Šokėja L.Juodkaitė: „Gyvenimas - pirmiausia paties žmogaus kova su savimi”

2010 03 21 lrytas.lt, 2010 03 20

aA

Ginta Gaivenytė

Kai Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis Davidas Cameronas mestelėjo pasipiktinimą sukėlusią repliką apie vienakojes lietuves lesbietes, teatro kritikas Andrew Haydonas jam patarė pasižiūrėti į šokėją Loretą Juodkaitę. Ji iš savo kūno padaro neįtikėtinas formas - tai atrodo lyg ant trūkčiojančių rankų ir kojų numesta kieta uola, tai svaiginančiai sukasi, o rankos tartum spragsi ir virsta plunksnomis.

L.Juodkaitė - viena įdomiausių šiuolaikinio šokio kūrėjų Lietuvoje. Ji dirba kaip nepriklausoma šokėja ir choreografė. 2005-aisiais baigė Zalcburgo eksperimentinę šokio akademiją, o 2007-aisiais jos kaklą papuošė „Auksinis scenos kryžius" už metų debiutą. Šiemet ji vėl nominuota „Auksinio scenos kryžiaus" apdovanojimams - už spektaklio „Malda smėlyje" choreografiją.

Prieš Naujuosius ji sukosi scenoje pagal turkišką tradicinę muziką. Spektaklyje „Malda smėlyje" penki šokėjai judesio kalba pasakojo apie žmonių viduje liepsnojančią saulę. Dabar, ką tik vėl grįžusi iš Turkijos, L.Juodkaitė degte dega. Ji dažnai kartoja žodį „kova", o nekovojantį Lietuvos meno pasaulį ji vadina amebų planeta.

- Kas jums yra šokis?

- Šis klausimas - kiekviename mano žingsnyje. Man atrodo, kad šokis yra kiekviename iš mūsų. Šokis yra gamtos judėjimas, o žmogus - gamtos dalis.

Man pačiai šokis pirmiausia yra energija. Tai nėra tiesiog judesys. Šokis yra kaip ritualas, jis privalo turėti magijos. Spektaklis yra gyvenimas. Tai - ne vaidyba, tai - realybė. Privalai būti teatrališkas, kad išreikštum savo mintis. Tačiau tikiu, kad idėja gali būti išreiškiama per tai, ką aš jaučiu ir tą energiją transliuoju per savo kūną.

Dabar pusantro mėnesio prabuvau Turkijoje. Susitikau su „Kardeš Turkuler" grupe - pagal jų muziką šokame „Maldą smėlyje". Supratau - neatsitiktinai energija dainose tokia stipri. Tai yra žmonės, kurie eina per gyvenimą su kardais. Jiems skauda, jie turi ką pasakyti. Jie kovoja už moterų teises ir skirtingų tautybių susivienijimą - Turkijoje gyvena daug skirtingų tautybių žmonių - čigonų, kurdų, armėnų, graikų ir vyksta nuolatiniai politiniai nesklandumai.

Lietuvoje to pasigendu. Dabar daug keliauju ir netenka matyti daug teatro ar šokio spektaklių. Bet pasikalbėjus su čia gyvenančiais menininkais atrodo, kad per pastaruosius pora metų visiems liūdna, žmonės praradę motyvaciją. Kodėl? Todėl, kad jie neturi už ką kovoti. Kažkokia amebų planeta.

Menas turi kovoti. Kūryba negali būti tiesiog kažkaip savaime - aš taip noriu, aš taip jaučiu. Turi jausti atsakomybę už tai, ką pasakysi žiūrovams, kuriuos pasikvietei.

- Menininkai žmones dažnai vadina amebomis. Tačiau kai jūs menininkus vadinate amebomis, tai jau įdomu. Amebiškas išglebimas ir menas - tokie nederantys dalykai.

- Gal ir nelabai turiu teisės taip šnekėti. Privalėčiau eiti į daug spektaklių, kad galėčiau tikriau pasakyti, ką jaučiu. Tačiau nebenoriu eiti, nes man tai yra laiko gaišimas. Kartais po spektaklio net norisi nusiprausti.

Žinoma, yra ir gerų spektaklių - V.Masalskio „Pasaulio gerintojas" mane sužavėjo, tai yra ironija iš mūsų pačių.

