Samas Shepardas: išlepintas teatro

2017 08 02 menufaktura.lt
Dramaturgas, aktorius, kino scenaristas Samas Shepardas. Nuotrauka iš wnep.com
Dramaturgas, aktorius, kino scenaristas Samas Shepardas. Nuotrauka iš wnep.com

Liepos 27 dieną Kentukyje (JAV) mirė Samas Shepardas, vienas svarbiausių ir įtakingiausių savo kartos amerikiečių dramaturgų, Pulitzerio premijos laureatas, kino aktorius, scenaristas. Jam buvo septyniasdešimt treji. Kaip praneša užsienio žiniasklaida, Amerikos kultūrai tai - didelė netektis: Shepardas buvo ne tik talentingas kūrėjas, bet ir įžvalgus žmonių santykių tyrinėtojas, savo kūryboje vaizdavęs tamsiąsias amerikietiško šeimos gyvenimo puses, o jo neretai haliucinacinėmis vadintos pjesės perteikė ir įtvirtino kitokį požiūrį į JAV Vakarus ir jų gyventojus.

Samas Shepardas parašė virš 55 pjesių, vaidino daugiau nei penkiasdešimtyje kino filmų, išleido ir prozos knygų. Nors kritikai kone nuo pat pradžių itin palankiai vertino Shepardo darbus, o pagal jo pjeses spektakliai buvo statomi kone visame pasaulyje, Shepardas niekuomet nebuvo populiarus komercinis dramaturgas. Bet jis buvo vienas pirmųjų, kūrusių nepriklausomiems Brodvėjaus teatrams.

Stoiško, patrauklaus veido, liemeningas Shepardas praeito amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose tapo žinomu kino aktoriumi, nors pats baidėsi kino aktoriaus šlovės ir visuomet įtariai žvelgė į įžymybių spindesį. Shepardas ir pats režisavo keletą filmų, rašė bei bendradarbiavo rašant kino scenarijus; jo bendras kūrybos vaisius su Wimu Wendersu „Paryžius, Teksasas“ („Paris, Texas“) 1984 m. laimėjo pagrindinį Kanų kino festivalio prizą.

Tačiau geriausiai Shepardas jautėsi nepriklausomo teatro pasaulyje, kur buvo vertinamas kaip vienas originaliausių ir vaisingiausių dramaturgų, aprašiusių negrįžtamai praėjusius Amerikos Vakarų laikus bei to meto žmonių portretus. Jis kruopščiai analizavo jų santykių vingius.

Pjesės „Tikrieji Vakarai“ („True West“, 1980), Pulitzerio premiją autoriui pelniusioji „Pakastas vaikas“ („Burried Child“, 1978) bei kitos griovė klasikinę kaubojų ir Amerikos Vakarų naujakurių, amerikietiškos svajonės ikonografiją, perkūrė įprastus dykumų ir ūkinių žemių kraštovaizdžius į  paties dramaturgo siurrealistiškas blykčiojančias erdves. Nuo pirmųjų pjesių, pavyzdžiui, „Čikaga“ („Chicago“, 1965), parašytoje, kai Shepardui tebuvo 22-eji, iki paskutiniųjų, jis vaizdavo pasaulį, kuriame niekas nėra nekintama, viskas persmelkta netikrumo. Jo pjesėse įprastai gausu išradingos kalbos, simbolizmo, nenuoseklaus pasakojimo, personažai neretai - klajokliai, gęstančios roko žvaigždės ir kiti ties riba gyvenantys žmonės. Kaip yra teigęs pats Shepardas, „kiekviename mūsų yra tam tikra sfera - vaiko sfera, tėvo sfera ar žmogaus kaip visumos sfera, ir kas mane domina labiausiai: kur tos sferos slypi? Turiu omenyje, susidarai tam tikrą prielaidą apie kokį žmogų, ir staiga pasirodo tie kiti dalykai. Iš kur jie ateina? Tai paslaptis. Būtent todėl tai yra taip žavinga.“

Samuelis Shepardas Rogersas IV gimė 1943 m. lapkričio 5 d. Ilinojaus valstijoje (JAV) armijos karininko ir mokytojos šeimoje. Vyriausiojo iš trijų vaikų ankstyvasis gyvenimas buvo gana klajokliškas - šeima keldavosi vis į kitą karinę bazę. Vaikystė, gyvenimo šeimoje su alkoholiku tėvu patirtis tiesiogiai įtakojo vėlesnę dramaturgo kūrybą - besikartojančius niūrius siužetus, kaip ir nuolatinį rūpestį nykstančiu Vakarų mitu.

Būdamas dvidešimties, susižavėjęs džiazo muzika ir Samuelio Becketto pjesėmis, Shepardas persikėlė į Niujorką. Netrukus ir pats pradėjo rašyti pjeses, kuriose personažai ir vaizdiniai lydydavosi vienas į kitą, galimai atliepdami tuometines poetiškas Shepardo paieškas, kuriose, kaip vėliau prisipažino dramaturgas, buvo ir LSD bandymų. Jaunas, į laisvę ištrūkęs Shepardas mėgavosi Manheteno gyvenimu. Prisimindamas tuos laikus, dramaturgas ir aktorius yra sakęs: „Buvau pačiame visko centre. „La MaMa“, „Genesis“, „Cafe Cino“, visi tie teatrai dar tik kūrėsi. Tad tai buvo tiesiog puikus sutapimas.“

Shepardas paniro ir į muzikos pasaulį. Jis rašė dainas kartu su Johnu Cale´u ir Bobu Dylanu, kurį laiką netgi grojo būgnais grupėje „The Holy Modal Rounders“, taip pat artimai draugavo su ikoniškąja dainininke ir autore Patti Smith.

