Shakespeare‘as apie migraciją, kinas apie Shakespeare‘ą

Monika Meilutytė 2017 12 26 Kultūros barai, Nr. 11
Yorko universiteto profesorė Erica Sheen Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose skaitė paskaitas „Šekspyriškoji Europos idėja“. Rengėjų archyvo nuotrauka
Yorko universiteto profesorė Erica Sheen Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose skaitė paskaitas „Šekspyriškoji Europos idėja“. Rengėjų archyvo nuotrauka

Williamas Shakespeare´as yra tas rašytojas, kurio kūryba išnarstyta po kaulelį ir paplitusi po visą pasaulį. Tačiau teatro ir kino kūrėjai vis randa būdų į jo darbus pažvelgti naujai ir įžvelgti juose naujų idėjų. Į Shakespeare´o kūrybą gilinasi ir daugybė humanitarinės krypties mokslininkų, vertindami gausias pjesių interpretacijas ir atverdami skirtingus jų ryšius su istorija ir dabartimi. Viena iš jų - spalio mėnesį Lietuvoje viešėjusi Yorko universiteto profesorė, anglų literatūros ir kino tyrinėtoja Erica Sheen. Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose ji skaitė paskaitas „Šekspyriškoji Europos idėja“.

Kaip Shakespeare´o kūryba buvo interpretuojama skirtingais kino istorijos laikotarpiais, koks galėjo būti jo požiūris į migraciją ir kodėl Shakespeare´as vis dar lyderiauja Anglijos literatūros studijose, apie tai su Erica Sheen kalbėjosi Monika Meilutytė.

Shakespeare´o kūriniai kino ekranus pasiekė dar nebyliojo kino eroje. Guinnesso rekordų knygoje jis įrašytas kaip dažniausiai ekranizuojamas rašytojas - daugiau kaip 420 kino ir televizijos filmų paremti jo kūriniais. Kaip apibūdintumėte Shakespeare´o pjesių ekranizacijų istoriją?

Shakespeare´as kino ekranuose iš tikrųjų atsirado dar pačioje kino istorijos pradžioje - nebyliojo kino laikais. Nors nebylusis kinas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, atrodo greičiau kaip filmų ištraukos, o ne vientisas kūrinys, vis dėlto Shakespeare´as jau tada pateko į kino kūrėjų akiratį. Vėliau, 3-iajame dešimtmetyje, kine atsiradęs garsas leido perteikti ne tik Shakespeare´o pjesių siužetus, bet ir jo pjesių kalbą, pavaizduoti veikėjus. Nuo 3-iojo dešimtmečio ėmė gausėti Shakespeare´o kūrinių ekranizacijų, jų atsirado Vokietijoje, Švedijoje, kitose šalyse, keletą kūrinių ekranizavo Holivudas. Juk tuo metu kinas tapo populiariausia, masine pramoga.

Mano manymu, Shakespeare´o ekranizacijų negalima atsieti nuo teatrinės tradicijos. Nemažai teatro aktorių savo svajones suvaidinti vieną ar kitą Shakespeare´o pjesės veikėją įgyvendindavo kine. Todėl Shakespeare´o ekranizacijos, sakyčiau, pirmiausia buvo susijusios su puikiais aktorių pasirodymais. Būta tikrai įdomių vaidmenų - pavyzdžiui, Hamletą nebyliame filme 1921 m.  įspūdingai suvaidino danų aktorė Asta Nielsen.

Tikrasis Shakespeare´o pakilimas kine prasidėjo pokario metais su režisieriaus Laurence´o Olivier „Hamletu“ (1948). Šis filmas nustatė naujus rimtojo kino standartus, tai jau nebebuvo filmas, orientuotas į vieno aktoriaus pasirodymą. Dar prieš „Hamletą“ Olivier pastatė „Henriką V“ (1944). Filmas ne tik suformavo rimtojo kino gaires, bet ir buvo siejamas su Anglijos įvaizdžiu karo metais - herojiška tauta, narsiai besipriešinanti naciams. Po karo Olivier pastatė „Hamletą“. Viena vertus, šis filmas buvo eksperimentinis, ieškojo naujų kino raiškos galimybių, antra vertus, Hamletas pavaizduotas kaip mąstytojas, viską patiriantis, išgyvenantis ir apmąstantis savo viduje. Nors tai britų filmas, bet jis buvo artimesnis europiečių, o ne amerikiečių mąstymui. Tuo metu po Europą sklandė egzistencializmo filosofijos idėjos, skatinusios giliai apmąstyti žmogiškumo esmę, - tokią žymę karas paliko Europos visuomenei. Olivier „Hamletas“ kaip tik ir perteikė panašias mintis.

Po Olivier ekranizacijos prasidėjo savotiškas „Hamleto“ kine bumas. Puikią ekranizaciją 1964 m. sukūrė rusų teatro ir kino režisierius Grigorijus Kozincevas. Dar vienas kino režisierius, kurį būtina paminėti, - amerikietis Orsonas Wellesas. Tiesa, Šaltojo karo metais jo filmus užgožė kitos Shakespeare´o ekranizacijos, greičiausiai todėl, kad žmonės buvo labiau linkę priimti egzistencines abstrakcijas negu bekompromisinį politinį mąstymą. O Welleso „Makbetas“ (1948) arba „Vidurnakčio varpai“ (1965), paremti penkiomis Shakespeare´o pjesėmis, iš tikrųjų konfrontuojantys ir eksperimentiniai.