Tačiau Turkijoje pamačiau, kaip žmonės sueina šokti paprastų žingsnelių, bet kai jie pradeda tai kartu daryti, užverda kraujas, nes jie tampa vienu. Jie gali pakelti balsą, kartais būna net agresyvūs, tačiau jie gerbia savo tėvus ir mokytojus, jie kovoja už savo šalį.

Ar pas mus matei spektaklį, po kurio išėjai ir pagalvojai - taigi Lietuva mūsų šalis, man yra svarbūs mūsų žmonės, noriu juos uždegti, noriu kažko juos išmokyti? Nieko tokio pas mus nėra.

- O pati už ką kovojate?

- Kuo toliau, tuo labiau juntu - noriu kurti taip, kad būtų suprantama paprastam žmogui. Šiuolaikinis šokis dažnai yra toks šaltas ir techniškas, kad gali būti įdomus tik kritikams ir šokio profesionalams, kuriems svarbu panagrinėti techniką. Tačiau jei esi profesionalas ir kuri nemąstydamas, kiek tavo kūryba reikalinga žmonėms, tai nėra gerai.

Mano noras - žmogų prikelti. Priminti apie saulę, kuri visada yra mūsų širdyje, bet dažnai per kasdienybę mes to neprisimename.

Kas yra gyvenimas? Kiekvienas žingsnis yra kova. Visų pirma paties žmogaus kova su savimi. Jeigu pasiduodi savo nevaliai, antipatijai, neigiamoms emocijoms, tai kaip tu gali kovoti už kitus?

Žinoma, kartais reikia ir pasiduoti. Bet pirmiausia turi žinoti, kokioje upėje esi ir kas tavo gyvenime tau svarbu.

- O kaip tą suprasti? Per jogą? Per meditaciją?

- Dabar visi apsirgę mokytis nušvitimo. Man tai juokinga ir graudu. Yra labai daug apgaudinėjimų. Bet žmonės tiki, kad tai yra išsigelbėjimas.

Aš mokiausi jogos - šokių mokykloje tai buvo privalu. Turėjau labai gerą mokytoją. Ir pastebėjau - tie žmonės, kurie yra tikri, nesiafišuoja ir visko nesureikšmina. Joga yra susitikimas su savo kūnu ir siela. Nėra jokio „Bum ir nušvitimas"

Jeigu tau lemta, tu susitiksi savo mokytoją ir išmoksi visko, ko reikia. Tačiau daugelis žmonių nemato net to, ką gyvenimas ant delno parodo. Nemato, nes jo akys pilnos materialių dalykų. Jeigu eini per gyvenimą norėdamas tik nusipirkti mašiną ir paskui dar geresnę, tai sumokėti pinigai už meditacijos seminarą tau nepadės.

Jei dirbi nuo devynių iki penkių ir dėl to verkšleni, pamąstyk, kodėl tu tą darai. Jei reikia uždirbti pinigų šeimai, pagalvok, ar tau reikėjo sukurti šeimą. Pirmiausia žmogus turi ne verkti, o pagalvoti, kodėl jis pasirinko tokį gyvenimą. Galbūt reikia viską griauti ir pradėti iš naujo.

- Jūsų gyvenime buvo tokia akimirka, kai pasakėt sau, kad privalote kažką sugriauti?

- Buvau daug kartų. Visą laiką buvau kovotoja ir ieškotoja. Vaikystėje buvau gera mokinė, bet sunkaus charakterio vaikas.

Kai įstojau į Vilniaus dailės akademiją, kankino nežinia. Studijavau scenografiją, bet nejaučiau, kad čia galiu save išreikšti. Man patiko piešti. Tačiau norėjau pati būti scenoje, o ne daryti dekoracijas, kuriomis netikėjau. Norėjau pati režisuoti, o ne laukti, kol man pasakys, ką daryti.

Kartą nuvažiavau prie jūros. Buvau juodos nuotaikos, nežinojau, kaip toliau gyvensiu. Žiūrėjau į jūrą. Paskui staiga pasisukau į akmenis ant kranto ir staiga viską supratau. Nežinau, kaip tą paaiškint. Tą akimirką kažkas sustojo. Nežinau... Viduje kažkaip labai tikra pasidarė.

Supratau, kad net ta visa disharmonija, kuri manyje vyksta, privalo vykti, nes tai yra mano ieškojimo laikotarpis.