Siūlome ištrauką iš svetainės GQ pokalbio su Samu Shepardu, kuriame atsiskleidžia kūrėjo požiūris į šlovę, amžių ir savo kūrybą.

***

Esate minėjęs, kad jūsų nedomina memuarų rašymas.

Nedomina.

Kai kurie jūsų kolegos neseniai išleido memuarų knygas: Patti Smith, Bobas Dylanas...

Patti neparašė... Atleiskit, bet tai nėra memuarai įprasta prasme. Savo knygoje ji kalba apie praeityje jai buvusius labai svarbius santykius, ir tai tėra gyvenimo atkarpa. Ji nerašo apie visą savo gyvenimą. Jūs neteisingai supratote.

Na taip, jūs teisus. Taigi, kai sakote, kad nenorite rašyti memuarų, reiškia, kad nenorite sutraukti viso savo gyvenimo į 300 puslapių.

Ne, nenoriu. Turiu omenyje, jeigu kas nors nori suprasti, kas aš esu, jie gali tiesiog perskaityti mano pjeses ar nueiti pažiūrėti pagal jas pastatytų spektaklių, ar perskaityti mano knygas.

Pateikiau šį palyginimą todėl, kad Dylanas, Smith ir jūs buvote tam tikra prasme mitologizuoti jūsų visų karjeros metais. Žmonėms patinka matyti jus kaip Amerikos Vakarų simbolį. Tai turėjau omenyje. Rašymas apie save, savo gyvenimą yra vienas būdų pateikti savo istoriją.

Ne, nemanau. Nesutinku. Aš manau, kad, deja, tai yra būtent priešingas dalykas. Štai kodėl aš niekuomet nedalyvavau „The Charlie Rose Show“ (TV pokalbių laida su iškiliais visuomenės žmonėmis - vert. past.). Nes vos tik pradedi kalbėti apie savo meną ir tyrinėti jį, analizuoti, kaip mat jį nužudai. Visiškai jį nužudai. Tad aš nesirengiu to daryti. Manęs nedomina jo pribaigimas. Kai tik visi tokius dalykus išgirsta, sako: „O, dabar aš suprantu.“ Ir jiems to nebereikia. Jie tai išmeta. Tad kol jiems kyla klausimų, kol tai perkelia juos į nežinomybę, kelia smalsumą, manau, kad tai yra vertybė. Kai jie staiga pasako: „O taip, suprantu, štai apie ką visa tai“, kaip kūrėjas esi miręs. Nemanote? Štai kodėl niekada nerašysiu memuarų.

Šiais laikais, kai visi viskuo viešai dalinasi apie savo asmeninį gyvenimą, tai gana neįprasta nuostata.

Žinoma. Jūs tik pažiūrėkite, kuo jie taip dalinasi. „Šiandien ėjau pirktis batų.“ (Juokiasi)

Ar jūs išvis naudojatės internetu?

Ne, aš neturiu kompiuterio. Neturiu interneto, neturiu elektroninio pašto, neturiu jokio to šūdo. Bet turiu telefoną.

Ir vaikai jums leidžia išsisukti be elektroninio pašto? (Shepardas buvo dviejų sūnų ir dukters tėvas - vert. past.)

O, taip. Jie tiesiog juokiasi iš manęs, lyg būčiau kažkada seniai nukritęs nuo arklio.

Palyginus su jūsų pjesių gausa, esate parašęs gana kuklų kiekį kino scenarijų.

Na, taip. Pradėjau rašyti scenarijus su begaliniu entuziazmu, nes maniau, kad tai tokia nuostabi kūrybos forma. Tačiau juos rašant labai sunku likti vienam su savo priemonėmis. Gauni tūkstančius nuomonių. Turi bendrauti su prodiuseriais ir prodiuserių merginomis ir visais kitais, kurie reiškia savo nuomonę apie tai, ką darai. O aš buvau toks išlepintas teatre, kur rašydamas pjeses galėjau rašyti būtent tai, ką noriu ir niekas prie manęs nelindo.

Tačiau galbūt perkelti savo vizijas į didįjį ekraną yra paprasčiau dabar, kai populiarėja nepriklausomas kinas?

Taip galima įsivaizduoti, tačiau mano patirtis buvo tokia, kad net nepriklausomame kine jie filmavimo metu leidžia pasireikšti režisieriui tik iki tam tikros ribos. O tada jie įsikiša ir reguliuoja procesą. Suprantat, jie staiga perima viską į savo rankas. Manau, kad taip elgtis su menininku yra tiesiog siaubinga. O Holivude tai, atrodo, savaime suprantamas dalykas - filmuoti filmą ir tada jį perdaryti.

Kadaise minėjote, kad jaunesniam jums atrodė, jog būti beveik kino žvaigžde tolygu būti „karščiausia miesto kekše, visi tavęs nori“. Tad jei buvote karščiausia miesto kekšė tuomet, kaip apibūdintumėte save dabar?

Seniausia! (Juokiasi) Raukšlėta senutė su čiužiniu ant kupros, stovinti prieš traukinį. Amžius tikrai svarbus. Ir, žinoma, aš jau nebesu pirmaujantysis, o tai suteikia laiko perspektyvą. Tam tikra prasme man dėl to išties lengviau, nes dabar galiu kurti charakterius. Dabar galiu tiesiogiai kurti charakterį, ką visuomet ir norėjau daryti, suprantate? Niekuomet nelaikiau savęs kino žvaigžde ir niekada nenorėjau tapti kino žvaigžde, nes vos tik ja tampi, išmeti galimybę vaidinti konkretų personažą, konkretų charakterį. Tikrai. Staiga tampi tiesiog subjektu, suprantate?

Parengė Diana Gancevskaitė

Samo Shepardo kūrybos pradžios nuotraukos ir faktai čia.

Užsienyje