatrą. Malonu, jog jie lankosi ne vien populiariojo žanro spektakliuose, bet ir eksperimentuoja, ieško.

Ar erdvė lemia ryšį su publika?

Žinoma, tačiau tai taip pat labai priklauso ir nuo spektaklio, ir nuo pastatymo. Jei kamerinei erdvei skirta pjesė rodoma didžiulėje salėje, suprantama, kad ji negali paveikti žiūrovo taip pat stipriai, kaip norėtųsi, o ir pačiam aktoriui gali kilti sunkumų mėginant pajausti publiką.

Sakoma, kad blogas kareivis tas, kuris nesvajoja būti generolu. Ar pats norėtum išbandyti save režisieriaus amplua?

Nemanau, kad šis posakis tinkamas aktoriaus profesijai (juokiasi). Juk aktorius neprivalo tapti režisieriumi! Na, aš irgi nenorėčiau būti teatro režisieriumi, tačiau, prisipažįstu, be galo norėčiau sukurti kino filmą.

Ar galėtum pasidalyt receptu, kaip prisijaukinti teatrą?

Nors ir palaikau eksperimentavimą visose gyvenimo srityse, manau, jog einant į spektaklį derėtų žinoti, kur tu eini. Juk nėra sunku prieš įsigyjant bilietą trumpai susipažinti su kūrinio siužetu ar bent jau žanru. Taip žiūrovai išvengtų daugybės nesusipratimų ir nusivylimo, o vėliau kiekvienas teatre surastų savo nišą.

Pokalbio pabaigai Tavęs prašau pasidalyti kokia nors mintimi ar palinkėjimu.

Ką čia sugalvojus... Na, svarbiausia nesielgti taip, kaip nenorėtume, kad su mumis elgtųsi. Pasaulis neturi suktis vien apie mūsų asmeninę ašį.

Ačiū už pokalbį.

Eimutį Kvosčiauską kalbino Rugilė Matulevičiūtė


Eimutis Kvoščiauskas gimė 1981 metais Vilkijoje. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo aktorinį meistriškumą profesoriaus Jono Vaitkaus kurse. Kuria vaidmenis Kauno valstybiniame, Lietuvos nacionaliniame dramos teatruose, Gyčio Ivanausko teatre, „Domino" teatre, Oskaro Koršunovo teatre, kine. Dalyvauja nepriklausomuose šokio projektuose, filmuojasi televizijos laidose.

BERNARDINAI.LT

Salonas