- Kas padėjo atrasti save? Jūs vis kalbate apie kūrybą paprastiems žmonėms. Tačiau kiek jums rūpi kitų profesionalų nuomonė?

- Kai pradėjau šokti, nebuvau patenkinta savimi. Negaliu pasakyti, kad kada nors būsiu visiškai patenkinta. Tačiau niekada nesusitaikiau su tuo, ko negaliu padaryti. Žinojau, kad galiu daug, bet to dar nepadarau, eisiu ir nebus sustojimo.

Iš pradžių nelaukiau įvertinimo ir net bijojau. Bet kai po spektaklio kritikė Vita Mozūraitė pasakė, kad mano šokis - tai sprogimas, viduje taip gera pasidarė. Pajutau tokį palaikymą.

Paskui pradėjau lankyti baleto pamokas. Susipažinau su mokytoja Jolanta Vimeryte, kuri man labai padėjo pamilti klasikinį šokį. Iš pradžių baleto pamokose būdavo taip nejauku. Juk šokau tik šiuolaikinį šokį, kuris ne taip vertinamas. Po poros metų, kai Jolanta nuėjo į „Salamandros sapną" ir paskui pasakė savo nuomonę, man buvo didžiulis komplimentas.

Tačiau tai tik pradžia. Reikia savyje turėti nuolankumo. Kartais atrodo, kad labai daug čia gali ir daug supranti. Labai sveika save matyti iš šono, suvokti, kaip tu apie save mąstai. Nereikia savęs nevertinti, nereikia savęs pervertinti.

Kritiką ir pagyrimus iš man svarbių žmonių visuomet gera girdėti. Bet pats svarbiausias dalykas - žinoti, ką tuo darbu norėjau pasakyti.

- Apie jus kalba kaip apie labai disciplinuotą šokėją, kurios neįkalbinsi nueiti į vakarėlį. Tikrai labai daug ko sau neleidžiate?

- Geras klausimas. Būdama Turkijoje dėl to išklausiau daug pastabų. Visą rudenį kūriau spektaklį, dirbau su šokėjais. Kai pradedu dirbti, kažkas su manimi atsitinka. Man svarbi kiekviena minutė. Tai nėra suplanuota disciplina, tai pirmiausia yra savęs klausymasis.

Rytais keldavausi anksti - penktą ar šeštą, nes svarbu pasiruošti dienai. Per šalčius pradėjau gerti imbiero arbatą su medumi, tai pasidarė lyg rytinis ritualas. Įsijungdavau muziką, atidarydavau duris ir įkvėpdavau gryno oro. Kiekvienas veiksmas - kaip ritualas. Ir prausimasis, ir pusryčiai, ir kūno pratempimas. Devintą eidavau į klasikinio šokio pamoką, paskui bėgdavau į repeticiją. Vakare - vėl savo vienumo ritualas. Tai buvo nuostabu - ar lijo, ar snigo, aš viskuo džiaugiausi.

Jeigu staiga išeičiau į vakarėlį, tai man sugriautų visą harmoniją. Todėl man dingsta noras kažkur eiti. Man brangiau tai, ką aš darau. Energijos negaliu taškyti - ją reikia kaupti spektakliui, reikia dalintis su šokėjais.

Tačiau man malonu taip gyventi. Tu pats sau įsakai, tačiau vis tiek esi laisvas. Tu gali neatsikelti, gali miegoti, bet darai tai, nes malonu.

Taip gyvenau iki Naujųjų, iki „Maldos smėlyje" premjeros. Paskui išvažiavau į Turkiją. Pirmomis dienomis verkšlenau - buvau tokios geros formos, o negalėjau normaliai dirbti. Mane nuveždavo į universiteto salę, ten pašokdavau, bet kažko trūko, nesijutau laisva ir neradau sau vietos.

Negalėjau keltis šeštą, nes man draugai pasakė - tu čia visus prižadinsi, netrukdyk kitiems miegoti. Pradėjau miegoti iki septynių, paskui tyliai atsikeldavau, pasiklausydavau savo muzikos. Bet vis tiek buvo kažkas ne taip.

