Esu ištikimas utopijos karys

2008 12 08 Respublika, 2008 12 04

aA

A. Jankevičius stoja į akistatą su sąžine

Lapkritį Valstybiniame jaunimo teatre pristatęs Moliere´o „Mizantropus“, artėjant žiemos šventėms režisierius Agnius Jankevičius nepasotinamiems teatro mėgėjams rengia dar vieną premjerinį darbą - spektaklį „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“.

Lietuviška versija

- Spektaklį statote pagal jaunos, gana prieštaringai vertinamos, dramaturgijos „baisiuoju vaiku“ dėl savo aštrios socialinės tematikos vadinamos lenkų rašytojos Dorotos Maslowskos pjesę „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“. Nepabijojote imtis šio darbo?

- Su kontroversišku pjesės vertinimu susidūrėme iškart. Šios autorės pastatymams oficialios Lenkijos įstaigos nenori skirti lėšų, kažkodėl nemyli jie D. Maslowskos. Į jauną žmogų, kuris kalba atvirai ir dar talentingai, žiūrima truputį įstrižai, su nepasitikėjimu. Bet toks gyvenimas - tie, kurie jau sėdi užėmę šiltą vietą, pasąmonėje bijo ateinančių žmonių, galinčių juos išstumti. Natūrali savisauga...

Man pasirodė įdomu dirbti su savo kartos atstovės medžiaga. Kūrinys suintrigavo ir savo klastingumu. Tai turbūt pirma pjesė mano gyvenime, kurią skaitydamas balsu juokiausi be sustojimo. Ypač komiškos pirmos keturios scenos - dviejų tariamų rumunų dialogai su vairuotoju.

Spektaklį pradėjome repetuoti tarsi juodąją komediją, bet kuo toliau - tas komizmas dingsta. Pjesė tampa labai liūdna esamos tam tikro sociumo atstovų realybės satisfakcija.

- Pagrindinis D. Maslowskos nurodymas buvo neperkelti pjesės į sceną tokios, kokia ji yra. Ar išpildėte autorės pageidavimą?

- Kol kas esu padaręs labai nedaug korekcijų, pašalintos tik smulkmenos. Iki premjeros likus dešimčiai dienų, radikalių pakeitimų neplanuoju. O šis D. Maslowskos pasakymas galbūt yra tam tikras reveransas teatro menui? Ir aš tai pateisinu. Kaip teatras iki galo negali atspindėti literatūros, taip literatūra negali galutinai integruotis į teatrą. Kažkas dėl kažko yra aukojama ir paprasčiausiai netinka. Mano nuomone, D. Maslowskos nurodymas yra labai protingas.

- Ar nepakito kūrinio tema, adaptavus jį Lietuvai?

- Pakeitėme pjesės veiksmo lokaciją, tam tikrus vietovardžius, vardus. Pavyzdžiui, kunigas Gžegožas tapo kunigu Liudu Vasariu. Tačiau spektaklio minties šie pataisymai nekeičia. Pagal šią pjesę būtų galima statyti bet kurioje Rytų bloko šalyje: Čekijoje, Slovakijoje ar Latvijoje.

- Kokie personažai ieško savo vietos po saule?

- Didžiausias - tiek vidinis, tiek išorinis veiksmas sukasi apie tris asmenis: vaikiną Suskį (akt. Paulius Tamolė), merginą Džiną (akt. Agnė Ramanauskaitė) ir Vairuotoją (akt. Gediminas Girdvainis). Suskio, kuris yra neva žvaigždė, nes filmuojasi seriale, personažas primena lietuviškuosius serialus, kur užtenka savaitę pabūti eteryje ir tavęs pilna žurnaluose. Nesvarbu, kaip tu atrodai aplinkiniams, tu pats sau pasidarai svarbus. Per visą pjesę Suskis nepasako jokio savo ID – vardo ar kilmės. Yra žinomas tik vienas dalykas, kad jis seriale vaidina kunigą Liudą Vasarį.

Kita medalio pusė - Džina, atstovaujanti padugnėms. Vaiką auginanti mergina spektaklyje laukiasi antrojo. Su motina glausdamasi 17 kv.m bute moteris nuolat uosto butapreną. Ši narkomanijos forma jai tampa galimybe dirbtinai užmiršti savo bjaurastį ir nevalingumą. Jai reikia pagalbos, tačiau ji neprisileidžia aplinkinių ir sąmoningai save stumia į destrukciją.

Kelionių nuotrupos

- Pagrindinės spektaklyje gvildenamos problemos.

- Du radikalūs jaunimo poliai, skirtingų kartų nesusikalbėjimas, susvetimėjimas, moralinis skurdas. Spektaklyje ryškiausias – kelio motyvas. Kelias į sostinę ir paraleliai į save. Personažai bando rasti atsakymą į klausimą: kas aš esu? Tai yra tam tikras pripažinimas sau, kad galbūt tai, kuo aš gyvenau, ir tai, ką aš laikiau savo fasadu, vis dėlto yra Damoklo kardas, kabantis virš galvos.