Shakespeare´o ekranizacijos pasiekdavo vis platesnę auditoriją. Holivudo produkcijai išpopuliarėjus, ėmė rastis rimtesnių ekranizacijų, nors, pavyzdžiui, Kennetho Branagho „Hamletas“ (1996), kuriame vaidina labai geri aktoriai, vis dėlto orientuotas į plačiąją publiką. Man atrodo, kaip tik šis filmas savotiškai legalizavo Shakespeare´o ekranizacijas šiuolaikiniame mainstream kine. Pastaruosius keletą metų akivaizdus „Makbeto“ ekranizacijų antplūdis. Garsūs aktoriai, tokie kaip Patrickas Stewartas (filmo ir žaidimo Star Trek žvaigždė) ar Alas Pacino, nors kuria vaidmenis filmuose, skirtuose masinei auditorijai, bet vis grįžta prie Shakespeare´o, gal todėl, kad ankstyvuoju karjeros laikotarpiu dirbo teatre. Alo Pacino filmas „Ieškant Ričardo“ (1996) apmąsto, kaip teatras susipina su kinu per Shakespeare´ą. Kitaip tariant, jo ekranizacijose visada bus teatrinės tradicijos, teatrinių siužetų ir teatrinės kalbos atgarsių.

Sudarėte knygą „Shakespeare´as Šaltojo karo laikų Europoje: konfliktas, minėjimas, aukštinimas“ (2016). Kuo ypatingas Šaltojo karo laikotarpis Shakespeare´o kūrinių interpretacijų istorijoje?

Studijuodama Šaltojo karo kultūrą, domėjausi ne tiek Shakespeare´o pjesių ekranizacijomis, kiek meno kūriniais, perteikiančiais šekspyrišką mąstymą. Pavyzdžiui, Shakespeare´o idėjos atpažįstamos Andrejaus Tarkovskio filme „Soliaris“, kaip ir Stanislawo Lemo to paties pavadinimo romane - čia esama sąsajų su Shakespeare´o pjese „Vasarvidžio nakties sapnas“. Joje veikėjai, nuėję į mišką, išsigąsta tamsos, kuri ima keisti daiktų pavidalus. Lemo romanas, o Tarkovskio filmas irgi kalba apie gąsdinantį formų, pavidalų keitimąsi, apskritai būdingą mokslinei fantastikai. Tyrinėjama idėja apie ateivius iš kitos planetos kaip apie kažką, kas kvestionuoja mūsų supratimą, kas yra žmogiška ir ką reiškia būti žmogumi. Tarkovskio filmas atskleidžia mokslinės fantastikos ir tam tikros politinės idėjos pokyčius. Juk šis kūrėjas dirbo sovietmečiu, bandydamas pasipriešinti totalitariniam režimui.

Panašių aliuzijų į Shakespeare´o kūrybą esama ir prancūzų Naujosios bangos filmuose. Pavyzdžiui, Jeano-Luco Godard´o kūryboje gausu nuorodų į Shakespeare´ą. O juk Godard´as keitė pačią kino kalbą. Kitaip tariant, Shakespeare´as tikrai turi eksperimentavimo potencialą, juo remiasi daugybė kūrėjų, bandančių keisti raiškos priemones (medium). Šio rašytojo kūriniai - neišsemiamas šaltinis inovatyviai kuriantiems žmonėms. Pats Shakespeare´as keitė teatro raiškos būdus. Turbūt todėl jo kūryba taip inspiruoja vaizduotę, sužadina norą eksperimentuoti. Manau, tai viena iš priežasčių, kodėl žmonės nuolat grįžta prie jo kūrinių. Be to, man atrodo, kad tie kūrėjai, kurie analizuoja Shakespeare´o idėjas ir jomis naudojasi, pasako daugiau apie jo kūrybą negu tie, kurie Shakespeare´o tekstus tiesiog adaptuoja kinui ar teatrui.

Šaltojo karo laikais Britanijoje buvo įkurtos dvi labai svarbios institucijos - Karališkasis Shakespeare´o teatras (Royal Shakespeare Company) ir Nacionalinis teatras (National Theatre). Abiejų veiklai didelę reikšmę turėjo režisierius Peteris Hallas, deja, šiemet rugsėjį miręs. Jo pastangomis britų kultūra patyrė renesansą, žinoma, susijusį su Shakespeare´o kūryba. Hallas, dirbdamas Karališkajame Shakespeare´o teatre, subūrė aktorius virtuozus, kurie buvo šekspyrikai, bet kartu vaidindavo ir šiuolaikinio teatro pastatymuose. Vėliau Hallas dirbo Nacionaliniame teatre. Kai kalbama apie Šaltojo karo laikotarpį, dažnai vartojami galios, dominavimo terminai. Neabejoju, kad Nacionalinio teatro įkūrimas buvo traktuojamas kaip ženklas, kad britų kultūra yra politiškai svarbi ir galinga. Kita vertus, Shakespeare´as kine išpopuliarėjo tada, kai Europos visuomenė išsilaisvino iš nacionalistinių rėmų, varžiusių per Šaltąjį karą, ir vėl pradėjo mąstyti globaliai.