Paskui atsipalaidavau ir pasidaviau tai gyvenimo upei. Pasakiau sau - dabar esu čia ir turiu priimti tą laiką. Nekovoti dėl to, kad būtinai turiu keltis šeštą. Dabar esu šitoje šalyje, turiu klausyti šitų žmonių ir žiūrėti, kas vyksta.

Paskui sutikau žmogų, kuris mane pamokė turkiško folkloro, įrašė muzikos. Susitikau su grupe „Kardeš Turkuler". Tie nauji dalykai atveria akis.

- Iš jūsų kalbos aiškėja, kad Turkija kažką jumyse tikrai suvirpino, kažkas atsitiko.

- Be abejo, atsitiko. Aš tą jaučiu. Po spektaklio premjeros galėjau padėti tašką ir kurti naują darbą. Šokti studijoje nuo ryto iki vakaro, eiti į baleto pamokas. Bet išvažiavau. Ir suvokiau, kad aš niekada nebūsiu tas normalus žmogus. Viskas, ką bedaryčiau, man yra medžiaga kūrybai. Netgi tada, jei man skauda širdį.

Tą suvokiau, kai draugai nusprendė man nupirkti telefoną. Sakė - tavo telefonas baisiai atrodo. Man užteko to seno „Nokia" nusitrynusiomis raidėmis. Aiškinau, kad man nieko nereikia. Tada kilo konfliktas.

Jie man pasakė - ko tu čia atvažiavai, jei nenori pasidžiaugti savo gyvenimu, ar tu išvis žinai, kaip žmonės gyvena. Jie baisėjosi manimi, kad net nežinau, kaip išsirinkti rūbus. Man tie prekybos centrai - nuovargis didžiausias.

Aš norėjau verkti, nes pasijutau beviltiškai. Supratau, kad nesu to gyvenimo dalis, man tai svetima, man nereikia viso to. Tačiau paskui pagalvojau - dabar tu atsitrauk ir tiesiog stebėk. Džiaukis tuo, kas yra. Jei perka - imk: suknelę, megztinį, telefoną.

Pabuvau šiek tiek tokiu žmogum. Labai pavargau. Tačiau prie to prisiliesti yra gerai, nes tada supranti, kuo gyvena dauguma žmonių. Jei nuo ryto iki vakaro šoksi studijoje, tu būsi geros formos, bet negausi gyvenimo patirties. Kūrėjas turi susitikti su realiu gyvenimu, kad paskui galėtų savo kūryba dalytis su tais žmonėmis. Negi tu su jais apie kosmosą šnekėsies?

Teko svečiuotis turkų namuose. Labai keista. Turtingesnių šeimų moterys ištekėjusios beveik niekada neišeina iš namų. Namai gražiausi, juos prižiūrėti - labai svarbus darbas. Šeimininkė atverčia vestuvinį albumą ir šimtąkart klausia, ar gražu. Rodo savo visus žiedus. Toks gyvenimas.

- Kas po kelionės pasikeis jūsų spektaklyje?

- Dabar šokėjams atvežiau daug turkiškų filmų, kuriuos tikrai verta pasižiūrėti. Apšilimui išmokysiu folkloro žingsnelių. Svarbu ne tik choreografija, bet ir energetika.

Išdalysiu čia viską, tada išvažiuosi tuščiomis vėl į Turkiją. Bet gal iš čia ką nors jiems nuvešiu. Balandžio pradžioje važiuoju į Stambulą, susitiksiu su „Kardeš Turkuler", mėginsime kurti naują „Maldos smėlyje" variantą su gyva muzika. Nežinau, kodėl atradau ryšį su Turkija. Nežinau, bet myliu tą šalį, nors tu ką.

- Per naujas patirtis naujai pamatėte gyvenimą. Kaip dabar atsakytumėte į klausimą - kas yra žmogaus gyvenimo prasmė?

- Nėra abstraktaus atsakymo į tokį klausimą. Kiekvienas žmogus turi susitikti su savimi ir pagalvoti, kaip nori nugyventi gyvenimą. Paskui žingsnelis po žingsnelio už tai kovoti.

Kai tau malonu ryte prabusti, pasitikti saulę, malonu dirbti džiaugiesi savo šeima, už tai reikia kovoti. Ir paverkti kartais labai sveika. Bet visa prasmė yra tai, kiek jauti kiekvieną savo žingsnį.

LRYTAS.LT

 

Salonas