Spektaklio pabaigoje Suskis ir Džina išsako monologus, tačiau kitas klausimas - kiek jie supranta tai, ką kalba, nes gali sau pasakyti nuogą tiesą, bet viduje išsigąsti. O gali priimti realybę, kokia ji yra, ir bandyti keistis. Atviras klausimas.

Manau, reikia būti sąžiningam sau, nesislėpti už išorinių dalykų, už svetimų žodžių, svetimų kalbų, žmonių, kaltinimų, bet pažvelgti į save, pagalvoti, kas tu galėtum būti. Keitimasis yra ėjimas į nežinią, todėl žmonės jo bijo. Bet tai vienintelis kelias būti iki galo sąžiningam sau ir kitiems. Tai - neskanu, sunku. Bet už tai atlyginama.

Tu supranti, kad nepaisant kažkokių negandų, patyčių, prieš save tu esi tikras. Ir tada atsiranda tam tikras pasitikėjimas, stiprybė.

- O ar teko gyvenime atsidurti spektaklio „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“ personažų kailyje, t.y. stabdyti pakeleivingas mašinas?

- Keliauti autostopu teko ne kartą. Na, nakvojęs pakelėje niekada nesu, mano žvaigždė vis ištraukdavo iš tų situacijų. Nors atrodžiau kaip pankelis - plikas, su barzda kaip Chotabyčiaus, apsirengęs kažkokiais skarmalais, bet gal pajusdavo žmonės, kad aš ne koks maniakas. Nors... teko kartą ir 25 km pėsčiomis grįžti, ir su naujuoju rusu, apsikarsčiusiu auksiniais žiedais, pasivėžinti. (Juokiasi.)

- Ar atsimenate tas lėtai slenkančias laukimo akimirkas? Permąstydavote turbūt visą gyvenimą?

- Mąstydavau gal tik pirmas 40 minučių. Paskui įsijungdavo autopilotas. Pradėdavau dainuoti arba šokti, rėkti ar šnekėti su savimi. Reikėdavo kažkaip užimti laiką, stovėti juk - nuobodu. (Juokiasi.)

Egoistas ar altruistas?

- Kas jums svarbiausia statant spektaklį - patenkinti savo ego ar sukurti tai, kas patenkintų publiką?

- Genialiausiai yra pasakęs amerikiečių režisierius Robertas Wilsonas: „Reikia ieškoti pusiausvyros tarp savo įvaizdžių ir žiūrovų svajonių“. (Šypsosi.) Aš visada stengiuosi, kad spektaklis pirmiausia patiktų man. Man svarbiausia sukurti vidinę istoriją - linijinę, mozaikinę ar puantilistinę, nesvarbu. Man įdomus kažkuo prasidedantis ir kažkuo pasibaigiantis žmogaus kelias.

- „Noriu sukurti tobulą spektaklį“, - sakėte viename interviu. Šiandien tą patį teigtumėte?

- Tikrai taip, tačiau tai - visiška utopija, nes pats teatras yra utopija. Aktoriai siekia įkūnyti svetimo žmogaus mintį ar pavidalą, tarsi reinkarnuotis, tačiau juk iš esmės tai - neįmanoma! Visa vaidyba yra siekiamybė iš bejėgystės. Kiekvieną kartą pradėdamas repetuoti tu jautiesi bejėgis, nes vis neri, vis sieki, ir nors ta pasiekimo iliuzija kartais įvyksta, bet suvaidini prasčiau ir vėl jautiesi bejėgis, nes tai - utopija. Sakydamas „noriu sukurti tobulą spektaklį“ tarsi prisipažįstu, kad esu tos utopijos dalis. Ir kol kas ištikimas karys.

- Ar galite nusakyti savo kūrybinį braižą?

- Negaliu iš savęs atimti to, kaip aš kalbu, kaip aš mąstau. Manau, tai atsikartoja ir spektakliuose. Kiekvienoje vietoje, kur statau - Keistuolių ar Jaunimo teatre, patiriu tam tikrą to teatro aurą, mentalitetą. Atvažiavęs ieškau dialogo. Spektaklis - mano ir aktorių išsakytų pozicijų lydinys. Man neįdomu ateiti sukūrus kažkokius trapecinius judėjimus ir reikalauti, kad aktoriai juos įvykdytų. Tai primintų onanizmą. Man reikia pažinti naujus žmones. Ir šalia to mano braižo skirtingoje vietoje kaskart su kitais žmonėmis spektaklis įgauna ir tam tikrą vietos, kurioje gimė, atspalvį.

- Ką aukoja žmogus, pasirinkęs režisieriaus kelią?

- Nesijaučiu ką nors aukojantis. Aišku, suprantu, kad gyvenu kitaip, galbūt neturiu laisvalaikio, kokį turi kiti. Tačiau aš – labai nevisuomeniškas, man nereikia eiti į klubą ar į masinius teatralų susibūrimus. Pasėdi parke arba nueini į gerą, o kartais ir pigų, kiną ir pailsi. O geriausias atsipalaidavimas - mėnesį trunkančios atostogos gimtajame kaime. Ten įvyksta kažkokia revizija - labai greitai pajunti, ką darei gerai, o ką ne visai.

RESPUBLIKA

Salonas