Savo paskaitoje Shakespeare´o kūrybą susiejote su Brexit, su migracija, nesvetingumu svetimšaliams... Ką šio rašytojo kūriniai kalba apie tai?

Manau, Shakespeare´as savo kūriniuose pristato mobilios visuomenės idėją. Jis aprašo pasaulį, kuriame žmonės dažnai kraustosi iš vienos vietos į kitą, nes yra priversti tai daryti dėl neteisėtų politinių veiksmų savo šalyje. Pjesėje „Kaip jums patinka“ vaizduojami žmonės, kuriuos, vartodami šiuolaikinius terminus, galėtume vadinti „pabėgėliais“ ar „migrantais“, patyrusiais politinę priespaudą. Shakespeare´as analizuoja pačią kraustymosi koncepciją - kodėl žmonės palieka vietas, kuriose gyveno, ir atvyksta į kitas kaip svetimšaliai. Manau, Shakespeare´o pateikti mobilumo pavyzdžiai ir su juo susiję pavojai leidžia mums geriau suprasti dabartinį srautinį judėjimą Europoje ir apsvarstyti, ar esame pasirengę priimti migruojančius žmones. Shakespeare´as rašo apie pagarbą ir svetingą visuomenę, kuri priima nuo priespaudos pabėgusius žmones, laiko juos visuomenės dalimi. Manau, turėtume susimąstyti, ar tai nėra ir mūsų vertybės, ar neturėtume jų įgyvendinti savo veiksmais.

Tokių idėjų, kurias išryškintų spektakliai ar Shakespeare´o ekranizacijos, kol kas nemačiau. Tačiau žinau, kad daug šiuolaikinių Shakespeare´o pastatymų yra stipriai politizuoti, pavyzdžiui, Vidurio Rytų teatre. Pasaulinio kino ekspertai yra nustatę, kad, pavyzdžiui, pjesę „Romeo ir Džuljeta“ dažnai stato tos visuomenės, kurios stengiasi įkurti ar įtvirtinti naują nepriklausomą tapatybę. Juk yra indų ir kinų romeo ir džuljetos, balkanų ir baltų, amerikiečių ir britų. Net keista, kad skirtingos visuomenės netikėtai užduoda labai panašius klausimus.

Dėstote Yorko universitete, Anglų literatūros katedroje. Kiek teko girdėti, Didžiosios Britanijos universitetuose Shakespeare´ui skiriama labai daug dėmesio. Bet situacija galbūt keičiasi?

Ne, nesikeičia - jo vaidmuo vis dar pagrindinis. Žinoma, yra universitetų, kurie neturi nė vieno kurso, susijusio su Shakespeare´u. Tačiau jeigu kalbama apie literatūros studijas, Shakespeare´o neišvengsi. Dažniausiai dėstomi atskiri Shakespeare´o literatūros, jos interpretacijų teatre ir kine kursai, į jo kūrybą kviečiama įsigilinti, kai dėstomas kursas apie Renesansą. Manau, nedėstyti jo kūrybos būtų nesąmonė - Shakespeare´as yra puikus autorius, jo kūriniai, jų interpretacijos kine ir teatre skatina studentus reaguoti, mąstyti, diskutuoti svarbiomis temomis.

Kita vertus, pastaraisiais dešimtmečiais literatūros tyrinėtojai vengia vertinti, kokia literatūra geresnė. Manau, tai daroma gerais tikslais. Feminizmo, postkolonializmo idėjos paskatino tyrinėtojus nukreipti dėmesį nuo pripažintos ar populiarios kūrybos ir įsigilinti į tą, kuri ilgą laiką buvo paraštėse. Todėl feminizmo studijos nagrinėja moterų kūrybą, o postkolonializmas - šalių, kurios buvo kolonizuotos, autorių darbus. Yra mokslininkų, kurie iš tokių pozicijų nagrinėja ir Shakespeare´o kūrybą. Manau, tai rodo, kaip sunku nuo jo atsitraukti. Juk Anglijoje jis išpopuliarino teatrą, jo darbai sudarė mūsų šalies teatro esmę, o vėliau pasklido po kitas Europos ir pasaulio šalis. Tai ne atsitiktinumas - prastiems rašytojams taip nenutinka. Šiandien per paskaitą viena studentė labai teisingai pasakė, kad Shakespeare´o tekstus galima kūrybiškai perskaityti ir labai įvairiai suprasti. Jis sukūrė teatrinę kalbą, keliančią klausimus apie tai, kaip suprantame ir vertiname žmones, jų veiksmus ir tarpusavio ryšius. Tai kalba, keičianti patį kalbos veikimo būdą.

Dėkoju už pokalbį.

Užsienyje